Jėgos varžybos

Pratesimas...

Tai buvo paskutinė fizinio lavinimo pamoka. Šalia sporto salės, berniukų persirengimo kambaryje, prie Sauliaus, kuris tuo metu persirenginėjo, prieina Ramas su Gražke. Ramas atsistoja priešais Gintarą:
– Šiandien į mūsų suolą tau jau nebereikės sėsti. Atsiskaityk, – jis ištiesia ranką.
Saulius žvilgtelėjo į juos ir trumpai susimąsto: „Jeigu materializuosiu bananus, visi pastebės, kils nereikalingų kalbų. Reikia kažko reto, vertingo, bet nepastebimo. Geriausiai tiks anakardžių riešutai. Jie net mano pasaulyje brangūs – kilogramas kainuoja penkis kartus daugiau nei kiaulienos nugarinė, ir tris kartus daugiau nei jautiena. Manau, tai tiks puikiai. “
Jis linktelėjo bernams, priėjo prie kuprinės, atidarė ją ir ištraukė du popierinius maišelius po 500 gramų anakardžių riešutų. Ištiesė juos.
Klasiokai pažvelgė į vidų. – Koks čia šūdas? – sumurmėjo pro dantis Ramas.
Saulius šyptelėjo: – Šitas tavo vadinamas „šūdas“ – vieni brangiausių ir rečiausių riešutų, kurių nėra net deficitinių prekių sąraše. Už kilogramą jų gali drąsiai prašyti tiek jautienos, kiek pats sveri. Jautieną dar galima nusipirkti kaip deficitinę prekę, o šitų riešutų – net pamatyti neįmanoma. Skaityk, kad dabar esate vieninteliai žmonės šalyje, kurie juos paragaus. Net nežinau, ar didžiausia mūsų šalies valdžia jų yra ragavusi.
Berniukai susižvalgė, abejodami. – Trini? Jei niekas neturi tokių riešutų mūsų didžiulėje šalyje – iš kur jie pas tave? – Trinu ar ne – spręskite paragavę. Bet perspėju – dėl jų kažkas stipresnis gali tau ir sprandą nusukti. Jei norit sužinoti, iš kur gavau – gal lažinamės?
Ramas su Gražke vėl susižvalgo. Įkiša rankas į maišelius, susigrūda saują riešutų į burnas ir ima garsiai čepsėti. – Neblogi riešutai, tikrai geri, – pagyrė Gražkė. – O kokios lažybos? – Lažinamės dėl jėgos. Spėju, kad pas fizruką yra svarstis. Jei nesugebėsiu jo iškelti daugiau kartų nei jūs abu kartu per tris kartus, gausite dvigubai daugiau riešutų ir iki metų pabaigos būsiu jūsų vergas. Bet jei sugebėsiu – daugiau manęs neklausinėsite ir visus metus būsite mano asmens sargybiniai. Na, kaip?
Aplink buvę klasiokai, pavydžiai stebėję riešutų dalybas, prapliupo juoku. Iskanderas griebėsi už galvos, Giedrius žiojosi ką nors pasakyti, bet metęs žvilgsnį į Ramą nutilo. Saulius ištiesė ranką jiems, o Iskanderas ją perkirto.
Lažybos prasidėjo.
Visi besijuokdami subėgo į sporto salę. Iš mokytojo kambariuko išėjo fizinio lavinimo mokytojas. Mokiniai išsirikiavo pagal ūgį. Mokytojas linktelėjo galvą ir pradėjo kviesti pavardėmis.
Kai visi atsiliepė, jis jau ketino duoti užduotis, kai iš rikiuotės išlipo Saulius.
– Tamsta mokytojau!
– Ko tau? – mokytojas pažvelgė į jį niūriai. Pagalvojo, kad Saulius prisidengs amnezija ir atsisakys pamokos.
– Ar turite pačią sunkiausią svarstį?
– Kam tau? – jis nudelbė mokiniui sunkią žvilgsnį.
– Susilažinau su keliais mokiniais, kad ją iškelsiu daugiau kartų nei jie abu per tris bandymus.
Mokytojas pakėlė antakius. Šyptelėjo:
– O tu pats ar bent pakelsi ją nuo žemės?
– Patys pamatysite, – ramiai atsakė Saulius.
Klasė prapliupo juoktis.
– O su kuo varžysis? – su pašaipia šypsena pasiteiravo mokytojas Gildis.
