Jane 4

Rytas buvo vėsus. Migla dar laikėsi tarp šakų kaip prigludusi antklodė, o žemė po
kojomis drėgno molio kvapo. Paulius išėjo į lauką apsigaubęs megztiniu, su
garuojančiu puodeliu kavos. Jam reikėjo gryno oro. Norėjosi atsikratyti sapno
nuosėdų, kurios dar laikėsi giliai plaučiuose.
Tada jis išgirdo – triukšmas. Tolumoje, tarp medžių – kažkas bildėjo, juokėsi,
keikėsi. Paulius suraukė antakius. Miške? Tokią ankstyvą valandą?
Jis nuėjo taku, kuris vedė tolyn į girią. Takas buvo senas, jį buvo mindę dar jo
seneliai, bet dabar jį vedė smalsumas. Po kelių minučių pasiekė mažą aikštelę,
kadaise buvusią laukine stovyklaviete. Ir ten – chaosas.
Buteliai. Laužo likučiai. Miegmaišiai. Vienas vaikinas knarkė krūmuose, pusiau
įkritęs į dilgėles, be marškinių, veidas baltas kaip pelenai. Kitas bandė įkurti laužą –
degtukai drėgni, mediena šlapia, o akys tokios, kad galėjo prisiekti – šnekasi su
liepsna. Prie pušies stovėjo pora merginų, viena tik su megztiniu, kita be nieko,
nusijuokusi taip garsiai, kad paukščiai pakilo iš viršūnių. Šeštadienio rytas po
penktadienio, kurio prisiminti nenori niekas.
Paulius sustojo. Jis jautėsi kaip iškritęs iš kito laiko. Tarsi būtų pasiklydęs tarp
pasaulių – ne tarp realybės ir sapno, o tarp sąmoningumo ir visiško sąmyšio. Ir tada
jis pamatė vieną merginą – sėdinčią atokiai, ant rąsto. Ji viena nejudėjo. Žiūrėjo
tiesiai į jį.
Akys – skaidrios. Ne kaip tos, kurios dar žiūri per alkoholio miglą. Ne. Jos budrios.
Stebinčios.
– Tu iš čia? – paklausė ji tyliai, beveik be balso.
Paulius nežinojo, ką atsakyti. Ji nusišypsojo. Lėtai.
– Aš tave sapnavau, – tarė ji.
Iš krūmų pakilo susivėlęs vaikinas, veidu pamėlęs nuo vakarykštės euforijos ir
žemės. Apsižvalgė, pamatė Paulių stovintį prie aikštelės krašto.
– O kas čia per pyderas atėjo? – iškošė jis su beprasmės drąsos pertekliumi. –
Policija, blet, ar kas?
Kiti tik sužiuro. Vienas nusijuokė, kitas dar bandė įsikišti cigaretę atvirkščiai.
Paulius stovėjo ramiai. Ne iš baimės, o iš nuovokos – šie žmonės nebuvo jo grėsmė.
Jie buvo tik šurmulys šalia tilto tarp pasaulių.
– Atsipūsk, broliuk, – tarstelėjo jis ramiai. – Tavo galva dar neišsipagiriojo.
Vaikinas sumurmėjo kažką nepadoriai, bet jau nebe taip garsiai. O mergina nuo
rąsto nenuleido nuo jo akių. Paulius jautė – čia vyksta ne tik pagirių karnavalas.
Tarp šių triukšmų buvo kažkas, kas stebi giliau.
Vienas iš vaikinų – tas pats, kuris ką tik išvadino Paulių pyderu – pakilo iš krūmų,
susiveržė kelnes ir nusliūkino artyn.
– Girdi, profesoriau, – suburbėjo jis, – gal nori pamokyt mus, kaip kvėpuot miške?
Paulius žiūrėjo ramiai. Vaikino kvapas buvo slegiantis – pigus alus, prakaitas,
pasibaigęs vakarėlis. O akys – tos, kurios ieško pasiteisinimo smūgiui.
– Ne, – pasakė Paulius. – Aš tik norėjau kavos ramiai atsigert.
Bet jam tai buvo kvietimas. Vaikinas staiga šovė į priekį, mostelėjo ranka. Kumštis
– grubus, be krypties – mostelėjo Pauliui į petį. Paulius krūptelėjo, bet išliko stovėti.
Jo akyse nebuvo baimės. Tik... žinojimas.
– Ne taip, – tarė jis tyliai.
Ir kai kitas smūgis artėjo – Paulius atsitraukė. Greitai. Tiksliai. Tarsi būtų tiksliai
žinojęs, kur kris ranka. Ir ji pataikė – ne jam, o į pušies kamieną. Skeveldros
išlakstė. Vaikinas suriko. Keiksmažodžiai skrido į orą.
Paulius neatsakė smūgiu. Jis tik stovėjo. Tvirtai. Ir tuo išmušė jam orą labiau nei
kumštis.
