Tomas

Pratesimas...

Mokyklos koridorių perskrodė čaižus, kiek per garsus skambutis, it signalas avarijai. Jis aidėjo tarp betoninių sienų kaip perspėjimas, kad prasideda trumpa pertrauka tarp ilgos vaikų tarnybos pamokose. Po kelių sekundžių, lyg vandenyno bangos iš staiga prapliupusios audros, prasivėrė klasių durys. Vaikai vienas po kito išsiliejo į koridorių, skubėdami, šūkčiodami, stumdydamiesi – kiekvienas tarsi skubėdamas gyventi per tas dešimt minučių, kurios jiems priklausė kaip privilegija.
Tarp jų, it nedidelė dulkėta žuvelė tarp skubančių ryklų, išslydo Tomas – nedidelio ūgio, liesas berniukas su suglamžyta uniforma ir suteršta apykakle. Jo švarkas buvo per didelis, tarsi paveldėtas iš kažkieno, kas buvo palikęs jį ne dėl meilės. Plaukai – sušokę sruogomis, ne tiek šukuoti, kiek spardyti pagalvės, o akys – neramios, šokinėjo nuo veido prie veido, nuo durų prie durų. Tarsi kiekviena siena jam būtų galėjusi pranešti apie pavojų, kuris gali išdygti iš bet kurio kampo.
Jis judėjo tyliai, neskubėdamas, bet ir nesustodamas. Stengėsi įeiti į tą nematomumo būseną, kai esi lyg ir čia, bet niekas tavęs nemato. Būtų buvęs puikus slaptas agentas, jei ne ta įkyriai išdavikiška dėmė ant kelnių, kuri krito į akis kaip taikinys.
Prie valgyklos jau buvo susibūrusi eilė – šurmulys, kvapai, metalinių padėklų skambesys, virėjos garsus balsas, įsakmiai liepiantis „negrūstis ir palikti laisvą praėjimą“. Vaikai stovėjo, laukė, šnabždėjosi, o kai kurie jau buvo atsisėdę prie stalų. Vieno jų – centre, tarsi specialiai pastatyto dėmesiui prikaustyti – sėdėjo aukštų klasių brahmanas, apdovanotas visais kastų privilegijų atributais: lakuotais batais, švaria švarko kišene su baltu nosinaite, ir prieš save – šilto garuojančio maisto lėkšte. Šalia jo sėdėjo tvirtas, bet kiek kvailokas veidas – mokyklos šudra, kuris buvo visų mušamasis, bet dabar, bent jau šalia šio dievo, jautėsi svarbus.
Tomas tuo metu jautėsi nematomas, ir tai buvo vienintelis jo pranašumas. Nežiūrėdamas niekam į akis, pasisuko prie šoninės virėjos stotelės, kur slapta ištraukė iš kišenės kruopščiai susuktas šešias kapeikas – surinktas iš taros, iš tų butelių, kuriuos turėjo priduoti prieš tai, nei tėvai suprato, kad jų „lobis“ dingęs.
Jam drebėjo pirštai. Bet virėja pažino jį – arba bent jau jo tylų, išalkusį siluetą – ir be žodžių padavė bandelę su aguonomis, tą mažytę laimės trupinėlį, kuris šią dieną turėjo būti viskuo: pusryčiais, pietumis ir vakariene viename.
Tomas beveik šypsojosi. Vos vos. Tas retas momentas, kai pasaulis nesipriešino.
Bet jis dar nespėjo net atsikąsti, kai, išėjęs iš valgyklos, ties durimis susidūrė su dviem berniukais – savo klasiokais, nuolatiniais bandelės „rinkėjais“. Jie stovėjo taip, kad nebuvo kur praeiti. Vienas, aukštesnis, žengė žingsnį į priekį ir ištiesė ranką lyg išmaldei.
– Skubi atiduoti, princeli? – šyptelėjo su piktdžiugišku blizgesiu akyse. – Žinai, kas bus, jei nenorėsi dalintis.
Tomas sukando dantis. Jis pajuto visą alkį, visą nuovargį, visą pažeminimą, kurį tempė iš namų kaip šlapį skudurą ant pečių.