Iš rikiuotės išėjo šypsodamiesi Ramas su Gražke. Mokytojas pažvelgė į juos, tada – į Saulių, ir ėmė juoktis: – Gerai. Gausit svarstį. Bet jei tu, Ščerbinskai, pralaimėsi, liksi po pamokų visą mėnesį ir bėgiosi aplink mokyklą tol, kol nepasakysiu sustoti.
Mokiniai vėl prapliupo juoktis. Tik Gintaras ramiai linktelėjo galva. – O jei aš laimėsiu? – paklausė Saulius. – Jei laimėsi – galėsi iš manęs prašyti ko tik nori. – Sutarta, – ištiesė ranką Saulius.
Besijuokdamas mokytojas paėmė Sauliui už rankos, o atėjęs Ramas priėjo arčiau ir perkirto jas. Kol mokiniai juokėsi, mokytojas Gildis nuėjo į sandėliuką ir grįžo nešinas dvidešimties kilogramų svarčiu. Saulius, jį išvydęs, tik pakraipė galvą. – O sunkesnės nebuvo? – jo balse pasigirdo ironija. Pastebėjęs mokytojo pasipiktinusį žvilgsnį, atsiduso.
– Na, iš bėdos tiks ir ši. Kas pirmas kilnos?
– Žinoma, kad tu, idiote! – linksmai išsiviepęs suriko Ramas. – Pats pasiūlei lažybas – ir pradėk!
– Ir vėl man pradėti... – sumurmėjo Saulius, prajuokindamas klasę. – Tamsta mokytojau, jei turite – atneškite kreidos miltelių, kuriuos naudoja sunkiaatlečiai. Gali būti, kad kiek užtruksiu...
Mokytojas ironiškai pažvelgė į vaikiną, bet netrukus sugrįžo su kreida. Saulius pasitrina ja delnus kaip tikras sportininkas. Gylis tai pastebėjęs surimtėja. Paauglys paima svarstį viena ranka ir pakelia taip lengvai, tarsi jis nieko nesvertų. Klasė nuščiuva. Ramas ir Gražkė susižvalgo – juokas pradingsta jų lūpose.
Saulius pakelia svarstį į viršų ir atsisuka į mokytoją: – Skaičiuokit garsiai. Noriu tikslumo. Ir jūs padėkite jam – kad nesuklystų, – jis ramiai kreipiasi į savo draugus.
Po tų žodžių jis susikaupęs panaudoja savo mentaline jėgą su kuria pradeda kilnoti svarstį aukštyn žemyn taip greitai, tarsi jis būtų iš popieriaus. Klasiokai užgniaužia kvapą. Su kiekvienu šimtu pakėlimų vis labiau niaukiasi Ramo ir Gražkės veidai, o mokytojo akyse – auganti nuostaba.
Kai Saulius po dešimties minučių pasiekia tris šimtus pakėlimų, salėje tvyro mirtina tyla, per kurią girdisi tik mokytojo prikimęs balsas skaičiuojant. Tada Saulius be įtampos persimeta svarstį į kitą ranką – ir toliau kilnoja. Galiausiai, pasiekęs skaičių 555, tyliai padeda svarstį ant salės grindų. Metalas sunkiai dunksteli. Vaikinas pasisuka į Ramo ir Gražkės išbalusius veidus: – Dabar jūsų eilė. Aš padariau mažiau nei pusę to, ką galėjau. Ilgiau nedarysiu – pamokos neužteks.
Po šių žodžių jis ramiai atsisėda ant suoliuko. Klasiokai pradeda šnabždėtis – šįkart jau su pagarba.
Ramas tyliai nusikeikia ir čiumpa svarstį. Išbalęs fizrukas, pradeda skaičiuoti jo pakėlimus. Bandydamas sukčiauti, jis vos ne dvigubina skaičių, bet mokiniai greitai pastebi ir pradeda šaukti. Triukšmas patraukia vyresniųjų klasių dėmesį – į salę suguža mokiniai iš koridorių. Sužinoję apie lažybas, jie ima skaičiuoti kartu ir pasikviečia saviškius.
Po dešimties minučių Ramas pakelia svarstį 40 kartų, perduoda jį Gražkei. Šis dar prideda 32. Taip, keisdamiesi kas dešimt minučių, jie abu pasiekia bendrą 101 pakėlimo skaičių. Kiekvienas jų pakėlimas darosi vis sunkesnis. Vaikinų drabužiai šlapi nuo prakaito.