– Tu... koks tu velnias esi? – spjovė tas, susiėmęs už krumplių.
Paulius priėjo. Lėtai. O tada paėmė butelį nuo žemės – pusiau tuščią, drėgną,
priklijuotą prie samanų. Pakėlė jį ir padėjo atgal prie laužo.
– Ne velnias. Bet ir ne tas, su kuo norėtum vėl susitikti tamsiam miške, kai bus tylu.
Vaikinas atatupstas atsitraukė. Kiti nutilo. Tyliai, kaip po stipraus vėjo. Tik tada ta
pati mergina nuo rąsto pratarė:
– Tu matei. Tu buvai ten. Tarp.
Paulius linktelėjo. Dabar jis jautė: ji ne šiaip sapnavo. Ji – prisiminė.
– Ateik su manim, – tarė jis po pauzės.
– Kur? – paklausė ji.
– Į sodybą. Netoli. Ten... lengviau girdėti.
Ji neatsakė. Tik atsistojo. Ir ėjo paskui.
Sodyboje
Paulius atidarė duris, įleido ją vidun. Ji stabtelėjo ant slenksčio. Apsižvalgė. Tarsi
prisimintų.
– Tu čia buvai? – paklausė jis.
– Tik sapne, – atsakė ji. – Bet kai kurios vietos lieka giliai.
Ji atsisėdo prie židinio. Paulius užkūrė ugnį. Liepsnos pakilo greitai, tarsi žinotų, jog
šįkart turi šildyti ne tik kūną.
– Kuo tu vardu?
– Rasa, – tarė ji.
– Ir tu... matei?
– Ne tik mačiau. Aš buvau. Ten, kur žodžiai neturi reikšmės, tik intencija. Ten, kur
laikas teka kaip dūmas. Kai buvau maža, galvojau, kad tai praeis. Bet kuo labiau
augau, tuo labiau grįždavo. Kol supratau – tai ne klaida. Tai kvietimas.
Ji ištiesė delną prie ugnies. Ir ugnis... sureagavo. Trumpam liepsna pasuko kryptimi,
kaip jei pūstelėtum vėjelį iš vidaus. Paulius net nekrustelėjo. Tik linktelėjo.
– Tu viena iš jų.
– Ne. Bet kažkada buvau šalia. Mano močiutė... – Rasa nutilo. – Ji sakydavo, kad kai
kurių žmonių kraujyje teka ne tik genai. Teka tiltai. Aš visada girdėjau daugiau nei
reikėtų. Sapnavau ne tai, ko norėjau – o tai, kas ateina.
Tada pasigirdo garsas. Iš lauko. Ne vėjas. Ne šaka.
– Tu tai jauti? – paklausė ji.
Paulius jau stovėjo. Prie lango. Lauke nieko nesimatė. Tik migla. Bet Paulius žinojo
– ji nebuvo vienatvė. Ji buvo kažkas... ieškantis.
– Jis rado tave, – tarė Rasa tyliai. – Šešėlis. Jam užtenka pėdsako. Jis negali eiti, bet
gali matyti. Ir kai mato, laukia spragos.
– Aš nenoriu, kad tau kažkas atsitiktų.
– Niekas neateina be kainos, Pauliu. Tu atvėrei. Aš atėjau, nes žinojau, kad ateis ir
jis. Klausimas tik vienas: ar būsim pasiruošę, kai nebežiūrės – o žengs.
Paulius stovėjo šalia jos. Rasa žiūrėjo tiesiai į ugnį. Ir liepsnos vėl pasuko kryptimi –
šįkart į langą.
Kažkas artėjo.
Riba
– Turim ją uždaryti, – pasakė Paulius. – Kol dar neperžengė.
Paulius paėmė Rasos ranką, o su kita ranka iššaukė šviesą delne ir tyliai
sušnabždėjo:
– Tik šviesa gali atskirti, kur baigiasi sapnas, ir kur prasideda jis.
Jo delnas nušvito šilta, pulsuojančia liepsna – ne karšta, bet gyva. Ji tarsi
reaguodavo į jo balsą, kvėpavimą, net mintį. Rasa stipriau suspaudė jo ranką – ne
iš baimės, bet iš supratimo. Ji jau buvo mačiusi tokią šviesą. Kartą, kai dar buvo
vaikas. Kai močiutė dingo sapne ir grįžo su žvilgsniu, kuriuo žiūrint nebeįmanoma
meluoti.
– Turi būti tiltas, – ištarė Rasa. – Ne durys. Ne barjeras. Tiltas, kuris leis užverti be
prievartos.
– Ir tu esi tas tiltas, – tarė Paulius, žiūrėdamas į ją. – Ne aš. Tu jauti ribas anksčiau
nei jos atsiranda.
