Sugrįžimas. Burtininkai-16

Jos išjojo. Dviese. Dar nepasiekusi miško Naktižiedė staiga sustabdė žirgą.
    • Gal tau nereikėjo joti.
    • Ponia burtininke…
    • Liaukis tu su savo „ponia“! Vardu kreipkis.
    • Gerai, Naktižiede. Aš negaliu palikti tavęs vienos. Mane dar dėl Notrės sąžinė graužia.
    • Jai tu tikrai negalėjai padėti. O man nežinau. Bet pražūti gali.
    • Betgi aš atvedžiau tą apsėstąjį į tavo namus.
    • Tu, tik… Ar pirmą kartą vyrus apžiūrėdama pastebėjai, kad jis keistas?
    • Ne.
Glažutė dar šiek tiek pagalvojo. O tada tvirtai pakartojo:
    • Ne. Jis tada dar nebuvo apsėstas.
    • Taip ir maniau. Tai ne demonas.
    • O kas?
    • Jojam! – Naktižiedė paragino žirgą. – Tikriausiai tai buvo kokia nors dvasia arba dievas.
    • Dievas?!
    • Taip. Mes susidursime su dievu, Miškiniu ir laumėmis. O gal ir dar kuo nors.
    • Tada aš imsiuos laumių, - tvirtai pareiškė ragana. – Be amuleto su jom susidoroti galiu. Šito išmokau pirmiausia.
    • Matysim. Jojam.
Baltas vilkas bėgo priekyje įtariai uosdamas orą. Apuokas buvo dingęs. Burtininkė ir ragana įtariai žvalgėsi į amuletus. Tačiau – nieko.
    • Jei, - prabilo Naktižiedė po gero laiko, - čia įsivėlęs dievas, tai mes galime ir nepastebėti.
Staiga vilkas sustojo, visas pasišiaušė ir piktai suurzgė. Tada puolė į krūmus šalia keliuko. Iš ten iššoko vyras ir pasileido miškan kiek įkabindamas. Vilkas risnojo iš paskos.
Glažutė ir Naktižiedė paspaudė žirgus ir ėmė spausti bėglį. Šis, atrodo, buvo paklaikęs iš baimės. Vytynės truko neilgai. Bėglys pasiekė aukštą skardį ir akimirkai sustojo nedrįsdamas šokti. Čia iš kažkur išniro apuokas ir, karingai klyktelėjęs, puolė vyrui į veidą. Jis sukosi atgal, bet suklupo ant kupsto. Tų kelių akimirkų pakako, kad vilkas ir raitelės jį pasivytų. Vilkas užgulė bėglio krūtinę, nepiktai šiepdamas dantis. Burtininkė ir ragana vikriai nušoko nuo žirgų.
    • Tai jis! – šūktelėjo Glažutė. – Apsėstasis!
    • Matau, - Naktižiedė mostelėjo ranka, ir vilkas, pabrukęs uodegą, klusniai nutepeno šalin.
Kareivėlis buvo kaip reikiant išsigandęs. Neatrodė, kad bijotų burtininkės ar raganos. Buvo kažkas, ką jis pamatė anksčiau.
    • Jis jau neapsėstas, - konstatavo Naktižiedė. – Kelkis, kareivi.
Vyrukas atsistojo vis dar paklaikusiu žvilgsniu dairydamasis aplinkui. Buvo išbalęs kaip drobė ir sunkiai gaudė orą.
Naktižiedė raminančiai nusišypsojo, paėmė jo ranką ir tyliai prakalbo:
    • Nusiramink. Viskas bus gerai. Tau niekas nelinki blogo.
Tada ji suburbėjo kažką po nosim ir nubrėžė apsauginį ženklą.
Po kelių akimirkų kareivėlis tankiai sumirksėjo, sunkiai atsiduso ir… pravirko.
    • Va ir gerai… va ir puiku… - tyliai šnabždėjo burtininkė, lyg mažam vaikui glostydama galvą. – O dabar jau nusiramink. Visai nurimk. Ir papasakok kas atsitiko.
Kareivėlis dar kelis kartus kuktelėjo, tada atgalia ranka nusibraukė ašaras ir paklausė:
    • O jūs kas tokios?