Kai salėje nuaidi pertraukos skambutis, Gildis pakelia ranką:
– Viskas. Kazakevičiau, Stonkau, jūs pralaimėjot. Akivaizdu, kad tiek nepasieksit. Ščerbinskas – laimėjo.
Išgirdę nuosprendį, abu vaikinai be jėgų krenta ant grindų, dusaudami. Saulius ramiai prieina prie svarščio, jį pakelia tarsi nieko nesvertų ir paduoda mokytojui:
– O štangos neturit? Norėčiau dar aiškiau parodyti, kokie tarp mūsų skirtumai.
Klasiokai susižvalgo ir pradeda šnabždėtis. Gildis kurį laiką žiūri į Saulių, matosi, kad jame vyksta sunki vidinė kova. Po kelių minučių atsidūsta tarsi sau pripažinęs, kad pralaimėjo, linkteli keliems vyresniųjų klasių mokiniams, kurie kaip tik atėjo į pamoką ir smalsiai stebi, kas čia vyksta. Tie, girdėję Sauliaus prašymą, tarpusavyje ironiškai susižvalgo ir sunkiai dviese atneša štangą – pusantro šimto kilogramų.
Saulius stovi, žiūri į ją: „Galėčiau pakelti vienos rankos dviem pirštais, naudodamas mentalinę jėgą, bet tada bus per daug akivaizdu. Geriau normaliai. “
Mirkteli Iskanderui – tarsi koks sąmokslininkas – ir abiem rankomis pasitelkęs savo telekinėtine galia, pakelia štangą nuo grindų. Salėje nuaidi šūksniai, švilpimas, džiugesys. Saulius pradeda kilnoti štangą tarsi tai būtų treniruoklio rankena.
Gildis negali patikėti savo akimis, ir netrukus, galutinai pritrenktas, atsisėda šalia nugalėtųjų. Ramas su Gražke – išbalę kaip popierius – tik akimis seka Sauliaus štangos kilnojimą. Po minutės Saulius ramiai padeda štangą ant žemės ir paklausia:
– Ar jau galiu eiti namo?
– Tik tegul pirma seselė patikrina tavo spaudimą. Man tik betrūko, kad tu pakeliui namo apalpsi.
Kelios merginos nubėga į medicinos punktą ir atsiveda seselę. Ji padeda Ramui ir Gražkei išeiti. Paskui juos eina ir Gildis. Seselė, nusivedusi Saulių, pamatuoja jo spaudimą – viskas normos ribose. Gildis tik palengvėjimu atsidūsta. Paauglys paleidžiamas persirengti.
Su juo grįžta ir kiti paaugliai. Persirengimo kambaryje užverda kalbos – ne tik iš jo klasės. Vyresnieji mokiniai iš nuostabos negali patikėti tuo, ką matė. Kai Saulius išeina iš mokyklos, pamato prie jos stovinčias dvi greitosios pagalbos mašinas. Ramas ir Gražkė jau guldomi ant neštuvų.
Paskutinę mašiną palydi Gildis. Tuo metu Saulius prieina prie jo:
– Taigi, mokytojau. Aš laimėjau. Ir mano noras yra...
Jis nutyla. Jį lydėję smalsuoliai sulaiko kvapą. Gildis supranta – prieš jį stovintis mokinys nėra tas, kurį jis gali palaužti ar pamokyti. Jo jėga – didesnė nei jo sporto meistro.
– Noriu, – tęsė Saulius, – kad pralaimėjusieji būtų atleisti nuo bėgiojimo aplink mokyklą, kol jūs nepasakysite „sustoti“.
Keletą akimirkų tvyrojo tyla. Mokytojas rimtu veidu tiriamai pažvelgė Sauliui į akis ir, pamatęs jose degantį ryžtą, nepasiduodantį užsispyrimą, linktelėjo galva – viduje džiaugdamasis, kad mokinys nepaprašė ko nors daugiau. Bet jis nesugebėjo įvertinti paauglio kilnadvasiškumo, kuris kalbėjo pats už save, kad net varžovai turi antrą šansą. Jo draugai ir klasiokai, kurie jį lydėjo, tai supratę tik susižvalgė tarpusavyje.

