Mokykloje.

Tai sekanti dalis iš mano romano, kuris vis dar rašomas. Kitos ankstesnės dalis jau įkeltos. Tai ką dabar įkėlinėju buvo parašyta prieš metus. Aš linkęs bendrauti komentaruose ir atsakinėti į klausimus bei komentarus.


Atėjo rugsėjo pirmoji. Visi vaikai, paaugliai ir jaunuoliai patraukė mokytis. Kas į mokyklas, kas į universitetus, fakultetus ar institutus. Orinta paliko šeimos lizdą ir išvyko mokytis į sostinę. Saulius pažadėjo ją lankyti ir atvežti maisto iš namų. Linaja pažadėjo, kad toje kelionėje prižiūrės brolį, nors iš tikrųjų slapta tikėjosi paragauti sostinės saldumynų.
Gediminas išėjo į antrą klasę, Tomas – į ketvirtą. Saulių laukė aštunta klasė, o Linają – vienuolikta. Visi broliai ir sesuo lankė tą pačią mokyklą. Kadangi Saulius nieko neprisiminė iš ankstesnių mokslo metų, pas jį į namus atėjo keli buvę klasiokai.
Iskanderas – aukštas, gerai sudėtas jaunuolis. Būdamas linksmuolis, turėjo ir kitų gerų charakterio bruožų. Jo tėvai kilę iš Rytų šalių, tad nuo jo dvelkė rytietiška elegancija ir savotiška žavi charizma. Mandagumas ir subtilus lipšnumas užkariavo ne vienos klasės mergaičių širdis.
Kitas draugas, Giedrius, nepasižymėjo ypatingais fiziniais duomenimis, bet buvo vienas geriausiai besimokančių klasėje. Nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo berniukas su akinukais, turėjo dvi jaunesnes seseris. Jo tėvai buvo intelektualai, tuo metu dėstė informatiką universitete.
Šie du draugai taip pat pateko į ligoninę kartu su Sauliumi – abu trumpai buvo komoje, bet atminties neprarado. Kitaip nei jų draugas Saulius. Tiesa pasakius – jis taip pat neprarado atminties. Tiesiog jo kūne dabar gyveno kita asmenybė: brandus vyras iš tolimos ateities. Su savimi jis atsinešė ne tik atmintį, bet ir antžmogiškas galias, kurių dvi jau buvo atsiskleidusios. Tų galių liudininkais tapo tik keli namiškiai ir pora draugų. Kitiems trims vyrams, kurie taip pat pamatė, nepasisekė – jie daugiau nieko nepapasakos, nes tai buvo paskutinis dalykas, ką jie išvydo.
Tačiau dabar Saulius nusprendė iš praeities klaidų pasimokyti ir mokykloje stengtis savo galių nebevartoti. Jis nežinojo, ar vasaros įvykiai nepasieks mokyklos ausų. Kai Saulius su trimis draugais peržengė klasės slenkstį, juos pasitiko būrys klasiokų, kurie ėmė klausinėti, kaip jie jaučiasi po komos. Saulius, atsidusdamas su palengvėjimu, paaiškino, kad patyrė stiprią amneziją, todėl beveik nieko neatsimena. Draugai tai patvirtino, o klasės mergaitės susižavėjusios pažėrė užuojautos žvilgsnių.
Saulius tik dar labiau atsiduso, kai visų dėmesys nukrypo į Iskanderą. Tada jis timptelėjo Giedrių už rankovės ir pasiūlė ieškoti, kur atsisėsti. Klasės gale stovėjo laisvas, niekieno neužimtas stalas. Saulius nuėjo link jo, bet pusiaukelėje jį sustabdė Giedrius:
– Tu ką? Čia Ramo ir Graškės vieta. Geriau nesėsk ten, jei nenori gauti į galvą. Prieš juos dreba visa klasė, net vyresnių klasių mokiniai.
Saulius nustebęs pažvelgė į draugą, trumpai pagalvojo ir atsakė:
– Aš jų nepamenu. Todėl nematau prasmės jų bijoti. Man vienodai – jei puls, žiūrėsim, kas gaus į galvą.
Jis ryžtingai pasuko prie suolo ir atsisėdo. Po penkių minučių priešais jį išdygo du aukšti, stambūs paaugliai. Jie nužvelgė Saulių ir išsišiepė:
– Matyt, tau tikrai atmušė smegenis, jei atsisėdai į mūsų vietą. Dingk, kol dar ir kitas smegenis neatmušėm.