    • Aš – burtininkė Naktižiedė. O ji – ragana Glažutė. Ar nepameni mūsų?
    • Ne, - papurtė galvą kareivėlis. – Nieko nepamenu. Gal raganą.
    • Gerai. Nieko tokio, - švelniai tarė burtininkė ir vėl paėmė kareivį už rankos, nes tas, susigraudinęs, kad nieko nepamena, vėl taisėsi pravirkti.
    • Ar pameni savo vardą? – paklausė Glažutė.
Vyras akimirką mąstė. Paskui linktelėjo:
    • Pamenu. Mano vardas Akštis. Aš esu karaliaus Laukio karys.
    • Teisingai. O toliau? – paklausė Naktižiedė.
    • Naa… - netvirtai pradėjo karys. – Mes su valdovo sūnum Luokiu išvykom nuotakos parsivežti. Aha, prisiminiau! Ragana Glažutė jojo kartu. Ir tada… Tada mus užpuolė demonai. Jau Tyrų karalystėj.
Akštis kiek patylėjo ir nusiminęs pridėjo:
    • Toliau nieko nepamenu.
    • Taip nieko nebus! – ryžtingai tarė burtininkė ir nusiėmė amuletą.
    • Štai, - pamojavo kariui prieš akis. – Žiūrėk į jį. Sek akimis.
Amuletas ėmė ritmingai siūbuoti, o Akštis pareigingai sekė jį akimis. Po minutėlės jo vyzdžiai išsiplėtė, tada susitraukė ir galiausiai jis užsimerkė.
Naktižiedės balsas tapo tylus, bet įsakmus:
    • Jus užpuolė demonai. Kas toliau?
    • Žuvo daug vyrų. Burtininkė! Burtininkė puolė kovoti su demonais. O ragana likusius gyvus nuvedė į mišką.
    • Jūs miške. Kas atsitiko tau?
    • Buvau visai nesužeistas. Net neįdrėkstas. Staiga… O Praamži! Aš… aš jau nebe aš. Tai yra… aš esu aš… bet manyje yra dar kažkas… aš… aš… aš esu du…
    • Nusiramink, - Naktižiedė kiek pagalvojo. – Sakyk, vienas tai tu. Akštis. O kas kitas? Koks kitas tavo „aš“?
Kario balsas staiga pasikeitė. Jis tapo gergždžiantis ir irzlus:
    • Aš – Miškinis. Va taip! Tai pasisekė! Karys visai nesužeistas. Gal atsikratyti ragana? Bet ne. Tegul veda pas…
    • Nutilk! – griežtai įsakė ir nervingai prikando lūpą.
„Aš privalau jį išklausinėti, - mąstė. – Bet negaliu leisti, kad ištartų mano vardą. Ką daryti? Pasiųsti Glažutę kur nors. Netinka. Dar atsitiks kas. Pasakyti tiesą? Irgi ne. Aš jos nepažįstu… Gal vertėjo palikti namie? Na? Reikia paskubėti…“
Ji pasisuko į Glažutę:
    • Žinai, jis dabar ims ir išplepės visas mano paslaptis. Tai pavojinga. Ir man, ir tau…
    • Nepasitiki manim, - liūdnai atsiduso ragana.
Naktižiedė žiūrėjo kurį laiką kažkur į tolį ir galiausiai tarė:
    • Nepasitikiu? Taip. Tu gali labai pakenkti.
    • Bet aš nesiruošiu tau kenkti!
    • Taip sakai dabar. O kai viską sužinosi…
    • Aš galiu prisiekti. Kuo tik nori.
Burtininkė dar kiek pagalvojo.
    • Gerai, - pagaliau apsisprendė. – Aš, atrodo, neturiu kitos išeities. Man reikia pagalbos. O padėti šiuo metu gali tik tu. Todėl pirma paklausykim ką pasakoja jis.
    • Aš galiu prisiekti, - pakartojo Glažutė.
    • Nereikia. Jei neišduosi, neišduosi ir be priesaikos. Jei sugalvosi kitaip… Net dievai kartais žodžio nesilaiko.
    • Praėjo trys žygio dienos, - vėl kreipėsi į Akštį. – Pavakarys. Kur tu dabar?
    • Mes prijojom dvarą. Gabijos dvarą. Puiku! Štai kada jai galas!
