Invalido svajonė

Invalido svajonė,
Nyčės stipruolis.
Kai iš pencijos gyveno,
Jis gilią mintį gvildeno
Apie žmogų sveiką,
O, jis pila sau vaistą.
Ubermenschas vaizduotėj,
Dar vienas vaistas pakuotėj.
Negi filosofui nesuėjo galai,
Jis palaikomas gailesčio, antai!
Tapo įžimus,
Tikrai svarbus,
Nes užčiuopė pulsą laiko,
Mokslininkas tiesą laiko.
Žemę nuo dangaus atrišo,
Žmonės gyvūnais pavirto.
Prasidėjo nuožmūs karai,
Kažkas gali būti negerai.
Kontinentas į pelenus pavirto,
Ubermenschas nuo sosto virto.
Bažnyčios griuvėsiuose,
Mirtininkai meldėsi pelėsiuose.
Žlugo Kristus, atėjo Nyčė,
Mirties architektas statė gryčią.

Era ta pati,
Era žiauri.
Niekas netiki niekuo,
Nebent nihilizmu, šituo.
Gėris atsitraukia
Blogis kaukia.
Smurtas ir kančia,
Tikra velniava.
Karas siaučia Ukrainoj,
Žmonės malami mašinoj.
Ir jis išsiplės tikrai,
Nes jam atviri keliai.

Ir kai teliks išdeginti laukai,
Kristus ims ir sugrįš, matai.
Žmogaus instinktas statyti taip pat,
Mums reikės dangaus įkvėpimo, vat.
Prieglaudos etikos ir moralės,
Kitaip mums bus tikrai šakės.
Kiek žmogus eis kreivais keliais?
Kiek žmogus sotinsis kraujais?
Tol kol ims ir atpils,
Nuo kančių jus pražils.
„Tiesa, kelias ir gyvenimas esu“
Kristaus tiesą atras, tik bus baugu,
Kiek kančių patirta bus,
Kiek ilgai nihilizmas trūks?
Tol, kol pajusim dvasią savyje,
Sužibės Dievo kibirkštis tavyje.
Ir pradėtas būsi vertintas labiau,
„Aš ne tik gyvulys, bet kažkas gražiau! „
Nužengs į Žemę Šventa Davasia,
Ir prasidės Žemėje nauja era.