Nuo to laiko mokykloje pradėjo sklisti kalbos apie Saulių – vaikiną, kuris jėgos varžybose nugalėjo daug stipresnius mokinius. Tie, kurie anksčiau jį persekiojo ar skriaudė dar prieš avariją, dabar gerai pagalvodavo prieš puldami muštis. Užtekdavo vieno jo smūgio, kad priešininkas ilgai neatsikeltų. Be to, jį dabar užstodavo ir Ramas su Gražke – vaikystėje buvę skriaudėjai, o dabar – asmens sargybiniai pagal susitarimą. Jų santykiai su Gintaru taip pat pasikeitė. Dabar jie sekiojo Saulių po visą mokyklą ne tik kaip sargybiniai, bet ir kaip draugai. Jiems buvo labai smalsu – kaip jis įgijo tokią neįtikėtiną jėgą. Saulius išsisukinėdavo, aiškindamas, kad vasarą treniravosi pagal Rytuose esančią nindzių sistemą. O fizrukas stebėdamas kaip sportuoja Saulius kartu su visais kitais mokyniais mąstė:
„Nuo to įsimintino jam ryto viskas mokykloje tapo kitaip. Kalbos apie ji liejosi koridoriais kaip šnibždantis vėjas – švelnus, bet stingdantis stuburą. „ Gildis tylomis stebėjo tą vaikiną ir negalėjo patikėti tai ką neseniai matė savo akimis – „ Jo jėga, tokia tikra, tokia neabejotina, bet visai ne žiauri. Ji neturėjo tos paaugliškos agresijos, kuria kiti mėgavosi. Ji buvo... išskirtinai kontroliuojama ir kaip, po velniu,  vienas vaikis sugeba taip lengvai pakelti štangą, kurią mūsų stipriausias dešimtokas net nepajudina?.. “ – svarstė Gildis, stebėdamas, kaip Saulius lėtai vaikšto per salę. Ramiai. Be įtampos. Lyg ne kūnas kelia – bet pati valia.
Iš pradžių jis buvo bandęs priversti ji . Jėga. Taip kaip elgdavosi su kitais ir, ką mokėjo geriausiai. Bet berniukas atkirto – ne kumščiais, o veiksmais. Gildis iki šiol jautė tą gėdingą momentą, kai buvo nusviestas kelis metrus, it futbolo kamuolys. Prie vaikų. Prie kolegų. Prie savęs.
Ir vis dėlto... berniukas neparodė džiaugsmo. Nesijuokė. Nesimuistė iš pasitenkinimo. Net neatsiliepė. Tiesiog tyliai stovėjo, kaip medis, kuris atlaikė audrą.
Kai Gildis iškvietė Sauliaus tėvus į mokyklą, tikėjosi iš jų bent menko pritarimo – kad sūnų reikia „sutvarkyti“. Tačiau jie tik ramiai pasakė:
– Jeigu mūsų sūnus nenorės – jo nepriversi.
Ir tada jis išgirdo istoriją apie kaimyną, kuris girtas pabandė pakelti prieš Saulių ranką – ir atsidūrė penki metrai toliau nuo jo, be sąmonės. Pusantro šimto kilogramų kūnas, numuštas vienu smūgiu. Gildis vos nepajuto, kaip jam per nugarą perbėga šaltis.
Fizrukui iškilo gyvas prisiminimas apie Saulių, lengvai žaidžiantį su sunkiausia štanga, jo atmintyje vėl atgijo. Tada jo prašymas jam pasiodė juokingas. Dabar – bauginančiai tikras.
Jis negalėjo pripažinti to garsiai, bet... tai, ką jautė, buvo pagarba. Tikra, nuoširdi pagarba kažkam, kas peržengė įprastus mokymo principus. Jėga, kurią anksčiau reikėjo grūdinti – čia tiesiog buvo. Lyg dovana. Arba prakeiksmas.
„Jei norėsiu jį ugdyti, turėsiu pakeisti ne jį. Turėsiu pakeisti save. “ – tai buvo mintis, kuri netilpo į Gildžio sportininko sąmone, bet kuri vis garsiau virpino jo sąžinę.
Todėl jis apsisprendė: kol kas – stebės. Stebės ne kaip grobuonis stebi silpnesnį, bet kaip žmogus, kuris žengia prie didesnės paslapties. Ne prievarta. Ne įsakymu. Ne bauginimu.
Gal kada ateis laikas, kai Saulius norės pats. O tada – mokytojas jau bus pasiruošęs.