    • Gerai. Dabar naktis. Visi miega. Ar tu irgi miegi?
    • Ne. Aš guliu. Laukiu kol visi sumigs. Bet dvare kažkas vyksta. Girdžiu. Beldė į vartus. Tarnas įleido žygūną ir sako, kad ponia nepriims šiandien, nes labai pavargusi. Žygūnas reikalauja priimti tuoj pat. O Praamži! Tai mano sūnus! Ko gi jam čia? Atvyko perspėti tos mergšės! Maniau, kad nežino kur išsirengiau. Dėl jo stengiuosi. O jis…
    • Gana. Dabar jau rytas. Ką veiki?
    • Ąžuolas ką tik išėjo. Aš keliuosi. Visi miega. Turiu susitikti su deive Gadintoja. Kas kad sūnus perspėjo. Gabijai galas!
    • Kaip gali pakenkti deivė Gadintoja?
    • Ji užliūliuos seserų budrumą. O kovos su laumėmis įkarštyje nutrauks jos gyvybės siūlą.
    • Užteks. Dabar tu viską pamirši. Tu tik karys. Tu tik Akštis. Pabusk.
Karys atsimerkė ir nustebęs apsižvalgė.
    • Ką gi, - atsiduso burtininkė. – Dabar keliauk į mano dvarą. Čia netoli. Vilkas palydės.
Naktižiedė švilptelėjo. Ir vilkas džiugiai prišoko prie jos.
    • Palydėk, - parodė ranka į pilies pusę. – Į dvarą!
Vilkas dusliai suurzgė ir lėtai nutepeno nurodyta kryptim, vis gręžiodamasis, tarsi tikėdamasis, kad jį pašauks atgal.
    • Taaaaip… - nutęsė Glažutė. – Ir kokia čia abrakadabra? Aš nieko nesupratau.
    • Prisėskim, - ramiai pasiūlė Naktižiedė. – Vis tiek reikės su kai kuo pasikalbėti. Jei pavyks.
Ji atsisėdo ir atsirėmė nugara į pušį. Glažutė pritūpė šalia ant kelmo.
    • Aš klausau.
    • Mano vardas – Gabija. Esu deivės Gabijos dukra. Ir man lemta susikauti su Miškinio sūnumi Ąžuolu Didžiojoje dvikovoje.
    • Štai kaip… O aš vis stebėjausi, kodėl tu, skirtingai nei dauguma burtininkų, kalaviją nešiojies. Ir kodėl tu tokia jauna, bet tokia galinga. Notrė sakė, kad esi Gaišės mokinė.
    • Taip. Galima ir taip pasakyti. Bet apie tai aš tau tikrai nepasakosiu.
    • O… ar aš galėčiau Gaišės mokine tapti?
    • Ne. Gaišė jau kelis tūkstančius metų mokinių nepriima. Tai buvo tik dievams paprašius.
    • Gaila…
Kurį laiką kiekviena mąstė apie savo reikalus.
    • Tai ką dabar darysim? – galiausiai paklausė Glažutė.
    • Dabar sukursim laužą. Truks plyš turiu su motina pasitarti.
Tačiau deivė Gabija neatėjo.


Burtininkas tingiai lingavo balne. Atrodė viskam abejingas. Tačiau viduje virte virė. Tik prieš akimirką išsiskyrė su tėvu. Pokalbis buvo labai nemalonus. Senis apkaltino sūnų išdavyste.
    • Tu – kvailys! – putojo tėvas. – Nebus tos mergos, nebus nė dvikovos. Juk dėl tavęs stengiuosi! O jis, matote, toks geradarys. Ėmė ir perspėjo!
    • Tai tu – kvailys! – atsikirto Margenis. – Kiek kartų sakiau: nesikišk! Įstatymas visiems vienodas. Pabodai jau tu! Visiems. Ir vieną dieną nepažiūrėsiu, kad tu mano tėvas! Sudorosiu tave aš, jei dievai pasigailės.
    • Štai ko sulaukiau! Tikras sūnus! Mano kūnas ir kraujas. Ir tas – prieš mane.
    • Tu su savim kariauji! – dar labiau įpyko burtininkas. – Sakau tau: liaukis! Atšauk šiandieninę nesąmonę! Jei Naktižiedei kas atsitiks, kaulų nesurinksi!