Namai... Ten, kur niekada nebuvo nei kvapo sriubos, nei šilumos. Tik degtinės tvaikas, riksmai ir rankos, kurios išmokė kūną trūkčioti dar prieš smūgį.
Ši bandelė buvo jo pergalė. Maža, bet jo.
Jis atsikando.
Drąsiai.
Nesitraukdamas.
– Net jeigu ir dabar gausiu į galvą... – pagalvojo. – Bent jau – nealkanas.
Tai buvo daugiau nei maištas. Tai buvo pareiškimas.
– Ei, idiote! – suriko skriaudikas. – Ką darai?! Tai mano bandelė! – ir puolė prie jo.
Tomas pamėgino išvengti – vėl įsidėjo kąsnį į burną. Smūgis artėjo. Jis užsimerkė – greičiau baigtųsi. Tą akimirką, kai kumštis jau turėjo pasiekti jo veidą, kitas delnas – ne mažesnis, bet šaltai tvirtas – nutvėrė užpuoliką už riešo.
Saulius.
Jis stovėjo šalia. Tarsi iš niekur. Jo judesiai buvo lėti, bet tikslūs kaip chirurgas prieš pjūvį. Užpuolikas dar bandė iš inercijos užsimojus kita ranka – bet sustingo.
Sauliaus žvilgsnis įsmego į jį kaip peilis į ledą. Lėtai, be emocijų, bet su tokiu stiprumu, kurio neįmanoma apeiti.
Triušis prieš smauglį. Pažįstama reakcija.
Berniuko veidas iš pradžių pabalsta, paskui parausta. Jo pasipūtimas ima blėsti.
– Paleisk, vėpla! – rikteli iš įsiūčio, kuris jau slenka į paniką.
– O jei ne? – Sauliaus akys tamsėja. Jų gilumoje blyksteli kažkas, kas nesidera su jokiu paaugliu. Tarsi žmogus kuri žino kaip yra žudomą.
– Tada pasakysiu savo broliui. Gausi į galvą! – surinka paauglys, nors viduje jaučia, kaip iš baimės visas kūnas stingsta į ledą. Saulius lėtai šypteli. Sauliaus veide pasirodo šypsena šaltesnė už plieninio peilio ašmenis.
– Tada kviesk savo brolį. Pasakysiu jam, kad tu iš kitų vaikus maistą atiminėji. Ir dar pasakysiu, kad kvailus vaikus auklėti reikia su galva, o ne su kumščiais.
– Mano brolis sakė – kas stipresnis, to ir tiesa.
Saulius paleidžia berniuko ranką. Sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Net ne kaip kovotojas – kaip teisėjas.
Tuo metu Tomas, pajutęs laisvę, pabaiges suvalgyti bandelę, tarsi tai būtų paskutinis maisto gabalėlis jo gyvenime, ir lėtai pamėgina atsitraukti.
– O tu – kur plauniesi? – pasigirsta tvirtas Sauliaus balsas jam už nugaros. – Stovėk čia. Su tavim dar pakalbėsim.
Tomas sustoja. Pažvelgia į jį išsigandęs. Bet tame žvilgsnyje jis nepamato nieko žiauraus. Tik griežtumas, iš kurio sklido saugumas. Jis liko. Nors galėjo pabėgti.
Tuo tarpu skriaudikui kažką tyliai sušnabždėjo jo bendras:
– Tu ką, trenktas? Tas bernas tavo brolį su visais jo draugeliais į ligoninę pasiuntė. Ir tu jam grasinai? Jis – pats kiečiausias visoj mokykloj...
Saulius stovėjo vis dar ten pat. Kaip akmuo, kurio nejudina nei vėjas, nei laikas.
– Tai kviesk tą savo teisuolį brolį, – tarė be menkiausios baimės. – Aš žinau, kas jis. Ir jis žino, kur mane rasti...
    Kai valgykla ištuštėjo, o triukšmo aidas išsisklaidė kaip cigarečių dūmai per lango plyšį, liko tik jie trys – Tomas, Saulius ir nutilęs laikas. Abu skriaudikai buvo išgaravę kaip šlapdriba nuo saulės šviesos – jie dingo be jokio pasipriešinimo, lyg niekada ir neegzistavo. Tik Tomo pirštai vis dar stipriai gniaužė tuščią popierinį bandelės maišelį, tarsi tai būtų talismanas nuo blogio.
