Ten debesys mėnulį pakorė, tęsinys 18 dalis. Romanas

Ir sakykit ką norit, bet žmogus - gamtos tvarinys ir viskas čia. Išsiblaškęs pavasaris prisiminė, kad jau balandis ir staiga nutarė kompensuoti viską, ką pražiopsojo - giedram danguj saulė ritinėjosi ir tik vienas kitas lengvutis debesėlis bandė ją baltu nuometu užmuturuoti. Žmonės, lyg gavę slaptą ženklą, išbiro į Nemuno krantinę - atlapotais skvernais, bekepuriai. Jaunos panelės nuogais lieknais pilvukais iššaukiančiai demonstravo naujus kūno vėrybos šedevrus. Beūsiai vaikinukai pabrėžtinai garsiai komentavo pro juos pralinguojančias merginas ir staipėsi, rodydami šviežias, “ant bangos” kylančias šukuosenas. Ruta nejučiom persiėmė tomis skaidriomis nuotaikomis. Dar vakar - lietuje, migloje - ji lėtai slinko palei upę pro ant kranto išmestas apverstas senas, kiauras valtis, lygindama tuos varganus upių laivelius su savo apvirtusiu suskilusiu gyvenimu, o šiandien ji vylėsi, kad tikrai kas nors tas valtis dar sulopys, dar paleis į Nemuną.



Grilio baras, kuriame pereitą kartą Ruta gėrė kavą ir bandė pietauti, buvo vienas ir nedaugelio priimantis lankytojus su šunimis. Na koks ten tas šuo Moncė - pusės katės dydžio, bet kitur ir toks kėlė šeimininkų nepasitenkinimą.  Ruta atsisėdo prie to paties stalelio kur ir pereitą kartą ir dabar jau sąmoningai  užsisakė kepsnį. Ar ji ką nos valgė per tas dienas? Neprisiminė. Koks skirtumas, jeigu dabar sklindantis nuo kepsninės lengvas dūmelis viliojo ir žadino apetitą.  Moncė jaukiai įsitaisė gretimoje kėdėje ant netvarkingai užmestos striukės. Viena akimi stebėdamas Rutą prie baro, parėmęs galvą nuobodžiavo barmenas - jis viltingai laukė lankytojų. Bergždžiai - gal laikas toks netikęs buvo - jau gerokai po pietų, bet dar toli iki vakarienės, o gal visi krantinėje, parkuose, gatvėse gaudė šiemet dar nespėjusios palepinti saulės šilumą. Ruta nejučiom žvilgtelėjo į staliuką kampe, kur pereitą kartą sėdėjo vyriškis, dėvintis garstyčių spalvos lietpaltį. Stalelis buvo tuščias.

Kavos buvo likęs tik šlakelis, Moncė jau nerimavo ir vis bandė persikraustyti ant kelių - per ilgu vienoje vietoje. Ruta pasiėmė šunelę ir, kilstelėjus ranką, pakvietė vyruką oficiantą - sąskaitos. Nuobodžiaujantis barmenas jau kėlėsi eiti prie Rutos, bet jo dėmesį patraukė pro duris įeinantis naujas lankytojas. Jį pastebėjo ir moteris - tarpdury po salę dairėsi tas pats vienišas vyriškis, pereitą kartą sėdėjęs už staliuko salės kampe. Tik šį kartą be savo ryškaus lietpalčio. Tas pats, kuris paskutinį sykį taip įbaugino Rutą. Ar jis tikrai moterį persekioja? Bet šįkart ji jautėsi saugi - saulėtos dienos popietę, grilio bare, visai šalia judrios krantinės. Ruta greit nusuko akis, nenorėdama išsiduoti, kad pažino naują baro lankytoją. Bet tai neliko nepastebėta paslaptingojo vyriškio - jis dar spėjo pagauti nubėgantį moters žvilgsnį ir vos vos, lūpos kampučiu šyptelėjo.

- Norite pabėgti? - Su lengva pašaipa balse pasiteiravo vyras, prisėsdamas šalia Rutos, - Ar labai skubate?

- Jūs persekiojate mane? Kuo užsitraukiau nemalonę?