Rasa užsimerkė. Šviesa iš Pauliaus delno persimetė į jų susikibusias rankas. Ji
tekėjo lėtai, kaip šiltas sidabras, apgaubdamas juos abu. Laukas aplink, regis,
reaguodavo – migla plonėjo, medžių kamienai švytavo, šešėliai atsitraukė. Bet
tada... dvelktelėjo tamsa.
Ne šiaip tamsa – tai buvo žvilgsnis. Matymas be akių. Kvėpavimas be kūno.
– Jis bando perlipti. Jis ieško spragos manyje, – tarė Rasa, lyg per priekąštą sau.
– Tai ne spraga, – atsakė Paulius. – Tai meilė. Tik ji atveria vartus. Bet ji ir juos
užveria, jei neleidžiam baimei kalbėti.
Rasa žengė pirmyn – link to, ko nematė, bet jautė. Šviesa jų rankose išsiskleidė lyg
ratas. O tada ji paleido Pauliaus ranką.
– Jei liksi su manimi, jis ras mus abu. Bet jei aš eisiu viena... galiu užverti iš vidaus.
Paulius jau norėjo sušukti, sustabdyti ją, bet sustojo. Nes žinojo – tai jos
sprendimas. Ir jos kelias. Jis gali tik būti šalia, kol bus leista.
Rasa žengė dar vieną žingsnį. Šviesa iš jos delno dabar degė kaip žvaigždė. Ir ji
ištarė:
– Aš esu tiltas. Aš esu riba. Ir aš sakau – ne.
Ore nuskambėjo tylus lūžis. Ne garsas, bet pojūtis – tarsi audinys, kuris buvo
įtemptas tarp dviejų pasaulių, staiga atslūgtų. Migla susitraukė. Šešėlis dingo. O
Paulius pajuto – Rasa vis dar stovi priešais jį.
Bet jos akys žvelgė iš giliau. Iš toli.
– Jis negrįš, – tarė ji. – Bet aš taip pat... negrįšiu tokia pati.
Po to, kai Rasa dingo – ne paprastai, o tyliai, kaip išgaruoja kvėpavimas šaltą rytą –
sodyboje liko tik tyla. Ne ta raminanti, o tokia, kurioje girdisi viskas: laikrodžio
tiksėjimas, senų lentų traškesys, net paties kraujo pulsas ausyse.
Paulius stovėjo vietoje, kur ji dar ką tik buvo. Dar jautė jos šilumą ore, kaip
praeities šešėlį. Bet jokių pėdsakų neliko – nei garsų, nei kvapų, nei šviesos aidų.
Tiltas buvo uždarytas. Riba – užverta.
Tą naktį jis beveik nemiegojo. Ne todėl, kad bijojo – o todėl, kad protas virpėjo nuo
idėjos. Nejausmingai, tyliai, bet atkakliai gimė mintis: jeigu skylės tarp pasaulių
egzistuoja, vadinasi, jas galima aptikti. Išmatuoti. Suvesti į modelį.
Jis įsijungė seną nešiojamąjį kompiuterį. Monitoriaus šviesa atrodė beveik
įžeidžiančiai paprasta po to, ką jis regėjo. Bet Paulius tikėjo viena: viskam yra
struktūra. Net chaose slypi kodas.
Jis ėmė rašyti algoritmą – ne aiškų, ne mokslinį. Daugiau... intuityvų. Tarsi jo pirštai
žinotų, ką daryti. Tarsi kažkas diktuotų jam iš vidaus. Kodo eilutės rikiavosi pačios,
tarsi atsiliepdamos į kažkokią šviesos logiką.
def detect_disruptions (time, space, dream):
if dream. fluctuations > threshold:
return estimate_gap (time, space, dream)
Kodas nebuvo skirtas žmonėms. Jis buvo rašomas... tarp pasaulių. Ir tada –
monitorius suvirpėjo.
Ne šiaip mirgėjimas. Ne elektros trikdis. O... žiūrėjimas.
Paulius pajuto. Kažkas žvelgia į jį iš vidaus ekrano. Ne iš kameros. Ne iš šviesos. O
iš kodo. Ir kai atsisuko – ji stovėjo ten.
Jane.
Ne kaip šešėlis, ne kaip sapnas. O kūnu. Plaukai susiviję, akys gilios, oda šilta ir
kvėpuojanti. Tarsi būtų iškritusi iš kažkokios senos realybės, kurioje dar buvo
galima tikėti žmogumi.
– Tu mane kvietei, – pasakė ji.
Paulius nespėjo atsakyti. Jo delne dar tebešvytavo likutis šviesos, kurią dalinosi su
Rasa.
Jane žengė žingsnį.
Jos garbanos lengvai krito ant pečių ir tarsi bangavo – ne nuo vėjo, o lyg pačios
alsuotų gyvybe. Mėlynos akys švytėjo, bet ne šviesa iš pasaulio, o iš kažkur giliau –
iš vietų, kur laikui neleidžiama kalbėti.
