Mano papūgėlė serga

Mano papūgėlė serga kažkokia liga;
Aš nežinau nei pavadinimo, nei vaisto,
Jos apsiblaususios akutės žiūri į mane
O plunksnos po truputį krenta tartum ašaros.

Jos narvas mažas, mano kambarys - taip pat,
Ji matė horizontą tik pro lango stiklą. Man graudu.
Jos sparną lauko vėjas palytės tik tądien,
Kai aš ją nešiu į kapus.

O aš norėčiau mirti kaip kad miršta muzikantas,
Grojantis savo sena, pirmąja gitara,
Kurios švelnutės, šaltos stygos
Atgyja man taip pat, kaip ir ranka.

Mano papūgėlė serga, jai sunku užmigti,
Jos sparnai galbūt jau niekada neišsiskleis,
Aš jai atnešiu valgyti, ir tylą,
Tebūna bent jau narvas jai ramus...

Mano papūgėlė serga,
Nežinodama, kokia prasmė,
Ir aš norėčiau, kad ji niekad nesuprastų,
Kaip aukštai skrajoja debesys už lango
Ir kaip kedena plunksneles balandžiams vėjų sūkuriai.

O aš norėčiau mirti grodamas,
Kaip groja medžiai ir vabzdžiai,
Atgyti ten, kažkur, toli toli,
Kur spindi žemės pakraščiai.