Auksakarčio Žirgo ir zuikienės istorija

Kai vasara ateis
Mes skraidysim su drugiais.
Jie išdyke ir linksmi
Lydi mus visam kely.

Kai nuo žirgo aš nulipsiu,
Po gėlynus palakstysiu.
Ir šypsosis man drugiai,
Nes patinka jiems žiedai.

Jie man kužda: „Neskubėki,
Čia stebuklai auga lėtai. “
Aš tik pasuku ratu —
Net gėlės ima dainuot.

Ei, tra-li-la, per pievas plačias,
Su drugiais ir saule rankoj.
Ei, tra-li-la, džiaugsmo takais —
Pasaka gyva, kol širdis žais

Žiū, ten prieky Varlius,
Žirgą pabalnojęs,
Išdidžiai per pievas
Su daina sau joja.

Jo galva — lyg gėlės žiedas,
Šypsos ten, kur saulė rieda.
Tarp kanopų švilpia vėjas:
Ei! — apsaugokite gėles.

Ei-lei-li, per pievas plačias,
Daina saugo žiedų taką.
Ei-lei-li, saulė glosto —
Pasaka gyva, kol širdis mosto.

Kad kanopos jų nemintų,
Pikti vaikai, kad neskintų,
Kad lankytų jas bitutės
Ir paglostytų saulutė.

Mes dainuosim, mes saugosim,
Pievas vardais apkabinsim.
Kur daina — ten saugu žydėt,
Kur juokas — ten gera gyvent.

Kanopos tyla nutyla,
Gėlės atsikvepia lėtai…
O daina — lyg vasaros raktas —
Atrakiną ryto vartai.