Žmogus šokliavoris

Petras Stiliauskas visą dieną praleido savo buto mažame kambaryje pergyvendamas atvirkštinę metamorfozę - iš suaugusio žmogaus sugrįžo į vaikystę. Atradęs senuosius superherojų komiksus jam nebebuvo nieko svarbiau nei juos skaityti. Skaitė jis taip pat kaip ir vaikai - susitapatindamas su pagrindiniu heroju, kurį dievina. Septynmetis Petriukas, kuris norėdavo tapti Žmogum voru, kažkokiu būdu, tikriausiai ne velsišku, persikėlė į ateitį. Tiktai vietoj švaraus veido buvo netvarkinga tamsiai ruda barzda, galva pradėjo plikti, svoris vis krito. Tada prieš dvidešimt penkis metus Petriuko gyvenimo ypatybės buvo normalios ir suprantamos jo amžiui, dabar visa tai jį darė „nevykėliu”. Jis tik neseniai persikėlė iš tėvų namų, bet vis dar buvo nevedęs. Bet neklyskit, ponios ir ponai skaitytojai, ponas Stiliauskas buvo pareiškęs savo norą praleisti gyvenimą su Helena, pasipiršo jai dukart. Žinoma, jos domėjimasis Petru turėjo grynai tik draugišką pobūdį, tai tęsėsi nuo ankstyvosios paauglystės iki šios akimirkos. Ši nepasibaigianti vienpusiška meilė paskatino Petrą pasikviesti Petriuką į ateitį, tai yra dabartį. Psichoanalitikai norėtų rasti simbolinį ryšį tarp vorų ir Petro frustracijų, todėl šis pasakojimas yra iš dalies parašytas dėl to, kad žmonės nebūtų suklaidinti tų vulgarių teorijų.
Kai Stiliauskas susidomėjo voragyviais, jis buvo jau seniai pamiršęs tą vyruką su raudonai mėlynu spandeksu. Žavėjimasis arachnologija jam reiškė tik troškimą patirti palaimą moksle, Petras niekada tai neasocijavo su komiksais. Titulas „nevykėlis” kabutėse turi tam tikrą pagrindą, be jo nebūtų įvykę pasiekimų ir atradimų entomologijos srityje. Būdamas ekspedicijoje Vakarų Afrikoje atrado ir aprašė naują mūsėgaudžių šeimos rūšį, kurią pavadino savo pavarde, bet tai ne atradimas, kuriuo jis labai didžiavosi ar laikė savo geriausiu.
Po kelių metų vaikščiodamas po mišką netikėtai užtiko Salticus genties šokliavorį. Kadangi jis buvo išėjus tiesiog pasivaikščioti - neturėjo su savimi jokios kolekcionavimo įrangos. Bijodamas pavėluoti sparčiai bėgo į namus, esančius už kelių kilometrų. Greitai susirado stiklinį buteliuką ir tinklą, vokiečių entomologų vadinamą Klopfschirm, o anglakalbių beating sheet. Į jį nukrito nuo lapijos voras ir buvo atsargiai įdėtas į buteliuką. Nors tai buvo arachnologams žinomas sieninis šokliavoris, užsispyręs Petras ieškojo morfologinių skirtumų prie kurių galėtų prisikabinti, kol galiausiai nusprendė, jog tai yra naujas porūšis - klasifikacija, kuri yra labai retai naudojama kalbant apie vorus. Moksliškai teisinga ar ne, romantikams tai nerupėtų, nes Petras nustatęs iš lytinių organų, kad tai patelė, savo „porūšiui” paskolino vienintelės meilės vardą - Salticus helenae. Tai padaręs ne tik įamžino savo meilę, bet ir tikėjosi sudaryti įspūdį biologų tarpe. Dar vienas lietuvis garsinantis savo šalies vardą! Tačiau vien tik paskelbęs žinią apie tai buvo išjuoktas visų. Vienas protinguolis „pataisė” jį pastebėdamas, kad pavadinimas turėtų būti helenicus, o ne helenae. „Bet prie ko čia Graikija? Kodėl ne Salticus lithuanicus? ”
Vėl prisiminęs ką būdamas vaikas skaitydavo, Petras Stiliauskas taip įsijautė į superdidvyrio vaidmenį, jog pradėjo fantazuoti kaip jis sujaudintų Heleną, jeigu ji sužinotų jį esantį antžmogiškų galių turintį žmogų. Ji pati tada buvo jau susižadėjusi su kitu vyru, kurį Petras išvydo prieš jam pradedant maniškai skaityti komiksus. Jo manymu jokios dvikovos neprireiktų jai pamatant koks fiziškai stiprus jis yra.