Saulius ramiai atsigręžė į paauglius. Šyptelėjo vienu lūpų kampučiu. Staiga jam pradėjo suktis galva – pasaulis tarsi apsitraukė tirštu rūku. Rūke išryškėjo didelės akys, nosis ir vos pastebima burna. Atrodė, kad tos akys stebi Saulių iš kažkokios miglotos tolybės. Rūkas prasisklaidė, ir Saulius pasijuto stebįs save iš šalies, girdėdamas, kas vyksta aplinkui:
– Tai čia jūs, šitos klasės baubai? – išgirdo savo balsą. – Ant kelių! – riktelėjo ir pirštu parodė žemyn panaudodamas savo telekinėzės sugebėjimus.
Du pusberniai nustebę išpūtė akis ir suklupo ant kelių. Jie net paraudo nuo pastangų atsistoti. Staiga klasėje tapo tylu. Visi stebėjosi, kas vyksta. Saulius rūsčiai nužvelgė klūpančius klasiokus.
– Dabar klausykitės atidžiai. Nemėgstu kartotis. Jei dar kartą bandysite skriausti ką nors šioje klasėje, pasigailėsite, kad gimėte. Ar aišku? O dabar – dinkit man iš akių!
Jis pagriebė abu už krūtinių ir švystelėjo į kitą klasės pusę. Pusberniai nuskriejo lyg kamuoliukai ir su trenksmu atsitrenkęs į sieną nugriuvo ant grindų. Ramas, būdamas aukštesnis ir tvirtesnis už savo bendražygį, atsistojo, papurtė galvą ir pajudėjo link Gintaro. Graškė, būdamas silpnesnio sudėjimo, nutvėrė jį už rankos ir sušnibždėjo:
– Ramai, nebūk idiotas. Matei, kokia jo jėga? Priplos tave kaip musę – net nepastebės.
– Kas čia darosi?! – pasigirdo riktelėjimas nuo durų. Visi atsigręžė. Ten stovėjo mokytoja, suraukusi antakius ir žvelgė į peštukų pusę.
– Mama, – kreipėsi Graškė, – mes tik paklausėme, kodėl jis atsisėdo į mūsų suolą. O jis mus pakėlė ir sviedė į sieną. Daryk ką nors!
– Užsičiaupk! Kiek kartų kartosiu – mokykloje tu man ne sūnus, o eilinis mokinys. O tu, – mostelėjo į Saulių, – eisi su manimi pas direktorių aiškintis dėl savo poelgio...
Saulių vėl apgaubė tirštas rūkas, o jame pasirodė jau matytas veidas. Jo lūpos sujudo, ir savo viduje, Saulius išgirdo žemą, sodrų balsą:
– Prievarta gimdo Mobijaus juostą.
Veidas dingo, o balso gaudesys nutilo jo krūtinėje. Rūkas išsisklaidė, ir Saulius pasijuto apsvaigęs. Papurtė galvą – svaigimas praėjo. Priešais vėl stovėjo tie patys pusberniai. Saulius nustebo: „Negi man pasivaideno, kad visa tai įvyko? Bet kokiu atveju, suvokiau viena – prievarta nieko neišspręs. “
– Tu ką, dar ir kurčias? – sušuko vienas paauglys.
– Ramai, Graške... Tik dabar prisiminiau apie jus. Atsiprašau. Dabar tikrai blogai jaučiuosi ir norėčiau atsigauti. Gal padarom taip: duokite man šią dieną pasėdėti šiame suole su draugu, o po pamokų aš jums duosiu tai, ko niekur kitur negausite. Tai būtų barteriniai mainai. Na, kaip?
Pusberniai susižvalgė. Ramas suraukė antakius ir įtariai pažvelgė į Saulių.
– Kas tie barteriniai mainai? Pirmą kartą girdžiu tokį žodį.
– Barteriniai mainai buvo vartojami prieš atsirandant pinigams. Tais laikais žmonės keitėsi daiktais – resursais.
– Vėl negirdėtas žodis... „resursai“... – sumurmėjo Ramas. – Matyt, tikrai jam smegenis gerai atmušė. Ką manai, Graške?
Gražvydas – toks buvo jo tikras vardas – linktelėjo.
– Aš sutinku. Bet jei tu, pusgalvi, neduosi to, ką pažadėjai – tavo mamytė tavęs nepažins, – pagrasino. Tada abu nuėjo prie kito suolo klasės gale. Išvarė sėdinčius mokinius ir įsitaisė ten, vis žvilgčiodami į Saulių.
– Na tu duodi... – nustebo Giedrius.
Pro duris įžengė jau matyta mokytoja. Saulius tik šyptelėjo. „Kas bus toliau? “ – susimąstė vaikinas.
Mokiniai atsistojo mokytojai pagarbiai pasisveikinti.
– Sėskitės, – nuskambėjo griežtas klasės auklėtojos balsas. – Pradėsime klasės susirinkimą...