        Saulius stovėjo prie lango, žiūrėdamas į kiemą, į tuos pačius suolus, ant kurių kasdien sėdėdavo kiti vaikai – tokie pat kaip Tomas, tik su pilnesniais skrandžiais ir mažiau mėlynių sieloje bei veide.
Jis tylėjo. Tylėjo ilgai.
Tomas nežinojo, ką daryti. Iš pradžių jam norėjosi pabėgti. Paskui – atsisėsti ant koridoriaus grindų ir susitraukti į kamuoliuką. Galiausiai – tiesiog stovėti. Ir jis stovėjo. Sustingęs. Ne iš baimės. Iš pagarbos. Jis nežinojo, kas yra šis vaikinas, bet jo buvime buvo kažkas, kas priminė tvarką pasaulyje, kuriame viskas buvo be taisyklių.
– Kaip tu manai, – prabilo Saulius, neatsisukdamas, – kodėl aš tave sustabdžiau?
Tomas sumirksėjo. Kelis kartus. Pabandė atspėti, bet atsakymo nerado.
– Nežinau... – tyliai sumurmėjo.
– Netiesa. Tu žinai. Tik bijai pasakyti. Kaip ir visada, – Sauliaus balse skambėjo tvirtumas, kaip uolos, į kurią atsitrenkia likimo bangos.
Tomas tyliai prisiglaudė prie sienos – tarsi jam tai suteiktų bent šiokios tokios atramos. Tuo pat metu jis palietė galvą prie šalto koridoriaus vamzdžio. Tas šaltis buvo pažįstamas – jis jį jautė namie, tik ten jis sklisdavo iš sienų, iš tėvų akių, iš nakties.
– Nes tu... – galiausiai nedrąsiai ištarė, – nes tu nenorėjai, kad jie mane sumuštų.
Saulius linktelėjo ir atsisuko. Jo veide atsispindėjo ramybė – kaip dangaus gelmėse. Bet akys – tarsi du veidrodžiai, į kuriuos pažvelgęs Tomas pirmą kartą gyvenime pamatė save ne kaip šiukšlę, o kaip žmogų.
– O tu kodėl nesigynei? – paklausė Saulius be priekaišto, tarsi kalbėtų apie matematikos uždavinį.
– Aš jau pripratęs... – sušnabždėjo Tomas. – Kai buvau mažas, galvojau, kad jei stovėsiu labai ramiai, jie sustos. Bet jie niekada nesustodavo.
– Jie sustos tada, kai tu viduje rasi drąsos pasakyti bent sau pačiam: „Užteks“. Ne tada, kai tu jiems leidai trenkti. Ne tada, kai pabėgsi. O tada, kai tu nuspręsi, kad daugiau nebegali būti jų grobis.
Tomas žiūrėjo į jį. Jo akys jau nelakstė į šonus kaip išgąsdintos dvi pelės. Jis pradėjo girdėti. O tai, ką jis girdėjo, nebuvo įprasta pamoka.
– Aš nemoku muštis, – tyliai pratarė. – Aš bijau. Kartais ir verkiu...
– Tai, kad bijai ar verki, nedaro tavęs silpnu, o parodo, kad esi žmogus, – pasigirdo ramus Sauliaus atsakymas.. – Kieti tik tuščiai rėkia. Dažniausiai iš baimės. Tie, kurie išties stiprūs – žino, kada reikia verkti ir kada reikia stovėti. Nuo šiandien tu liausies bijoti, nes esi ne vienas.
Tomas nežinojo, ar tai buvo pažadas, įsakymas ar kažkas daugiau. Bet pirmą kartą per tiek metų jis jautėsi saugus ne todėl, kad niekas jo neliečia, o todėl, kad kažkas pagaliau pamatė, jog jis – yra.
Saulius atsisegė švarko kišenę, ištraukė mažą sulankstytą lapelį ir ištiesė jį Tomui. Tas paėmė ir smalsiai pažvelgė. Lape buvo nupiešta keletas keistų ženklų – lyg mažyčių pozų ar gynybinių judesių eskizų.