- Anaiptol, tai jūs vaikštote mano keliais - visad atsiduriate ten, kur mano išvaikščiota jau ne vieni metai. 

- Mat kaip... Tuomet atleiskit, ne taip supratau, - Ir Ruta jau ironizavo, pagavusi jai primestą kiek kandų toną.

- Reiškia mus likimas taip bando suvest bendram kely.

- Oi, tik nereikia, nesusireikšminkit, - Ruta jau stojosi, kad apsivilkt striukę.

- Rolis, - tarsi nepastebėjęs to judesio, prisistatė vyriškis.

- Danutė... - Kiek padvejojusi su pašaipia šypsena atsakė Ruta ir atsisėdo į savo vietą, - “Tu toks pat Rolis, kaip  ir aš Danutė, kaip banalu”, - pagalvojo, - “Bet pažaiskim tą žaidimą. ”

- Gal kartu išgersime kavos? Ar arbatos?

- Ačiū, aš jau išgėriau savo kavą ir pasiūlymas stebėti jūsų  kavagerį manęs nesudomino, - Ruta atsistojo eiti.

- Gerai, tuomet liksiu be kavos. Palydėsiu jus, pasaugosiu - gal yra ir kitų persekiotojų? - Rolis atsistojo eiti kartu su Ruta.

- Jūs šiek tiek primityvus.

- Jau koks esu.

“Kaip keista - jis šaiposi, juokauja, nesislėpdamas mane mergina - o akys liūdnos liūdnos, kaip ir tuomet, kai pirmą sykį jį pamačiau”, - Ruta ėjo pirma ir jautėsi kiek nejaukiai, jausdama, kad Rolis ją vertinančiai apžiūrinėja. O gal tiriančiai? O gal jai tik taip rodėsi.

-Tu, Danute, kur gyveni?

- Nagi kažkur tavo naktiniam kely, nesusekei dar? - Jie kažkaip nejučiom pradėjo tujintis.

- Būtų nemandagu man tave atvest prie tavo pačios durų.

- Kol kas viskas, ką tu čia iki šiol šnekėjai - ir buvo nemandagu, Roli. Nemandagu.

- Kodėl? Aš stengiuos būt mielas.

- Nes aš taip jaučiu. Leisi taip jausti?

- O žinai, tu - Birštono Dama su šuneliu? - jau ne pirmą kartą staiga pakeitė pokalbio temą Rolis, - Aš vis stebiu tave krantinėje, tu - ta dama iš Čechovo apsakymo.

- Tai visgi stebi… Taip, aš su šuneliu, faktas. Ir galbūt dama. Tai ką nors keičia?

- O gal susitaikom? Mes vis ant spyglių, ant spyglių,  vis badomės - Rolis šiltai nusišypsojo. Šį kartą nuoširdžiai.

- Mes ir nesipykom. Mes tik šiaip dar nedraugaujam, - akimis  vos šyptelėjo Ruta.

- O aš tikrai tave stebėjau. Aš visą laiką stebiu žmones. Vaikštau ratais po miestą ir stebiu. Gal toks mano hobis, gal net ir darbas. O po to išeinu naktį vienas ir galvoju, - ką aš mačiau. Bandau analizuoti. Gal renku tipažus? Personažus? O tave iškart pastebėjau - labai kitokia tu. Ne dėl šuniuko - čia pilna šunininkų. Vieni vietiniai, kiti atvyko ilsėtis, prasiblaškyti - su šunimis ir be jų. O tu? Aš nesuprantu, ko tu atvykai? Bandau atspėt, bet nesiseka. Paslaptingoji dama. Tu ne poilsiautoja.

- Taip, aš ne poilsiautoja. Šito gana? Ir išvis - kodėl tu man tai pasakoji?

- Kad žinotum. Kad nesibaimintum, neįtarinėtum.

- Gerai, nesibaiminu, neįtarinėju. Beje, mes atėjome, - Ruta jau buvo prie savo viešbučio durų.

- Neužeisim pas tave, Danute?

- Tikrai ne.

- Tuomet gal galiu pakviesti pas save? Gal nors smalsumo vedama užeisi?

