Sugrįžimas. Burtininkai-8

Tą vakarą Varpelis išėjo paklajoti po Juodąjį eglyną. Tai buvo vienintelė ir labai reta pramoga. Leisdavo sau tik tada, kai būdavo tikras, kad savo nemalonių kaimynų nesutiks. Šį vakarą Miškinis anksti apėjo valdas, Bezdas įlindo į savo migį. Varpelis jautėsi beveik laisvas ir laimingas. Staiga netoliese pajuto svetimą dvasią ir… arklį. Varpelis skubiai apsigaubė užkeikimu, kad jo nepastebėtų. Anoji dvasia labai skubėjo. Tai buvo laumė. Ir netgi Laumių Laumė. Varpeliui pasidarė smalsu: ko tai bjaurybei čia prireikė. Jis tyliai slinko paskui atvykėlę.
Pagaliau priekyje sušvito Miškinio laužas. Laumių Laumė nušoko nuo žirgo ir pareiškė:
    • Aš ją radau! Tesaugo tave Praamžis.
    • Dėkui. Tave irgi. Kur ji?
    • Palikau pas Bezdą. Ji man įgriso ligi gyvo kaulo. Negi su savim dar po mišką tampysiu?
Varpelis buvo besprunkąs prie Bezdo lūšnos pažiūrėti, ką gi ten laumė rado, bet jį sulaikė Miškinio žodžiai.
    • Reikėjo nugalabyti! Kam čia atitempei? Nori, kad Gabija mano eglyną pelenais paleistų?
„Tai tau! – pagalvojo Varpelis. – Ką gi abu iškrėtė, kad bijo dievaitės Gabijos? “
    • Tau vis negerai! Aš jam dovaną įteikiau, o jis purkštauja.
    • Betgi Gabija ją čia suras.
    • Neras, jei pasistengsim. Tu tik pagalvok. Turim gražaus laiko, kol jie susigriebs.
    • Apie tai aš nepagalvojau…
    • Taigi! Amžinai negalvoji. Būtum iš pradžių su manim pasitaręs…
    • Tai ką darysim?
    • Palikim mergiotę Bezdui. Tegul tik mano apsiausto nenuvelka. Pasakysi jam užkeikimus. Niekas neras.
Supratęs, kad nieko svarbaus nebeišgirs, Varpelis nuskuodė prie Bezdo lūšnos. Atsargiai pažvelgė pro langą. Bezdas sėdėjo prie stalo, parėmęs galvą rankomis, o jo guolyje miegojo mergaitė.


Lietus pylė kaip iš kibiro. Ąžuolas stovėjo laukymėlėje užvertęs galvą ir mėgavosi vasaros liūtimi. Šunys tupėjo po egle ir kiek neramiai žvelgė į berniuką. O šis šypsojosi paniurusiam dangui, tarytum tai būtų mylimos merginos veidas.
Į mišką Ąžuolas išėjo ankstyvą rytmetį. Tuo metu dar švietė saulė. Ir neatrodė, kad lis. Tačiau greitai ėmė slinkti niūrūs debesys ir pliūptelėjo tikra liūtis. Bet po šiltos vasaros nakties ir lietus buvo tik maloniai vėsus. O berniukui jis atrodė netgi per šiltas. Mėgo šaltą rudens lietų, nuo kurio irgi nesislėpdavo. Nors motina burbėdavo, kad vieną kartą taip sušlapęs ims ir susirgs. Tačiau niekada taip nenutiko.
Tyliai urgztelėjo vienas, o paskui ir kitas šuo. Kadangi vaikinukas vis dar džiaugėsi lietumi ir nekreipė dėmesio į šunis, tai abu šunys suurzgė garsiau. Ąžuolas nuleido galvą ir apsižvalgė. Matyti nieko nematė. Ir negirdėjo. Tačiau suprato: jeigu šunys kažką pajuto, tai tikrai kas nors yra šalia. Ir tada berniukas „įjungė“ tai, ką seniai pastebėjo turįs. Kažkas buvo šalia, bet niekada nieko blogo jam nedarė. Todėl neverta buvo į tai kreipti dėmesį. Ąžuolas paėmė krepšį ir patraukė toliau. Ruduo buvo grybingas kaip reta. Todėl ieškojo tik baravykų. Pririnko daug, bet niekaip negalėjo sustoti. Tai šen, tai ten paviliodavo graži ruda kepurėlė. Staiga prieš akis stojo besiblaškančios po degančią trobą motinos paveikslas. Metęs krepšį su baravykais, puolė namų pusėn.
Atrodė, kad bėga ištisą amžinybę. Dar nepasiekęs miško pakraščio išgirdo skalijant šunis. Ir ėmė bėgti dar greičiau. Įpuolęs pro vartus pamatė atviras trobos duris ir pro jas besiveržiančius dūmus. Daug nesvarstęs puolė vidun ir išsitiesė kaip ilgas, užkliuvęs už prie durų tysančios motinos. Griebė ją už pažastų ir ištempė kieman. Ji dar nebuvo praradusi sąmonės. Tiesiog krisdama susilaužė koją ir ranką, todėl negalėjo nei gaisro gesinti, nei iš trobos išeiti.
    • Eik… gesink ugnį… mane paskui…
Ąžuolas griebė kibirą vandens iš gyvulių girdyklos ir puolė vidun. Pasirodė, kad buvo daugiau dūmų negu ugnies. Smilko trobos kampe sumesti seni skudurai, kuriuos motina ten numetė ryte tvarkydama trobą. Užteko poros kibirų vandens, ir skudurus buvo galima išnešti laukan, kur baigė gesinti.
Motina nieko protingo pasakyti apie įvykį negalėjo. Ji ilgai sirgo. O berniukas buvo užsiėmęs ūkio darbais, todėl neturėjo laiko galvoti apie tokius dalykus. Be to, ir nenorėjo.