Ji priėjo ir apsikabino.
Be žodžių, be įžangos – lyg tai būtų seniai lauktas grįžimas. Ne į vietą, o į būseną.
Jos delnai glostė Pauliui nugarą lėtai, tarsi ieškotų kažko, kas galėjo likti negrįžę
kartu su juo.
Paulius nejudėjo iš karto. Jis tiesiog leido sau būti apkabintam. Tik po kelių akimirkų
jo rankos lėtai apkabino ją atgal. Ne iš noro pasilikti – o iš to, kad neįmanoma
atstumti to, ką kažkada taip ilgai jautei kaip trūkumą.
– Tu kita, – tarė jis.
– O tu – tas pats, – atsakė Jane tyliai.
Ji atsitraukė tik tiek, kad galėtų į jį pažvelgti. Akys vis dar švytėjo, bet dabar jos
tyrinėjo. Ne paviršių. Gylį.
– Ką radai, Pauliau?
Jis ne iš karto atsakė. Žodžiai buvo dar per arti širdies, per daug neišrašyti.
– Skylę. Tarp visko. Ir... tave.
Jane šyptelėjo. Taip, kaip seniau – kai pasaulis dar nebuvo trūkęs.
– Tada klausimas vienas, – ištarė ji. – Ar žinai, per kurią pusę grįžti?
Šią akimirką jis nežinojo. Viskas, ką jautė – jos artumą, šilumą, kvapą, kuris
svaigino kaip migla ankstyvą rytą. Tai nebuvo prisiminimas. Ne iliuzija. Tai buvo
dabar.
Ir tada jų lūpos susilietė.
Lėtai, švelniai, bet su tuo giliu atpažinimu, kuris ateina ne per kūną – per laiką, per
visus kadaise nutylėtus sapnus. Tai nebuvo pirmas bučinys. Tai buvo sugrįžimas.
Paulius palietė jos skruostą. Jane nepratarė nė žodžio – tik priglaudė kaktą prie jo,
tarsi klausytųsi širdies, kuri vis dar laikė ritmą tarp dviejų pasaulių.
– Kodėl grįžai? – sušnabždėjo jis.
– Nes tu nesiliovei ieškoti, – atsakė ji. – O tai reiškia, kad aš vis dar esu.
Jie dar ilgai tylėjo – ne todėl, kad nebuvo ką pasakyti, o todėl, kad žodžiai būtų
sutrikdę tai, kas jau kalbėjo tarp jų. Lėtai Jane vėl priglaudė lūpas prie jo. Šį kartą
giliau. Ilgiau. Neabejodama.
Paulius pajuto, kaip jos pirštai slysta jo kaklu, pečiais. Kiekvienas prisilietimas buvo
tarsi atgimimas – lyg kūnas prisimintų tai, ko protas jau buvo paleidęs. Jo rankos
apglėbė ją švelniai, bet tvirtai – tarsi norėtų įsitikinti, kad ji čia, dabar, iš tikrųjų.
Jie nusileido prie židinio – ten, kur dar ruseno šviesa. Liepsnos atspindžiai šoko ant
sienų, tarsi sapnas būtų įgavęs formą. Jane atsisėdo jam ant kelių, įsižiūrėjo į akis,
ir jos žvilgsnyje nebuvo nei klausimo, nei leidimo – tik buvimas.
Jos marškinėliai slydo nuo peties, lėtai, natūraliai. Jis palietė jos odą – šiltą, gyvą,
jautrią kaip žemė po vasaros lietaus. Niekur neskubėdami, be skubos ar godumo,
jie leido sau iširti vienas į kitą. Tarsi kiekvienas prisilietimas būtų siūlas, vedantis iš
sapno atgal į kūną.
Paulius įkvėpė jos kvapo – ne kvepalų, o jos esybės. Tame kvape buvo ir miškas, ir
naktis, ir Rasa. Viskas susipynė – kaip pasauliai, kurie trumpam sutapo.
Kai jų kūnai susijungė, tai nebuvo tik geismas. Tai buvo išgijimas. Tiltas. Grįžimas į
save per kitą. Jie judėjo tyliai, sinchroniškai, tarsi atkartodami seną dainą, kurios
niekada nebuvo mokęsi, bet visada žinojo.
Ir kai viskas baigėsi, jie dar ilgai gulėjo vienas šalia kito. Nesapnuodami.
Neprisimindami. Tik būdami.
Ugnis židinyje dar ruseno, bet kambaryje tvyrojo kita šiluma – tylesnė, gilesnė.
Paulius gulėjo ant nugaros, žiūrėdamas į lubas, o jo krūtinėje tvinksėjo ne tik
širdies plakimas – kažkas dar. Pulsas, kuris nepriklausė jam vienam.
Jis pakėlė ranką. Ištiesti pirštai šiek tiek virpėjo, bet ne iš nuovargio. Tarp jų – vos
vos – kibirkščiavo šviesa. Ne tokia kaip anksčiau. Ne kviečiama. Ne valinga. Ji
tiesiog buvo.