- O pas tave užeisiu! - netikėtai sutiko Ruta, - Taip, Danutė užeis pas Rolį, - nusijuokė moteris.

O ką ji praras? Jau ir taip trečia diena viena, tik su Monce pasišneka. O tas žmogus atrodė tikrai įdomus, keistas, ne toks kaip visi - tai savotiškai masino pažinti jį geriau. Ir koks kipšas ją vedžiojo? Bet akivaizdu, kad tai jis, mažas šelmis velniukas ant kairiojo peties sėdėdamas ir kušdėjo - “Tyčia, Ruta, tyčia”.

Monsiukė liko kambary, Ruta grįžo pas kieme laukiantį Rolį.  Neskubėdami patraukė parko pusėn. Tylomis - kalba nesirišo. Pieš tai abu buvę tokie iškalbingi ir kandūs, staiga pritrūko temų pokalbiams. Gal ir nieškojo. Kas juos siejo? Kas bendro buvo? Ar buvo? Ruta jau beveik  gailėjosi dėl savo tokio spontaniško avantiūristinio sprendimo. Kaži, o kas Rolio galvoj, kokios ten mintys kuitėsi?

- Tu kur gyveni? Dar toli? - Tyla jau darėsi nejauki ir Ruta pabandė gelbėtis iš to nepatogumo pokalbiu “apie ūkį ir bites”.

-Sušalai? Čia Birštonas, čia nėra sąvokos “toli”. Matai ten už savivaldybės geltoną namuką? Tai skaityk atėjom. O gal sukam dar į parką?

- Aš jau ten buvau.

- Žinau.

- Žinai? - Moteris net nustėro, - Tu tikrai sekei mane?

Ruta tuomet naktį parke jautėsi tokia saugi savo vienatvėje, ji buvo įsitikinusi, kad be varnų ir laimingos Mergaitės niekas neliudijo jos skausmo ir nevilties ašarų. O dabar moteris jautėsi išrengta,  beveik pažeminta.

- Nesekiau. Katiną gaudžiau, jis išsmuko - neseniai įsikatinau, dar vietos sau neranda. Sušaltų jis. Čia teisybė.

- Gal.

- Atėjom, užeik.

Tai buvo nedidelis geltonai dažytas medinis namukas, kurio vienoje pusėje gyveno Rolis. Kita pusė buvo akivaizdžiai apleista ir negyvenama. Nedideliame priengėlyje buvo šalta, jautėsi, kad ši patalpa tikrai nekūrenama. Palei sienas mažne iki lubų buvo prikrauta malkų. Ant pakabos kabojo ryškios garstyčių spalvos lietpaltis. Ruta nejučiom nusišypsojo.

-Atsargiai, neužkliūk, nesudraskyk striukės. Ankšta čia prieangy.

Tik įėjus į kambarį, dvelktelėjo jauki šiluma, o juos pasitiko garsus kniaukimas ir tuojau pat beplaukis, neproporcingas,  rausvas beuodegis katinas pradėjo glaudytis Rutai prie kojų. “Kvazimodas kažkoks” - nenorom net atšlijo Ruta.

- Ruonis. Jis gyveno tarp šunų, turbūt pajuto taviškę kalaitę.

- Pajuto, kad aš nepavojinga ir geranoriška. Gal man jis patiks? O kodėl Ruonis be uodegos?

-  Tu kada matei ruonį su uodega? - Šyptelėjo vyras, - O iš tiesų - nežinau. Prieglaudoj irgi nežinojo.

- Seniai jis pas tave? - Tas katinas lyg koks išsigelbėjimas dabar padėjo palaikyti lengvą pokalbį ir greit išsklaidė pradžioje tvyrojusį susivaržymą.

- Porą savaičių. Kaip tik tą vakarą ir buvo išsprūdęs iš namų į parką. Gal arbatos? - Prie kitos temos peršoko Rolis, - Žolių - pats renku, žinok. Kitoje Nemuno pusėje.

- O tu raganius - katinas, kabančios palubėse žolelės, malkų stirtos pasieniuos… - Ruta šiek tiek atsipalaidavo, išlaisvėjo, bet vidinis virpuliukas vis nukrėsdavo ir, rodos, tuo metu net po visais megztiniais oda pašiurpdavo.

