2000 metrų iki Avdiivkos

Iki Avdiivkos du tūkstančiai metrų liko,
Žvilgsnis į niekur vyro kamufleže šito.
Iki Avdiivkos du tūkstančiai metrų liko,
Ruošiasi eiti per mirties zoną ir bijo.
Atsidaro durys kovinės mašinos,
Pliūpsnis ugnies į vyrus auksinius,
Sava ranka užsirašusius eiti pragaran,
Mirę jie taps arkangelo Mykolo kariauna.
Kario žvilgsnis yra atidus,
Adrenalinas pro kraštus.
Kai prie Avdiivkos miške,
Apkasų šlapiame purve,
Jie giltine skriejant mato,
Ji šienauja visus iš karto,
Kam nepasisekė, kas suklydo,
„Į šturmą! „ vyrai sukliko ir pakilo!
Šaudo į juodus iškastus urvus
Priešas nepasiduoda, yra ūmus.
Zzz mirtis dūzgia ir artėja ore
Mirtį siejantis išradimas, vaje.
Visų kulkos skrieja į droną,
Salsvas kvapas prie Avdiivkos ore.
Smūgis į apkasuose tūnančius draugus,
Rankos, kojos sužeistos, per skaumus
Draugas velkamas per mirties zoną,
„Prašau, nenaudok granatos“ ir į šoną,
Draugas paliekamas apkase,
Ko jam yra laukti - nežinia.
Per prakaitą ir drąsą
Per kraują ir valią,
Avdiivką pasiekė kariai,
Iškėlė jie vėliavą aukštai,

Tik bėda yra ta,
Griūvėsių krūva,
Liko iš kaimo,
Ką gelbėti, deja?
Liūdnas vėliavos pakėlimas,
Beviltiškumo supratimas,
Kad demonai atėjo ir nuėjo,
Mirtį ir destrukciją jie sėjo,
Išdegintus laukus po savim paliko,
Prikankino, atsitraukė, kas išliko?
Mirties kultas griauna vardan griovimo,
Kodėl žmonėms malonu - velnias žino.

Tikiu Avdiivkos žemė sugriš kariams,
Viskas vėl sužaliuos, atgaiva laukams.
O demonų apsėstieji sugrauš save,
Kai jų sužaloti protai atsitrenks į mane,
Milijonus kaip mes, į nepereinama sieną,
Mesis apsėstos kiaulės prarajoj, vieną dieną.

Tuomet sugrįš klęstėjimas ir taika,
Iki kito Šėtono nagų įsikišimo, ai!

Jis nesvajojo tapti kariu,
Bet žinojo, kad gintis privalu.
Tapo karių vadu dalinio savo,
Liūdna matyti griuvėsius kaimo.
Meilė nešė per mirties laukus,
Todėl jis laimėjo Avdiivkos mūšius.