Kitą rytą jis pasirodė laboratorijoje, kur buvo auginami visokie voragyviai. Nors ir jį išjuokė dėl faux atradimo, jam buvo leista veisti helenae vorus terariume. Petras ištraukė iš terariumo vieną egzempliorių, kurį nusinešė. Įdūręs adatą į pilvelį išgavo iš jo hemolimfą. Vidutiniškas komiksų skaitytojas turbūt pamanytų, jog jis ketina panaudoti hemolimfą serumui sukurti. Ne, tame daugiau nieko nėra, nepaisant savo išsilavinimo jo išprotėjimas padarė pirmąjį nereikšmingą.
Prieš tapdamas tuo, kuo neva turėjo tapti, jis pasikvietė Heleną kartu pasikalbėti jo bute, esančiame trečiam aukšte iš dvylikos. Petras virtuvėje pripildė prieš valandą vaistinėje nupirktą švirkštą hemolimfa. Patogiai atsisėdęs ant sofos susileido ją į venas.
Mergina dar buvo neatvykusi, vėlavo pusvalandį, kaip rodė Petro laikrodis. Jis buvo bepradedąs patirti injekcijos simptomus. Jie buvo nemalonūs, žinoma, bet tai Petrui nieko blogo neprognozavo, pagal jį taip ir turi būti prieš įgyjant supergalių. Nusiėmęs marškinius pamatė paplitusius odos bėrimus, jo plonosios kojos ištino. Pasitikrinti termometru jam nerūpėjo, tačiau akivaizdžiai karščiavo, palaipsniui stiprėjo drebulys, tad vėl užsidėjo marškinėlius. Jų neužteko, reikėjo raustis po stalčius, kad rastų savo šilčiausią megztuką. Tai buvo megztukas, kurį kažkada gavo Kalėdų proga. Citokinų išskyrimas didėjo, embolai užkišinėjo kraujagysles. Skausmas pasidarė nepakenčiamas, jog tai privertė Petrą pirmąjį kartą grįždinėti į realybę, kurioje visada gyvendavo prieš pasinerimą į vaikystės fantazijas. Vargšas Stiliauskas net prisiminė apie kažkur skaitytą prancūzų paleistuvę, kurios agonijos nuo nusinuodijimo yra taip detaliai aprašytos. Jis ėjo iki vaistinėlės, bet išlaikyti balansą darėsi sunkiau, nebuvo su kuo būtų gerai, net galva svaigo. Netrukus vaikščioti tapo beviltiška, žmogus šokliavoris dabar ropojo! Dar neapsunkinta Petro klausa išgirdo beldimąsį į duris. Tai Helena, ji stovėjo prie durų jau kelias minutes, o tik dabar atkreipė į tai dėmesį. Žvilgtėlejusi pro raktų skylutę Helena matė tik šliaužiantį žmogų ir švirkštą nukritusį ant grindų. Petras Stiliauskas įstengė sunkiai kvėpuodamas pasakyti tik „Aš myliu tave, Helena”, bet nepakankamai garsiai, kad būtų išgirstas. Tiesą sakant, Helena buvo pasišalinusi, kai tai įvyko. Petras to nežinojo, bet tai nujautė. Ji galutinai jam numirė. Dabar įsitikino, jog paliatyvų reikia ieškoti ne virtuvėje, bet stalčiuje.
Gana, mieli skaitytojai, kankinti šį vargšį, laikas baigti šį pasakojimą dramaturgiškai pridedant čechovišką posūkį:
                                                              (Šūvis)
                                            (Petras Stiliauskas krenta negyvas)