Pavojinga liudininkė

Pratesimas.... (Tikiuosi ne apkraunu skaitytojus...:))


Iskanderas su Airida grįžo namo po Sauliaus treniruotės. Tačiau šįkart jie kalbėjo ne apie pratimus, o apie keistą šviesą, kuri pasirodė jų Trenerio rankose ir nušvietė visą aktų salę aukso ir smaragdo spindesiu. Tai nebuvo įprasta šviesa — ji alsavo šiluma ir galia. Nuo jos ne tik Iskanderui praėjo dažnėjantys galvos skausmai, bet ir Airidos pilvo apačios maudimas visiškai išnyko. Dar keisčiau buvo tai, kad po treniruotės jie jautėsi ne pavargę, bet tarsi ką tik atsikėlę po ilgai lauktos šventos ramybės. Pilni jėgų, skaidrūs, lyg būtų pabuvę kitame pasaulyje. Net Tomas, kuris anksčiau skųsdavosi sąnarių skausmais, pasakė, kad viskas „tiesiog dingo“.
    Jie priėjo savo namą miesto pakraštyje — dviejų aukštų, jaukus ir erdvus, su rūsiu, holu, šešiais kambariais, keliais sanitariniais mazgais, didele virtuve ir aukšta palėpe, kurioje vaikystėje dažnai žaisdavo slėpynes. Namas kvepėjo medžiu, prisiminimais ir šiek tiek — tikru senu namu ilgesiu.
      Iskanderas atrakino duris ir pirmasis įleido seserį, o tada pats įėjo į vidų. Jų mama, stovėjusi prie virtuvės, pasitiko juos savo žemu, griežtu tonu:
– Rankas nusiplauti ir valgyti!
      Brolis su seserimi susižvalgė. Jie jau buvo sutarę: vėl sakys, kad yra pavargę, neturi apetito. Jie nebuvo alkani — Saulius juos pamaitino. Keisčiausia, kad tas maistas buvo ne šiaip skanus, o turėjo... atmintį. Skonis priminė jų pačios senelės gamintus patiekalus. Net kvapas buvo toks pat. Kažkas, kas negalėjo būti atsitiktinumas.

Po trumpos slapto rytojaus plano peržiūros, jie išsiskirsto į savo kambarius, kad pasidėtų sportinę aprangą, kurią Saulius vadino „kimono“.

Tačiau vos tik atidaręs savo kambario duris, Iskanderas sustingsta. Sąsiuvinio — to vienintelio, į kurį jis slapta rašė viską apie Saulių — nebuvo. Širdis nusirito kažkur į kulnus. Mintys ėmė suktis tarsi genamos stipraus vėjo:
„Mama? Maja? Tik jos dvi galėjo įeiti. Tėvas... ne. Mama vakar jau buvo su skalbiniais. Vadinasi... “ Jis patikrina slaptą slėptuvę — tuščia.
„Tada jis tikrai pas ją. “
Pakili nuotaika išsisklaido kaip dūmai. Ją pakeičia sunkus nerimas — ne dėl sąsiuvinio, o dėl draugo. Jis puikiai suprato, ką ši informacija gali padaryti, jei pateks ne į tas rankas.
Nedelsdamas nei sekundės, nuskuba prie sesers kambario durų ir be jokio pasibeldimo įėjo – nors Maja buvo kategoriškai uždraudusi tai daryti.
Sesuo stovėjo prieš veidrodį. Ji atrodė susimąsčiusi. Ant lovos, šalia jos, guli jo sąsiuvinis. Iskanderas įsitempia. Jo mintys buvo tylesnės už tylą: „Po galais... Ji viską žino. “
Maja staigiai  atsisuko. Jos žvilgsnis buvo kietas kaip akmuo ir aštrus kaip durklas, kuriuo ji prismeigė jį prie grindų.
– Iskanderai! Kiek kartų sakiau — nesibrauk nepasibeldęs!
– Ne apie tai kalba. – Jis peržengė slenkstį. – Kur mano sąsiuvinis?
Ji bakstelėjo pirštu į lovą.
– Ten. Radau ant tavo stalo.
– Neturėjai teisės...
– O tu neturėjai teisės jį palikti. Koks iš tavęs „draugas“, jei jo paslaptis laikai kaip smulkmeną?
        Ji buvo sukrėsta. Širdis daužėsi, lyg norėtų pabėgti. Visa ši informacija... Tai buvo ne šiaip žodžiai — tai buvo kita tikrovė. O tada, tarp eilučių, ji pajuto – ne grėsmę, bet šauksmą pagalbos. Ji nuleido akis. Gyliai atsiduso ir kaltu žvilgsniu pažvelgė į brolį.
– Aš suprantu, kad pasielgiau negerai... Bet jis rūpi ir man. Nenoriu, kad jam kas nors nutiktų.
  Iskanderas suglumo. Jo viduje tarsi kažkas pasislinko. „Ji vėl rūpinasi šudra? Ar tai... įmanoma? “
– Tu supranti, ką padarei? – paklausė jo Maja tyliai.
Jis bandė atsakyti, bet tik nuleido galvą.
– Maja, čia dar ne viskas...
– Ką dar slėpei nuo manęs? Juk žinojai, kad mes ne svetimi vienas kitam...