– Rytoj per pietų pertrauką. Už aktų salės. Mokysiu tave stovėti – pirmiausia savo viduje. Paskui – kojomis. Bet šiandien dar turi padaryti vieną dalyką. Aš tikiu, kad tu sugebėsi.
– Ką? – sušnibždėjo Tomas.
– Šiandien į namus grįši drąsiai iškėlęs galvą – kaip karys, kuris be baimės pasitinka savo priešą. Ir niekam neleisi tavęs sustabdyti. Jei bandys – pasakysi:
„Aš ne tas, kuris buvau vakar. Jei kabinėsies – ateis tas, kuris mane pakeitė, kad ir tave pakeistų, bet ne taip, kaip tu norėtum. “
Tomas suprato ir linktelėjo galva. Pajuto, kaip viduje kažkas pradėjo augti. Ne jėga. Dar ne. Bet tikėjimas, kad jėga – įmanoma.
– Dabar eik, – nurodė Saulius. – Aš dar kurį laiką būsiu šalia. Stebėsiu.
Tomas pasuko link laiptų. Maži žingsniai. Bet ne slinkimas. Drąsūs ir pasitikintys savimi žingsniai – kaip kario, einančio į savo eilinį mūšį.
Saulius stovėjo prie lango. Lėtai užsimerkė. Ir mintyse tarė:
„Vienas pradėtas. Dešimt tūkstančių liko.
      Durys atsiveria su gergždžiančiu garsu – tarsi pačios norėtų pasakyti, kaip pavargo nuo tokios tarnystės, kur niekas čia nelaukiamas. Iš vidaus tvoksteli įprastas mišinys: pigios degtinės dvokas, cigarečių dūmai, senų riebalų sluoksniu apneštų indų kvapas. Tomas įžengia tyliai, tarsi vagis, nors tai – jo paties „namai“. Bet jis viduje jaučia, kad čia jam ne vieta, o tik laikina stotelė, kur reikia būti nepastebėtam, kad galėtų išlikti gyvas.
Svetainėje – ant sofos nuvirtęs, kaip medis be šaknų, guli Tomo tėvas. Jo burna šiek tiek pravira, vienas batas numestas, rankoje – pusiau tuščias butelis, laikomas taip, lyg tai būtų brangiausias pasaulio lobis. Iš senos radijos – pusbalsiu dainuojama baladė apie vienišą vyrą ir prarastą gyvenimą.
Tomas nestabteli, net nežiūri į jo pusę. Net stengiasi kuo tyliau kvėpuoti. Ant pirštų galiukų nusėlina prie vienintelio šio buto tikslo. Jis eina tiesiai – į spintą. Tą pačią, kurioje jau seniai įsirengė savo nuosavą urvą. Ten kabo seni moterų drabužiai, kažkada priklausę mamai, kol ji dar nebuvo tapusi tik siluetu ant sofos. Kai kurios suknelės kvepia pelėsiu, kitos – dar išsaugojo pasenusių kvepalų pėdsakus. Apačioje – sluoksnis senų megztinių, po kuriais Tomas įkasa save kaip pelėnas. Jis neuždaro spintos iki galo – palieka mažytį plyšį orui. Čia jo niekas neieškos. Tėvas – per girtas. Motina – per tolima, net jei sėdėtų tame pačiame kambaryje.
Kai jis jau įsitaiso, iš kelnių kišenės išsitraukia sulankstytą lapelį. Blausi šviesa, sklindanti pro spintos durų plyšį, apšviečia jo iškankintą veidą. Jis ištiesia lapelį ant kelių ir uždeda ant jo ranką – kad ši nedrebėtų nuo šalčio ir nuo nerimo, kad tėvas neatsibustų per anksti ir nepradėtų siautėti. Jis įsižiūri į savo keistą brangenybę, laikomą delne.
Lapelio viduryje – keistai nupieštos figūrėlės. Jos primena žmones, bet jų laikysena – neįprasta. Vienas tarsi žengia žingsnį į šoną, kitas – susilenkęs, trečias atrodo lyg stovi, bet jo kojos pasuktos kita kryptimi. Tai ne paveikslėliai. Tai – pozos.
Tomas žiūri. Jo akys ilgai klaidžioja per linijas.
„Gal tai kovos judesiai? “ – pradeda svarstyti.
