Kada kalbu minty su vėju,
kada ruduo man nerimą pasėja.
Jaučiu - stringu, jaučiu prastėja.
Ir įtampa many didėja.
Tyloje vieniša esu,
ir jau neberandu draugų.
Man tik baugu kai suaštrėja,
mani jausmai kely su vėju.
Tą nerimą nuolat jaučiu.
Ir šokas net nakty kai šoku.
Gležnutei man yra baugu,
gyvenimą kai įpusėjau.


Krisčiukas Gudmonaitė