Tuo metu koridoriuje vaikštinėjo jų mama. Ne šnipinėdama – tiesiog su rankšluosčiais. Bet kai išgirdo Majos balsą, sustojo. Ne dėl žodžių, o dėl tono. Jos motinos širdis tai užfiksavo kaip ženklą, kad vyksta kažkas nepaprasto jos vaikų gyvenime. Bet kad jos nepagautų besiklausiančios, tyliai nuėjo šalin.

Iskanderas iš nepatiklaus sesers žvilgsnio suprato, kad ji nepatikėjo juo nei vienu žodžiu. Jis sunkiai atsiduso.
– Jei netiki manimi, paklausk Airidos. Ji buvo kartu.
Maja nieko nelaukusi nuėjo prie sesers kambario ir pasibeldė.
– Airida, čia aš.
– Užeik.
  Durys prasivėrė. Airida pažvelgė į seserį, tada į brolį. Jos veide atsirado aiškus suvokimas.
– Tu pats sakei, kad niekam negalima pasakoti! – sušuko ji. – O dabar viską išpliurpei?!
    Tos frazės aidas nusirito per visą aukštą. Jų mama, tvarkydama miegamąjį, vėl sustojo. Jai pasidarė smalsu, ką vaikai nuo jos slepia. Ji tyliai nusėlino prie dukros kambario. Stovėjo tyliai kaip šešėlis ir nesikišo į vaikų pokalbį. Tik klausėsi. Klausėsi taip, kaip klausosi tik tos, kurios nebegali nesiklausyti. Ji visko neišgirdo, bet ką išgirdo – jai pakako.

– Airida, nerėk – paprašė Iskanderas, – Pati supranti kas bus jeigu išgirs mūsų mama, ar dar blogiau - tėtis.
  Jis prisėdo ant sesers lovos. Balsas tapo tylus, bet aiškus.
– Ji rado mano sąsiuvinį. Perskaitė viską. O aš... palikau jį kaip idiotas. Nežinojau, ką daryti. Tad papasakojau ir apie gydymą.
Dabar Maja nori išgirsti iš tavęs, kad tai tiesa, kas įvyko aktu salėje ši vakarą.
Airida žvilgtelėjo į vyresniąją seserį ir nedrąsiai linktelėjo.
– Jis tiesą sako. Tai buvo kažkas... „wauu“. Aš stovėjau visai šalia. Mačiau, kaip jis tai padarė.
Ir mergaitės užsidegimu pradėjo pasakoti savo įspūdžius.

Vaikų mama ir brahmanė vienu metu stovėjo už durų. Jos pirštai instinktyviai susigniaužė. Ji pagalvojo:
„Jei dabar įeisiu — kils dar didesnis triukšmas. Ateis vyras kad išsiaiškinti kas vyksta ir tada viską sužinos. O tada... jis jį sunaikins. Vien todėl kad to reikalauja partija ir šalies saugumas. “ Jos rankos prisidengė veidą. „O jei... jis tas mūsų vienintelis šansas? Tas, kurio aš laukiau visą gyvenimą? “
Iš pradžių atmetusi tą mintį kaip jai būdinga, kaip išdidžiai brahmanei, dabar ji stovėjo sutrikusi. Ilgiau klausantis, jos sieloje pamažu skleidėsi vilties pumpuras. „ O gal... gal tikrai kažkas gali padėti jos sūnui. Gal dar yra vilties. „
Motina nenorėjo sūnui atskleisti tiesos apie sveikatos būklę. Nenorėjo temdyti jo šypsenos. Su Maja jai nepavyko — mergaitė pati viską suprato. Dabar ji nebenorėjo kartoti tos pačios klaidos.

Ji nusprendė kad nusiveš Iskanderą į privačią kliniką — profilaktiniam patikrinimui. Oficialiai — kad įsitikintų, jog būsimas šeimos įpėdinis vystosi gerai. Iš tikrųjų — kad nepraleistų paskutinio šanso.

Tą naktį, kai visi miegojo, motina stovėjo prie lango. Ranka švelniai lietė Majos vaikystės nuotrauką. Jos akys buvo drėgnos ne nuo liūdesio — o nuo ilgesio, kuris neturi žodžių.
    Ji paėmė telefoną.
– Taip, norėčiau užregistruoti sūnų į privačią kliniką. Standartinis patikrinimas. Įpėdinis. Atrodo, viskas gerai, bet... noriu įsitikinti.

Padėdama ragelį ji jautė tik vieną aiškią mintį:
„Šį kartą aš būsiu ta motina, kuri padarys tai, kas būtina. “