– Aš ją jaučiu, – tyliai pasakė jis. – Kaip kvėpavimą po kvėpavimo. Lyg kažkas
manyje būtų pabudęs.
Jane pasisuko į jį. Jos akys buvo ramios, gilios, bet ne liūdnos. Ji pasilenkė ir pirštu
švelniai perbraukė per jo krūtinę, virš širdies.
– Tu visada turėjai tai savyje, – ištarė ji. – Bet tik dabar leidi tam kvėpuoti.
– Kas tai?
– Magija, – atsakė ji. – Tikra. Ne triukas. Ne ritualas. Ne formulė. Tikra magija – tai
gebėjimas matyti pasaulį ne kaip daiktų visumą, bet kaip vibracijų ir prasmių
srautą. Ir veikti jame iš vidaus.
Paulius tylėjo. Jis pajuto, kaip šviesa jo delne pamažu nurimo, įsismelkė į odą, tarsi
grįžtų į ląsteles.
– O kas tie... kurie tai saugo? Tie, apie kuriuos tu man niekada nepasakojai iki galo?
Jane trumpam užsimerkė. Kai vėl atsimerkė, jos žvilgsnyje buvo pagarba – ir
atsakomybė.
– Laikytojai. Jie neegzistuoja kaip vienas klanas ar giminė. Jie atsiranda tada, kai
viena siela pasiekia ribą tarp pasaulių ir nusprendžia... nepereiti. O likti. Saugoti.
Regėti spragas, iškreiptus srautus, per anksti atvertus kelius.
– Kaip Rasa?
– Ji buvo pašaukta. Kaip ir aš. Bet tu... – Jane palietė jo smilkinį. – Tu nesi laikytojas.
Tu esi vartai. Ir jei nesuprasi savęs, gali tapti durimis ne tik mums, bet ir jiems.
– Jiems?
Jane nesakė nieko. Tik lėtai linktelėjo.
Rytas atėjo tyliai, be jokio skambesio. Tik šviesa pro langus lėtai slinko per grindis,
tarsi dar nenorėdama trikdyti.
Paulius pabudo vienas.
Iš pradžių atrodė, kad Jane tiesiog išėjo į lauką. Bet rūbai, kuriuos ji buvo
pasidėjusi, dingo. Jokios žinutės, jokio rašto – tik šiek tiek įspausta pagalvė ir
šiluma, kuri jau pradėjo trauktis.
Jis sėdėjo ant lovos krašto ilgai. Bandė surasti mintį, kurios nereikėtų bijoti. Bet
viena mintis vis tiek iškilo: ji paliko. Ir galbūt – ne šiaip sau.
Užkaitęs kavos, Paulius pažvelgė į ekraną. Jo kodas dar buvo atidarytas. Ir vis dar
veikė. Tyliai, skaičiuodamas, analizuodamas, sekdamas. Ir tada – signalas.
Peržengta riba.
Koordinatės: Kaunas.
Jis nedelsė. Įmetė kompiuterį į kuprinę, užsimetė megztinį ir išvažiavo. Keliu į
miestą, į vietą, kur kažkada buvo tik darbas – o dabar galėjo būti plyšys tarp
realybių.
Bet netoli įvažiavimo į miestą jį sustabdė.
Kareivis. Su automatu, neuniformuotu veidu ir per didelėmis akimis. Šalikelėje
stovėjo dar keli šarvuočiai. Ne policija. Ne įprasta kariuomenė. Kažkas tarp jų.
– Į miestą neįleidžiama, – pasakė kareivis.
– Kodėl? – paklausė Paulius.
– Saugumo sumetimais.
– Aš dirbu ten. Centre. „NeuralSoft“ serveriai.
Kareivis sustingo.
– Tu iš ten?
Paulius tik linktelėjo.
– Palauk čia.
Jis atsitraukė. Kalbėjo per raciją. Grįžo po minutės – šiek tiek blykštesnis.
– Tu nevažiuosi ten vienas. Vesi mus.
Serverių pastatas pasitiko jį nebe kaip darbas – o kaip įvykis. Jo akys pirmiausia
pamatė – šviesos kamuoliai. Ne natūralūs. Ne techniniai. Jie sklandė ore, virš
pastato, kai kurie – net ir jame, per stiklines sienas. Jie pulsavo. Spindėjo. Degino
orą.
Iš kai kurių jų – slinko šešėliai.
Ne kaip tamsa. Kaip sąmoningi atspindžiai, turintys kryptį. Tyliai judantys, kaip
ieškantys to, kas juos kvietė.
Pauliui į rankas sugrįžo virpėjimas. Toks pat, kaip tada, kai pabudo šviesa. Bet
dabar – jis nebeatrodė vien tik dovana. Dabar tai buvo atsakomybė.