    • Negąsdink! – dar labiau pasiuto senis. – Aš tavo tėvas! Privalai manęs klausyti! O ne tą… užstoti.
    • Tavęs klausyti? Tik pamanyk! Jis prisiminė mano tėvas esąs. Ar ne vėlokai? Kur buvai visus tuos metus? Dink iš akių! Daryk ką nori!
Burtininkas paragino žirgą ir nujojo, o senis liko piktai vypsoti.
Taigi, Margenis jojo ir keikė mintyse tėvą.
„Tai nelaimė! Geriau tėvo neturėti visai negu tokį. O kas dabar bus jai? O Praamži, apsaugok ją! “
Mintis nutraukė tylus lūšies viauktelėjimas. Burtininkas pakėlė galvą ir apsižvalgė. Tada išgirdo sparčiai šuoliuojančio žirgo kanopų bildesį. Iš miško išniro raitelė ant žirgo su žvaigžde kaktoj.
    • Čia gi jos Žvaigždė, - sumurmėjo burtininkas. – Bet raitelė nematyta…
    • Stok! – valdingai pakėlė ranką. – Kas tu?
Iš miško išniro juodas apuokas ir nutūpė jam ant peties, draugiškai ūktelėjęs sakalui.
    • Įdomu… - burbtelėjo burtininkas ir pakartojo klausimą. – Kas tu?
    • Tesaugo tave Praamžis, burtininke Margeni, - pasisveikino mergina.
    • Tesaugo ir tave. Žinai kas aš. Sakyk savo vardą.
    • Aš esu ragana Glažutė, - ramiai atsakė mergina. – Esu Naktižiedės draugė.
    • Aha, - atsiduso Margenis. – O kas man laiduos, kad tai tiesa?
    • Juk davė ji man Žvaigždę ir Apuoką, kad kelią parodytų.
    • Davė. Tai tu taip sakai. O jos gal nė gyvos nebėr.
    • Gal ir nebėr! Arba nebus! – piktai atkirto Glažutė. – Jei mes čia niekus pliaukšim.
    • Tai ko gi tu iš manęs nori?
    • Aš? Nieko. Naktižiedė prašė žinią perduoti.
    • Ir tu nori pasakyti, kad taip paprastai ėmei ir atjojai? Beje, jei tu ragana, tai iš kur…
    • Ilga istorija! – nekantriai suraukė nosį Glažutė. – Gal kitą kartą. O pro laumes ir tavo tėvą prasprukau tik Naktižiedės ir amuleto dėka. Gal ir svarbi neatrodžiau. Tai išklausysi mane?!
    • Klok! Žiūrėsim.
Atrodė abejingas. Tik iš primerktų smaragdinių akių ragana suprato, kad yra sunerimęs.
    • Ji prašė, kad padėtum man surasti, kur deivės Valdytojos gyvena. Miškinis susitarė su Gadintoja, kad toji kovos su laumėmis įkarštyje nutrauks Naktižiedės gyvybės siūlą.
    • Pasiuto, kad jį kur Perkūnas! – šūktelėjo burtininkas. – Kada jis į protą ateis!
Margenis nutilo.
    • Na taip. Bet yra kaip yra. Palydėk mane į Šventąjį ąžuolyną. Ir patark kaip elgtis. Naktižiedei ne tas buvo galvoj.
    • O kodėl ji tave atsiuntė?
    • O Praamži! – supyko Glažutė. – Nebuvo ką! Ar manai, kad ji daug draugų turi?! Tokių, kuriais galima pasitikėti?
    • Tai tavimi, vadinas, galima?
Glažutė tik pečiais gūžtelėjo. Atsakyti nesiteikė.
    • Na, - po akimirkos pasakė Margenis. – Jei jau Naktižiedė tavimi pasitikėjo… Jojam.
Glažutė kiek nustebo, kai burtininkas apgręžė žirgą ir patraukė priešingon pusėn nuo Šventojo ąžuolyno. Tačiau pradžioje manė, kad burtininkas mėto pėdas. Bet, kai išjojo iš miško ir nosies tiesumu patraukė į šiaurę, sunerimo:
    • Burtininke Margeni, man rodos, kad Šventasis ąžuolynas kitoj pusėj.