„O gal... tai ne kūnai, o jausmai? Tas, kur sukumpęs – gal tai baimė. Tas, kuris tiesus – drąsa? O tas, kuris viena koja atgal... gal tai atsitraukimas, bet protingas, ne iš baimės. “
Jis pajunta, kad tokios mintys jam patinka. Jos tarsi šildo jį iš vidaus. Jam patinka taip galvoti ir svajoti. Tai vienintelis būdas šiame pasaulyje pabėgti, neperėjus durų.
Jis tyliai ištaria mintyse:
„Ką tu man davei, keistasis gelbėtojau? Ką reiškia šie tavo ženklai popieriuje? “
Nors spintoje po kiek laiko tampa visiškai tamsu, bet jis jaučia, kad tame lape prasideda šviesa. Jo šviesa.
Jis prisiglaudžia prie pačio tolimiausio spintos šono, sulanksto lapelį ir padeda jį po megztiniu – kaip šventenybę.
Paskutinę akimirką prieš užmiegant jam kyla mintis:
„Jei vieną dieną išmoksiu stovėti taip, kaip pavaizduoti šie žmonės – gal tada manęs niekas niekada nebegalės stumti. “ ir jis paskęsta miego verpete.
      Ji pasitinka ne ta įprasta vieta, kurią jis pažįsta spintoje, o tamsa be kvapo, be sienų, be paaiškinimų. Tyla aplink ji tokia gili, kad atrodo – net mintys nedrįsta pasirodyti. Bet tada, kažkur horizonte, ima rusenti šviesa. Ne dienos, ne kokio šviestuvo. Tai šviesa, kuri uždega jo vidu, kažka,  pažadindamas jame.
Po akimirkos, jis pastebi, kad stovi. Ne lovoje. Ne spintoje. O didžiuliame, tuščiame lauke. Gruntas po jo kojomis – lygus, bet šiltas, tarsi gyvas. Ore tvyro  keistas skambęsis – tarsi tyla kvėpuotų.
Priešais jį tarsi iš niekur pasirodo siluetas, tarsi stovinčio žmogus, už matinio stiklo. Stovinčio kūnas švyti tokia pačia šviesa, kuri dega ir jo viduje.
– Tomai... – pasigirsta ramus balsas iš silueto.
Berniukui pasirodo kad tas balsas ne suskamba, o nuvilnija bangele jo galvoje, kaip mestas akmuo į vandenį.
– Kas tu? – Tomo balse pasigirsta nerimo gaidelė, o gal net baimės.
– Aš tas, kuris žino tavo baimę. - nuskamba ramus atsakymas, tarsi kalnu ramybės aidas - Ir tas, kuris parodys, kad joje – tavo jėga. Stebėk.
Figūra pajuda. Padaro lėtą, sklandų judesį – vieną iš tų, kuriuos Tomas matė ant lapelio. Berniukas net nejaučia, kaip ima ji kartoti. Jo nuostabai kūnas atrodo kaip niekada lankstus ir tuo pačiu jausmas, o gal net suvokimas, kad kas dabar vyksta taip tikra, tarsi tai būtu realybė.
Po kažkiek laiko, kurio jis nežino, aplink pradeda ryškėti daugiau figūrų. Kiekviena iš jų juda savaip. Viena – staigiai trenkia žemėn nematomą priešą. Kita – tarsi saugo širdį iškėlusi rankas. Trečia – stovi ant vienos kojos, akys užmerktos.
– Jie – tavo šešėliai, – vėl prabyla kalnu ramybe pripildytas oras aplink ji. – Jie tai, kuo tu gali tapti. Bet tik jei pažinsi tai, ir nustosi bėgti nuo savęs.
Tomas nori paklausti ką tai reiškia, bet jam pasirodo kad neturi liežuvio. Vietoj žodžių – atsiveria kitoks regėjimas.
Jis pamato save – ne toki koks yra dabar. O tokį, koks galėtų dar būti. Kurio akys ramios, bet žvelgia tiesiai. Kurio kūnas tiesus. Už jo – vaikai, mažesni, silpnesni. O jis – kaip siena tarp jų ir negailestingo pasaulio.
– Šis paveikslas priklauso tau, – vėl suskamba balsas tarsi lemtis nešanti laiko upės – Bet ar jį priimsi?