Vienas iš kareivių kažką šūktelėjo, bet balsas paskendo sklindančioje bangavime –
lyg visa erdvė aplink pastatą būtų pradėjusi kvėpuoti kitaip.
Paulius pažvelgė į pastatą. Jis žinojo – jei nori suprasti, kas vyksta... jis turės eiti
vidun.
Pastatas nebeatrodė kaip kontorų kompleksas. Tai buvo tuščias kiautas, kurio
viduje kaupėsi kažkas nepaaiškinama. Oras aplink jį virpėjo. Ne karščiu, ne elektros
laukais – o... kitoniškumu.
Paulius žengė per durų slenkstį. Kareiviai liko iš paskos, bet nė vienas nesiartino
prie vidinio centro. Tarsi kažkas juos sulaikytų nematomu garsu – ar įsakymu, kurio
jie net nesupranta.
Koridorius buvo tamsus. Lempos mirgėjo, kai kurios visai nebešvietė. Ant grindų –
sulūžę plastikiniai dangteliai, ištraukti kabeliai, šviesos atspindžiai, kurie judėjo ne
taip, kaip turėtų.
Jis ėjo į giliausią zoną – ten, kur laikėsi pagrindiniai serverių mazgai.
Ir kai atidarė metalines duris, visa patalpa buvo paskendusi šviesoje.
Ne šviesoje kaip nuo LED ar elektros lempų. Tai buvo kitokia šviesa – lėta, tiršta,
kintanti. Ji sklido ne nuo kažko konkretaus, o iš visur. Tarsi pati erdvė bandytų
susitvarkyti su tuo, ką į ją įleido.
Ir tada jis pamatė juos.
Energijos sferas. Dideles, pulsuojančias, tarsi gyvus kamuolius, sklendžiančius tarp
serverių lentynų. Kiekvienas iš jų skleidė dundesį – ne garsinį, bet juntamą per
kaulus.
O tarp jų – šešėliai. Judantys, slenkantys, kai kurie sustingę tarsi klausytųsi. Vienas
jų akimirką sustojo. Atsisuko. Ir nors neturėjo akių, Paulius pajuto – jis buvo
pastebėtas.
– Pauliau! – balsas nuaidėjo per švytintį triukšmą. – Čia!
Jis atsisuko. Prie durų stovėjo direktorė. Ją atpažinti buvo sunku – tamsūs apsiausto
kraštai plazdėjo, o akys buvo išplėstos ne tik baimės, bet ir kažkokio keisto
žinojimo. Ji buvo tarsi šešėlis to, kuo buvo anksčiau – bet vis dar ji.
– Kodėl tu čia? – paklausė Paulius, eidamas link jos.
– Nes tu paleidai tai, – sušnabždėjo ji. – Ne mes. Ne jie. Tu.
– Aš tik...
– Kodas, Pauliau! Tas, kurį paleidai. Jis ne tik aptiko spragą. Jis ją atidarė.
Iš serverių gilumos pasigirdo gergždžiantis garsas – kaip dūžtantis metalas po
vandeniu. Šešėliai pradėjo judėti greičiau. Vienas iš jų sustojo ties lentynomis,
atsisuko. Jo forma nebuvo žmogaus, bet kažkas priminė veidą – apversta burna.
Ištįsęs kaklas. Judesiai be atramos.
Direktorė sugriebė Pauliaus ranką.
– Valdas iškvietė karines pajėgas. Bet jie negali nieko padaryti. Jie net nemato, kas
čia vyksta. Jie mato tik dūmus ir elektros sutrikimus. Jie negirdi... jų.
– Tu matai?
– Aš buvau sapne. Kaip ir tu. Ir kai tai prasiveržė – manęs jau nebebuvo. Grįžau tik
todėl, kad Valdas surado tave.
Lyg pašauktas, Valdas įbėgo pro priešingas duris. Jo veidas buvo šlapias nuo
prakaito. Vienoje rankoje laikė tabletę, kitoje – ginklą, kurio net nemokėjo laikyti
teisingai.
– Jie kyla! – sušuko. – Pažiūrėk į indikatorių! Jie nebesklinda – jie formuojasi! Jie... Jie
ieško šeimininko.
– Ką tu padarei?! – atsisuko jis į Paulių. – Tavo kodas – jis ne tik analizuoja srautą.
Jis sujungė visus taškus į vieną. Į tave.
Staiga viena iš sferų suvirpėjo stipriau. Tarsi būtų reagavusi į žodį „tu“. Jos centre
sužibo kraujo raudonumo taškas. Iš jo išsiskleidė linijos, kurios sekundę priminė
neuronų tinklą. O tada – veidą.
Jane.
– Nežiūrėkit į ją! – sušuko direktorė. – Jei matysit ją visi kartu, ji per mus pereis!