    • Na, ir kvaila tu boba! – supyko šis. – Ir ką tu ten veiksi? Ruošies su deivėm kariauti? Ar galvoji, kad Naktižiedė tokia kvaila, jog tikisi tavo pagalbos?
    • Betgi ji sakė…
    • Sakė sakė… - burbėjo Margenis. – Tai ji ne tau ir ne man sakė, o tiems, kurie galėjo klausytis. Josim į vienintelę vietą, kur mums gali padėti.
    • O?
    • Neklausk! Nesakysiu. Nujosim – pamatysi.
Glažutė, supratusi, kad burtininkas pasiuto, nutilo, galvodama, kad burtininkas gal žino ką daro.
Jojo jie neilgai, kol vėl prasidėjo miškas. Šįsyk tai buvo niūri vieta. Burtininko ir jos amuletai švytavo lyg pasiutę. Sakalas neramiai sukiojo galvą, kartkartėm suklykdamas. Apuokas persikraustė nuo burtininko peties ant raganos ir dairėsi akis išpūtęs.
Glažutei darėsi neramu. Čia beveik nebuvo žalumos, pritinkančios miškui. Stirksojo sausi belapiai medžiai. Rangėsi vijokliai panašūs į spygliuotą vielą. Kartais šalimais šmėkščiojo šešėliai. Buvo girdėti šnarpštimas, čepsėjimas, šnypštimas… Bet ragana, matydama ramų burtininką, nedrįso nieko klausti.
Staiga abu paukščiai, vienas pratisai klykdamas, kitas gailiai ūbaudamas, šovė aukštyn. Burtininkas į tai reagavo žaibiškai:
    • Didįjį užkeikimą!
Glažutė nelabai jį atminė. Užkeikimas buvo burtininkų privilegija. Ir užrašytas senąja kalba, kurios ragana nemokėjo. Jį tesudarė dešimt žodžių, kuriuos vertė įsiminti Naktižiedė. Tačiau Margenis raiškiai ir garsiai išrėkė žodžius. Ji suspėjo pakartoti. Tą pat akimirką raitelius apgaubė ugnies kupolas. O tada juos puolė. Tai buvo paukščiažmogiai. Glažutė buvo juos mačiusi senovinėse knygose ir manė, kad tai tik legenda.
Puolimas buvo ryžtingas. Paukščiažmogiai klykė iš skausmo laižomi ugnies liežuvių. Tačiau nesitraukė. Ir Glažutė tik dabar suprato, kad paukščiai yra ne tik burtininkų atpažinimo ir pasipuikavimo ženklas. Abu nardė lyg žvirbliai varnų būry. Palyginus su paukščiažmogiais jie buvo mažyčiai, todėl zujo tarp sparnų ir kojų, darbuodamasi snapais ir nagais. Ir vis stengėsi aniems iškabinti akis.
    • Ar jie turi kokių magiškų galių? – paklausė ragana.
    • Kas? Paukščiažmogiai? Ne tiek, jog pakenktų mums. Bet iš mūsų seniai tik skutai būtų likę.
    • Tai jau… - nutęsė ragana. – Nors aš maniau, kad jie tik legenda.
    • Greitai taip ir bus.
    •?!
    • Na, paukščiažmogiai ypač nekenčia burtininkų, nes per juos baigia išnykti.
    • Tai kur mes jojam? – pagaliau išdrįso paklausti.
    • Į Pilį, - niūriai atsiliepė Margenis. – Jei dar nevėlu.
    • Pilį? Tikiuosi, ne tavo?
    • Ne. Į Gaišės pilį. Kai prijosim Bedugnę jūrą, aš privalėsiu nuimti Didįjį užkeikimą. Šitie, - parodė nykščiu į viršų, - ligi jūros neturėtų sekti.
„Na ir jūra, - viena sau nusistebėjo Glažutė. – Paprasčiausias didelis ežeras. Paviršius lygus tarytum stiklas. Sala – tik plika uola. Kas galėtų ten gyventi? Net burtininkui ten nejauku. “
Margenis tuo tarpu nusimovė žiedą ir sviedė į jūrą.
    • Ką darai, burtininke? – nustebo Glažutė.