- Turbūt ne, - nusijuokė Rolis, - žolelės stiklainiuose, ne palubėse. O katinas, pati matei - ne juodas, be uodegos ir plikas. Ruonis.

Virtuvėje kunkuliavo virdulys, girdėjosi dėliojamų puodelių melodingi canktelėjimai. Likusi nedideliame kambaryje viena, Ruta apsidairė atidžiau. Rolis ar kas ten toks jis buvo iš tiesų, ko gero vertėsi kokiais nors rašto darbais - čia jeigu taip paprastai aiškinant. Gal jis rašytojas? Gal žurnalistas ar koks vertėjas? - masyvus senovinis rašomasis stalas buvo apkrautas spausdintais rankraščiais, stovėjo ir kompiuterio monitorius, klaviatūra, ir nešiojamas kompiuteris. Visai tiktų tas jo pasiteisinimas apie personažų ir tipažų paieškas. Prispausdintais popieriais, knygomis buvo apkrauta ir masyvi sofa.  Moteris žvilgtelėjo į lapus - ant vieno apačioje po tekstu perskaitė Rolandas-Rolis Rak…… - toliau nesimatė, uždengė kitas lapas - ką nors pajudinti ji nenorėjo, liko iki galo neperskaičius. “Mat kaip, o jis iš tiesų Rolis. O aš kaip kokia kvailelė prisistačiau Danute… Gėda kokia”

- Na, ponia Danute, arbata paruošta. Raudonėliai ir vandeninė mėta - tinka?

- Žinai, Roli, geriau aš būsiu Ruta, man taip bus labiau įprasta, - kiek sutrikusi šyptelėjo moteris, - O mėta tinka, kad ir vandeninė. Viskas tinka.

- Gerai, Ruta, - Rolis nusijuokė - taip atvirai, tarsi kokį akmenuką nuo širdies nuritinęs, - Kur čia mums prisėst dabar? O, aš tuoj  - sugalvojau.

Iš virtuvės vyras atnešė nedidelį staliuką - greičiau lentyną, kuri šį vakarą turėjo atstoti staliuką. Prirėmė prie dar šilto koklinio pečiaus, pristūmė didelę biuro kėdę Rutai, o sau atsinešė senovinę Vienos stiliaus kėdę iš virtuvės.

- Dabar matai, kodėl einu pietauti į Gril barą? - lyg ir pasiteisino.

- Padėsiu arbatą anešti. Galima? - Ruta norėjo išpirkti savo nedidelę, bet jai gėdingą apgavystę.

- Gal neišsigąsi, - nusijuokė, - Padėk.

Virtuvėje buvo tikrai ankšta, - “Kaip pas mus su mama” - šmėstelėjo. Sena dujinė viryklė ir šalia didžiulis dujų balionas. Nedidelė gal aštuoniasdešimtųjų  spintutė ir panaši pakabinama - stiklinėmis durelėmis, pro kurias matėsi lentynos, bele kaip prikrautos stiklainių su žolėmis, kruopų maišelių, kavos. Dar buvo kelios lėkštės ir puodelis, trys tikrai senos mėlyno krištolo taurės. Virtuvės kampe prie šaldytuvo - Ruonio dubenėliai. Šitoj virtuvėj turbūt jau seniai niekas neruošė šeimyninių pietų.

Rolis paėmė tikrai vertą pasigėrėjimo porcelianinį arbatinuką su žolių arbata ir mėlyno krištolo vazelę su saldainiais. Ruta nunešė du lengvučius, veik permatomus puodelius su lėkštutėmis ir šaukšteliais. Tas mėlynas krištolas, senoviniai porcelianiniai indai, sidabriniai šaukšteliai kažkaip visai nederėjo prie bendro buitiškai eklektiško stiliaus. O gal kaip tik buvo jo dalis?

-Matai - buvusios prabangos likučiai, niekam nereikalingi prisiminimai, - paaiškino vyras, pastebėjęs, kaip tiriančiai ir susidomėjusi Ruta apžiūrinėjo indus.

-Eime į mano kavinę. Ar į arbatinę, - su vos juntama nuoskaudos gaidele praironizavo Rolis.