Valdas atsitraukė, tabletę numetė ant grindų. Ekranas sutrūko. Tuo pat metu, dar
viena šešėlinė figūra peršoko tarp serverių lentynų – be garso, bet taip greitai, kad
Pauliui suspaudė krūtinę.
– Mes turim uždaryti šaltinį, – išrėžė direktorė. – Kol dar galim. Kol dar nepraėjo per
mus.
– Bet jei uždarysim – ką busim paleidę? – paklausė Paulius. – Jei ji... tai, kas
manyje... kas tada lieka?
Paulius užsimerkė.
Viskas aplink pradėjo tirpti – ne fiziškai, bet tarsi trauktųsi į centrą. Į jį. Į vietą, kur
pulsas nebeskyrė sapno nuo kūno. Šviesa lėtai pradėjo tekėti aplink jo kūną. Pirma
– per rankas, tada – per krūtinę, per nugarą, per viską. Ji buvo ne jo šviesa. Ji buvo
paimta. Ji buvo surenkama.
– Ne... – sumurmėjo direktorė Giedrė, pajutusi oro pasikeitimą. Ji atsitraukė žingsnį.
– Pauliau, nustok... Tu nebe tu!
Bet jis negirdėjo. Arba jau negalėjo girdėti.
Energijos sferos, kurios sklandė tarp serverių, pradėjo trauktis. Viena po kitos –
siurbtis į švytėjimo lauką, kuris dabar skleidėsi nuo jo. Bet jos nebuvo vien šviesos
dariniai – kartu su jomis judėjo šešėliai. Jie čiuožė oru, skverbėsi į tą patį centrą. Ir
Paulius juto: jis ryja viską.
– Pauliau! – šaukė Giedrė. – Sustok! Sustok! Sust...
Ji nesibaigė. Ji – ištirpo. Kaip dūmas. Kaip šiluma, kuri neturi kur laikytis.
Valdas atsitraukė, išsigandęs, sutrikęs, kažką murmėjo apie kodą, apie sistemą,
apie avarinį išjungimą, bet niekas jo nebegirdėjo.
Staiga – pliūpsnis. Nuo jo kaktos nuskriejo tamsi linija, tarsi elektra per arteriją – ir
jo galva sprogo. Ne fiziškai, o iš vidaus – be kraujo, bet su tyla. Toks garsas, kuris
negali egzistuoti, bet egzistavo.
Ir tada – tamsa.
Visa šviesa, visa struktūra, visi garsai, šešėliai, energijos srautai – dingo. Patalpa
atrodė tuščia. Bet Paulius jautė: niekas neišnyko. Jie buvo jame. Dabar jis buvo
daugiau nei kūnas. Daugiau nei žmogus. Daugiau nei vartai.
Jis buvo indas.
Tyla čia buvo tiršta. Ne šventa, o įtempta – lyg pati erdvė sulaikytų kvėpavimą.
Rasa stovėjo viena, virš bedugnės, kur niekas nekrenta – tik vibruoja. Ji spaudė
pirštus sau į delną, tarsi norėdama pajusti, kad dar yra. Bet pasaulis po jos kojomis
virpėjo.
Iš rūko išlindo Jane.
– Tu jau čia, – ištarė ji.
– Aš pajutau sprogimą, – sušnabždėjo Rasa. – Ne garsą. Ne šviesą. Viduje. Kažkas
lūžo.
Jane priėjo arčiau. Jos žingsniai nesigirdėjo, bet erdvė truputį plėtėsi aplink ją – tarsi
ji būtų atnešusi svorį.
– Jis atvėrė vartus, – pasakė ji tyliai. – Ir nebeuždarė.
– Tu sakei, kad jis stiprus!
– Ir sakiau, kad jis žmogus.
Rasa pasisuko į ją. Jos akys degė – ne pykčiu, o skausmu.
– Mes neturėjom jo palikti!
– Mes neturėjom kištis. Tai buvo jo kelias. Jo sprendimai.
– Bet kas, jei... kas, jei jis tapo tuo, ko bijojom?
Jane sugniaužė kumštį.
– Tada jis nebe jis. Tada mes turim būti siena.
– Ar dar yra laiko?
– Nežinau. Jis galėjo tapti portalu. O tai, kas jame... jei tai ims tekėti atgal...
Rasa sustingo.
– Tu jauti? – paklausė ji.
Jane užmerkė akis. Akimirka tyloje. Ir tada – linktelėjimas.
– Taip. Jis dar bando laikytis. Bet jis griūna.
– Ar mes galim jį pasiekti?
– Tik jei jis nori būti pasiektas.
Rasa žengė žingsnį arčiau, paėmė Jane už rankos.
– Tada turim eiti. Per viską. Nes jeigu jis praranda save – pasauliai neteks dar
daugiau.
Jane pažvelgė tiesiai į ją.
– Jei eisim... gali būti, kad nebegrįšim.
– Mes jau seniai nebegrįžtam. Mes tik ieškom, kur dar esam.