    • Kitaip to avigalvio Dugninio šimtą metų neprisišauksi, - burbtelėjo šis.
Tačiau tas avigalvis vis tiek nepasirodė. Po akimirkos išniro žavi undinėlė.
    • Sveikas, Ąžuole! – linksmai pamojo ranka ir, kažką niūniuodama panosėj, susirangė vandens paviršiuj. – Na ką: į svečius atvykai?
    • Sveika, Dainele. Ar čia tu? Tokia išaugus, išgražėjus…
    • Vaajee… - nusuokė undinėlė. – Ąžuolas komplimentus sakyt pradėjo! Žvynai byrėti, turbūt, pradės. Pamenu, anksčiau man su seserimis vis taikydavaisi kiaulystes krėsti. Ir vis stengdavaisi už uodegos iš vandens ištraukti. O vieną kartą Auksuolė vos neužduso, kai…
    • Būk gera, Dainele! Gal kitą kartą jaunystę prisiminsim. Bėdos prispirtas atvykau.
    • Į Pilį nori? Tai jok. Tu čia savas.
    • Matai, - meiliai kaip tik mokėjo nusišypsojo Margenis, - aš ne vienas.
    • Matau, - suraukė nosį undinė. – Tėvas pasakė „ne“.
    • Dainele, bet reikia. Būtinai reikia, kol dar nevėlu. Gal pakalbėtum su tėvu?
    • Cha! – pliaukštelėjo uodega. – Lyg mano tėvo nepažintum. Supyks, tai nė tavęs nepraleis.
    • Dainele, Gabija pavojuje!
    • Ach, geroji gražioji Gabija… - vėl svajingai nusišypsojo ir dviem pirštais suėmė vėrinį ant kaklo. – Štai šiuos perlus man padovanojo. Tiek to! Pabandysiu. Tik pats žinai.
    • Dėkui… - sumurmėjo Margenis jau tik undinėlės uodegai.
    • Ir kas čia per derybos? – nustebo Glažutė.
    • Na, Dugninis su Gaiše sudarė sutartį. Svetimiems į Pilį nevalia. Tu – svetima.
    • Aš galiu ir čia palaukti.
    • Negali! To dar betrūko, kad ir tave gelbėti reikėtų.
    • Uf! – lyg kamštis iš butelio išniro Dainelė. – Nė nesvajok! Tėvas tiesiog pasiuto.
    • Jok vienas, burtininke, - tyliai pasakė Glažutė. – Aš čia kaip nors…
    • Ne! – kažkodėl supyko Margenis. – Tavo tėvas, Dainele, rizikuoja dievų rūstybę užsitraukti. Jei pasiskųsiu…
    • Bzzz… - suzvimbė kažkas. – Svečias nebuvėlis!
    • Sveikas, Žirni.
    • Išgirdau, kad čia esi, tai ir atlėkiau. Ko čia vaidijatės?
    • Na, Dugninis, kad jis maurais paspringtų!, į Pilį neleidžia.
    • Kaip neleidžia? Kodėl neleidžia? – nustebo Žirnis. – Jo protas į senatvę suminkštėjo ar ką?
    • Ne jo neleidžia! – supyko undinėlė. – O tos moteriškės, kurią atsivedė.
    • Aha, moteriškės… O ji kas tokia?
    • Tai… Gabijos draugė. Gabija pateko į bėdą. O jei dar stypsosim čia, tai gali nebebūti ko gelbėti, - sušnypštė Margenis.
Žirnis kurį laiką plūduriavo ore, matyt, virškindamas naujieną.
    • Aš tuoj! – cyptelėjo ir dingo nežinoma kryptimi.
Visi tylėjo. Tik undinėlė kažką niūniavo, ramiai plūduriuodama virš vandens.
Margenis užsimerkė ir stipriai sukando dantis. Laukti. Ir vėl laukti.
    • Viskas! – cyptelėjo nežinia iš kur atsiradęs Žirnis. – Leidimas gautas. Galite joti.
Staiga Bedugnė jūra pasišiaušė, sukunkuliavo, o undinėlę tarsi kas už uodegos įtraukė, vos suspėjo Margeniui žiedą mestelėti.
Galiausiai viskas nurimo. Ir jie, lydimi Žirnio, patraukė į Pilį.