Tomas nori linktelėti. Bet sapne kažkas jį traukia atgal. Viskas ima lėtai tamsėti, tarsi užsimerktų pati sapno sąmonė. Laukas vėl užsipildo tyla. Figūros nyksta.
Tik paskutinę akimirką, kai jį ima apgaubti sapno išnykimas, balsas dar kartą pasiekia jo ausis: „Kai pabusi – prisimink, kaip stovėti be baimės. Ne dėl kovos. O dėl savęs. “
              Tomą tą rytą pažadina iš sapno ne žadintuvas, kurio jis neturi – jis seniai išmoko atsikelti be jo. Jį pažadina eilinis ryto triukšmas, kuris čia veikia geriau nei bet kokia žadinimo priemonė.
Iš pradžių – šaižus stiklo dūžis. Paskui – prikimę, grubūs tėvų balsai. Jie, kaip visada, ne šnekasi. Jie drasko vienas kitą kaip laukiniai šunys, kovojantys dėl apgraužto kaulo.
– Kur mano užkanda?! Kas per velniava darosi šituose namuose?! – rėkia tėvas.
– Gal pats suėdei! Arba išgėrei vakar pusę butelio ir pamiršai, kad surijai savo užkandą! – atitaria motina.
Tomas net nemirkteli. Jis guli toliau, po megztiniu, kaip ežys, susivyniojęs į savo tylos spyglius. Širdis muša lėtai, bet stipriai. Ne iš baimės – iš ryžto viską pakeisti savo gyvenime. Toks rytas jam ne pirmas. Jis net žino, po kiek minučių vienas išeis trenktomis durimis – būtent tiek trunka ši „ritualinė“ drama.
Po dešimties minučių namuose ateina tyla savo nematomais žingsniais. Vienas iš jų išėjo. Kitas, sprendžiant iš garsaus knarkimo – užmigo.
Tomas išlenda iš spintos atsargiai, bet ryžtingai – kaip žvalgas iš apkasų.
Virtuvėje randa du neplautus puodelius ir nei trupinio maisto. Jis apeina stalą tarsi tikrintų minų lauką. Spintelėje – nieko. Šaldytuve – tuščia. Ant stalo – pelenai nuo cigarečių, sudžiūvęs agurko griežinėlis ir riebaluota, purvina lėkštė, rėkianti iš savo vienatvės.
Alkis Tomui jau ne skrandžio problema. Jis tvirtai įsikibo jo galvoje, kaip šaltas šerkšnas ant geležinio turėklo žiemą. Mintys dar sunkiai sukasi, kaip pilnai prikrauto kaimo vežimo ratai. Bet jis žino – reikia eiti. Net jei pilvas tuščias, diena negailestingai juda pirmyn, o mokykla – jam vienintelis pasaulis, kuriame jis gali pasislėpti nuo namų košmaro.
Oras lauke – šaltokas, bet gaivesnis nei jo namuose. Tomas nuskuba tuo pačiu šaligatviu, pažinodamas kiekvieną plytelę, kiekvieną įskilimą. Žingsniai paskęsta miesto gatvės triukšme – vaikų šūksniuose, šunų lojime, vėjo ūžesyje skersgatviuose, kuris taip ir taikosi pakelti mergaičių suknelių apačią, apnuogindamas jaunas, nekaltas kojas.
  Tomas pajunta, kaip jo pilvas pradeda urgzti – garsiai, išdavikiškai, kaip suerzintas šuva. Jis prispaudžia ranką prie skrandžio, tarsi galėtų tuo nutildyti tą garsą. Už posūkio išnyra jau jam pažįstama figūra. Tomas krūpteli viduje, atpažinęs vakarykštį savo gelbėtoją.
Jis lūkuriuoja ramiai, tarsi būtų gluosnis pakelėje. Rami veido išraiška, o akys – seka kiekvieną skubantį į mokyklą. Neįkyriai. Kaip tie, kurie iš tikrųjų mato. Tomas pajunta ant savęs tą ramybės ir supratimo žvilgsnį, kuris tarsi kalba: „Aš tave suprantu. “
– Geras rytas, – pasisveikina draugiškai Saulius, kai Tomas priartėja prie jo.