Jis gulėjo. Ar sklandė. Ar tiesiog buvo. Be laiko. Be erdvės.
Tamsa aplink jį neturėjo formos, bet turėjo tankį. Ji spaudė, lipo, tyliai alsavo jam į
odą. Kažkur toli, labai toli, tvinksėjo kažkokia atmintis. Kaip širdies dūžis per storą
ledo sluoksnį.

Jane.
Iš pradžių – tik vardas.
Tada – jos kvapas. Ne kvepalai, o kūnas, šiluma, oda.
Plaukai, garbanos ant peties, kai ji juokėsi.
Jos delnai ant jo krūtinės. Kvėpavimas. Vienas. Bendras.
Ir skausmas. Ne fizinis – kažkas buvo atimta. Atplėšta. Ir palikta jame.
Kažkas sujudėjo.
Tamsa krustelėjo.
Jis pajuto – gijas. Nematomas, šiltas, jautrias. Jos prisilietimas. Ji buvo. Ne čia – bet
jo viduj. Ir ta šviesa, kurią ji kadaise pažadino, vis dar ruseno.
Jis sugniaužė kumštį. Krūtinė pradėjo kilti.
Ir tada – iš visų kampų artėjo šešėliai. Lėtai. Lyg alkani. Lyg manytų, kad jis dar
silpnas.
– Ne. – Jo balsas buvo tylus.
Vienas šešėlis priartėjo. Kliudė jo mintį. Bandė įlįsti.
– Ne.
Jis atsistojo. Tamsa purtėsi aplink jį. Jo viduje – kažkas degė. Ne šviesa. Pykčio
ugnis. Skirtumo jausmas. Jausmas, kad jis vis dar čia.
– BLET! – sušuko jis, ir pirmasis šešėlis tiesiog sprogo ore.
Antras artėjo greičiau.
– KURVA, NAXUI IŠ ČIA!
Srovė iš jo kūno – ne šviesa, o laužas. Viskas aplink degė. Tamsa raitėsi. Išsigando.
Jis mostelėjo ranka – tarsi perkūnas per rūką – ir dešimtys šešėlių prašapo. Tirpo,
krito, dingo.
– Mano kūnas! Mano protas! Mano prisiminimai – MANO, supratot?! – rėkė jis.
Ir tada sustojo. Vienas. Įkvėpė.
Krūtinė kilnojosi. Rankos virpėjo.
Bet jis buvo čia. Dar buvo.
Ir ji buvo su juo.
Riba tarp pasaulių
Kai tamsa atsitraukė, neliko nieko – nei žemės po kojomis, nei sienų, nei laiko. Tik
tyla. Švari. Skaidri.
Ir tada ji atsirado.
Jane.
Stovėjo tame pačiame rūke, kaip kadaise, kai jis ją pirmą kartą matė sapne. Tik
dabar ji buvo ne vizija. Ji buvo tikra. Jos kūnas skleidė šilumą, akys spindėjo ne
šviesa, o buvimu.
Paulius žengė link jos. Lėtai. Be skubos. Kiekvienas žingsnis tarsi tirpdė viską, kas
buvo likę iš siaubo, iš kovos, iš griuvėsių.
Jie apsikabino.
Tyliai. Giliau nei bet kada. Jų kūnai susijungė be žodžių, o kvėpavimas sutapo – vėl.
Kaip seniai. Kaip visada.
Jų lūpos susilietė – šį kartą švelniai. Ne desperatiškai. Ne baimingai. O taip, kaip
bučiuojasi tie, kurie randa vienas kitą nebe pirmą kartą, o pagaliau.
Tuo metu šalia jų stovėjo Rasa.
Ji žiūrėjo į juos ir šypsojosi. Ne liūdnai – su ramybe. Jos akys buvo ryškios. Ji jautė,
kad atėjo metas judėti.
– Jūs turit likti čia, – tarė ji. – Tai jūsų vieta dabar.
– O tu? – paklausė Paulius, vis dar laikydamas Jane ranką.
Rasa nusišypsojo. Išsitraukė mažą įrenginį – miniatiūrinį serverių terminalą, kurį
turėjo nuo pat pradžių.
– Kažkas turi išvalyti tą prakeiktą chaosą. Aš žinau sistemą iš vidaus. O dabar žinau
ir tai, kas buvo anapus. Aš galiu ją sustyguoti. Gal net uždaryti visiems laikams.
Jane priėjo arčiau. Prisilietė prie Rasos kaktos.
– Tu esi laikytoja, net jei to neprašei.
– Gal. Bet dabar esu tiesiog IT specialistė iš „Industrial Incorporation“, – nusišypsojo
Rasa. – Ir jei serverinė dar gyva – aš ją prikelsiu.
Ji pažvelgė dar kartą į Pauliaus ir Jane porą.
– Likit. Čia jūs – namie.