Tomas linkteli, bet nieko nepasako. Jis jaučia, kaip smarkiau suplaka širdis, o pilvas dar garsiau sugurga. Jam atrodo, kad visi aplink tai girdi.
– Pas jus vėl nebuvo pusryčių? – ramiai pasiteirauja Saulius, kilstelėjęs vieną antakį ir skvarbiai nužvelgdamas berniuką.
Tomas susigėdęs nuleidžia akis. Jam norisi prasmegti skradžiai žemėn.
– Nebuvo vakarienės nei vakar, nei užvakar, – tyliai sumurma, daugiau sau nei kitam.
Bet jo gelbėtojas išgirsta. Supratingai linkteli galva ir atsega savo kuprinę, tarsi jo rankose būtų visas pasaulio laikas, kurio niekam nereikia demonstruoti. Išima baltą švarią servetėlę, kurioje – dar karštas, šviežiai keptas „meksikietiškos“ picos gabalėlis. Tomas mato, kaip sūris dar traukiasi, o krašteliai – rusvi, kvepiantys aitriu prieskonių mišiniu.
– Laikyk, – ištiesia Saulius Tomui. – Suprantu, kad čia ne bandelė iš valgyklos, bet manau, suvalgysi. Nupirkau vakar. Nujaučiau, kad tau prireiks šį rytą.
Tomas sumurma nedrąsų „ačiū“ ir droviai paima. Pirmą kartą jis valgo ne bijodamas, kad kažkas atims – o iš dėkingumo, kad kažkas galvojo apie jį.
Saulius palaukia, kol jis baigia valgyti, visai jo neskubindamas. Picos gabalėlio šiluma užpildo berniuko krūtinę. Jis dėkingai pažvelgia į Saulių. Tas pastebėjęs tik šypteli nuoširdžia, šiek tiek kvailoka šypsena.
– Šiandien po pamokų – ar ateisi už aktų salės? Ten pradėsim. Tavo laikysena – tavo pirmas skydas. Jei išmoksi save gerbti – pradės ir kiti. Ir gal net... bijoti.
Tomas linkteli. Jis suprato žodžius. Burnoje dar jaučia aštrios ir karštos picos skonį, o širdyje jau atsiranda vietos drąsai.
Prie jų prieina Iskanderas. Jis klausiamai žvilgteli į Tomą, paskui į Saulių. Draugas jam nusišypso ir ištiesia ranką pasisveikinti.
Jie toliau eina jau trise, tylėdami. Vienas šalia kito. Tomas visa savo berniukiška esybe pajuto – kad jis jau ne vienišas.
      Po pamokų, tą patį vakarą
– Šį vakarą būsiu užsiėmęs. Turiu vieną asmeninį reikalą, – pasako Saulius gana ramiai, bet aiškiai.
Iskanderas, kiek nustebęs, pakelia galvą nuo knygos.
– Klausyk, tu sakei, kad šį vakarą būsi užsiėmęs. Su kuo? Jei galima žinoti...
Saulius lėtai apsivelka švarką. Jo judesiai tikslūs, tarsi treniruotės dalis.
– Ne vienas būsiu, – pasako ramiai. – Mūsų bus du. Ir trečių asmenų mums nereikia.
Akimirką tylu. Iskanderas primerkia akis.
– Aha... – ištaria neaiškiu tonu.
Vienas iš apsaugos bernu tyliai kilsteli antakį.
– Dviese, sakai? – tarsteli kitas, vos sulaikydamas šypseną.
Saulius nė nemirkteli. Jis tiesiog pasiima kuprinę ir išeina taip oriai, lyg eitų į derybas su Jungtinių Tautų vadovybe. Už jo nugara lieka trys vyrukai su perdegusiu smalsumu.
Kita diena, mokykloje pasklinda gandas, tarsi miško gaisras apie nauja Sauliaus panele. Labiausiai dėl to smalsauja merginos viena į kita įtariai besižvalgydamos. „Kas ta paslaptinga mergina? “, „Saulius. Dviese. Be trečių.. “
Tuo tarpu Saulius nieko neįtardamas koki triukšmą sukels jo neatsargiai pasakyti žodžiai, ta pati vakarą...  sėdi salėje, laukdamas kada  įeis Tomas – kad pradėti tikro gyvenimo treniruotę.