Sibiro tremtie prisiminimai-18

Sibiro tremties prisiminimai-18.

1953 metais, po Stalino mirties, tremtiniai laukė permainų, kokios jos bus niekas nežinojo, tik nujauti, kad Kremliuje vyksta permainos. Apie tai kas vyksta Sovietų sąjungoje ir Kremliuje, žiniaT teikė tik du šaltiniai-radijas ir svarbiausias organas, laikraštis „Pravda“-“tiesa“. Žinios buvo geros tik apie viršytus Penkmečio planus,  pasiekimus žemės ūkyje, Kinijos ir Rusijos amžiną  brolybę, o kas vyksta Kremliaus valdžios viršūnėse teko kliautis tik nuogirdomis,  stebėti gyvenimo pokyčius. O pokyčiai vyko. Į namus liovėsi lankytis „Žiburielis“- taip tremtiniai vadino dažnai lankantis  „draudimo agentas“, kuris ragino pirkti valstybines obligacijas nuniokotam  liaudės ūkiui atkurti, tikrino namuose kokio galingumo elektros lemputė dega, kiek paršelio nudirtų odų pristatyta valstybei. Pasidarė lengviau gyventi- rūkyti lašinukai su oda buvo kvapnesni  ir gardesni.
    Atėjus vasarai, mama dažniau pakurdavo lauko krosnelę-ruošdavo maistą, virdavo rupių miltų košę, troškintų bulvių -pagardintų užkulu, kartais cepelinus, paruošdavo kvapnų padažą, kepdavo blynus. Malonus kvapas sklisdavo už kiemo ribų.
  Vieną vasaros popietę kažkas  pravėrė  kiemo vartelius. Antanas nubėgo pažiūrėti kas apsilankė. Pro vartelius įėjo du, automatais ginkluoti „žvalgai“-kareiviai, paprašė trumpam pailsėti- papietauti, atsigerti, išsivalyti ginklus. Ką padarysi, gal nešaudys. įleido į trobelę. Kambaryje/  prie krosnies stovėjo pusantrų metų sesutės Marijos lovelė, po lovelę pakišo automatus, iš kareiviškų terbelių-kuprinių  išsitraukė kareiviško sauso davinio; amerikietiškų konservų skardinę, duonos džiūvėsių ir skardinę marmelado. Užsigerdami karšta arbata pietavo. Antanas įsispraudęs kampe stebėjo pietaujančius kareivius-žvelgė į antpečius, bet labiau į po lovelę paguldytus automatus. Jis, taip pat turėjo nusidrožęs tanką, medinį žirniais šaudomą pistoletą -“Brauniko“ modelį. ir dar turėjo, slapta įsigijęs, tikrus kareiviškus antpečius su viena žvaigždute. Įsigijo netikėtai, su draugu Petru pavasarį surado buvusių šeimininkų Vlasovų  slėptuvę. Draugo Petro šeima, iš brigados kaime atsikėlė gyventi kaimynystėje. Iš Vlasovo pigiai nupirko namuką su tvartu ir prie jos  prijungta daržinę. Du viename. Antanas su draugu ėmė apžiūrinėti ir tyrinėti apleistą tvartą, daržine ir, po šiaudais aptiko buvusio šeimininko paslėptus žemės ūkio padargus; plūgą, akėčias, grūdų valymo agregatą, prašmatnų metalais apkaustytas roges ir... rūpestingai surištą paketą. Draugai atrišo  ryšulėlį ir aptiko „lobį“-vieną caro laikų Georgijaus kryžiaus medalį, vieną medalį su Stalino profilių - už drąsą, vieną Raudonosios žvaigždės ordiną ir vieną 3-čio laipsnio Motinos didvyrės medalį, -aukso neaptiko. Aptiko pora kareiviškų „poručiko“ antpečių su plačia juostele skersai - vyresnysis seržantas. Draugai nusprendė, -“kolchoze „nedirbo-tikriausiai jis buvo buožė, užsilikęs Admirolo Kolčiako kareivis, pagautas ir išsiųstas į Rytų frontą kariauti prieš vokiečius, apdovanotas medaliais ir pasiųstas  prie Stalingrado, pasitaikius progai dezertyravo. Jis visa laika buvo įtartinas.
    Draugai draugiškai pasidalino lobį., -Petrui atiteko medaliai, o Antanui antpečiai. Antanas žvelgė į pietaujančius kareivius ir mąstė; „Kas būtų jei aš būčiau  užsidėjęs antpečius ir nukreipęs savo ginklus į kareivius., -puf-puf-puf, bet mintis nutraukė iš sesutės Marijos lovelės ant automatų bėgantis gelsvas  skystis. Kareiviai pašoko, -blia-blia -blia, griebė iš po lovelės automatus: -Apsysiooojo, - tarė seržantas ir ėmė su rankovę skubiai valyti automatą, diską, kad ne rūdytu.. Nuvalė, bet nesupyko, mat buvo suvalgė mamos paduotus lėkštėje po pora cepelinų su padažu. Pasisotinę paklausė:
    - Ar kartais nematėt slankiojančių nepažįstamų įtartinų žmonių.
    Gavę neigiamą atsakymą, -padėkojo ir išėjo tęsti tarnybą prie vieškelio, - tikrinti retai pravažiuojantį transportą.  Vėliau sužinojome kodėl buvo sustiprintas kelių kontrolė.
      Pradėjo sklisti kalbos, kad po miškus slankioja gaujos- Berijos paleistų iš lagerių buvusių kriminalinių kalinių grupės. Po Berijos arešto, sužinoję, kad Kremliuje, pasiskelbusi naujo valdžia pradėjo juos persekioti ir gaudyti, šie ėmė slapstytis po taigą ir. norėdami prasimaitinti, aplankydavo nedideles gyvenvietes ir nausėdijas. Dažnai pasireikšdavo prievarta ir plėšikavimai. .  Kai sužinojo apie gaudynes, pasirodyti viešumoje pasidarė pavojinga, o valgyti norisi. Sklido kalbos, kad grupėse jie lošia kortomis, o prasilošęs, turėjo vykti į kaimą ir bet kurią kainą aprūpinti grupę maistu. Jei ne, su juo susidorodavo pagal savo lageriuose sukurtus įstatymus. Kažkoks absurdas, turi pažymėjimą su parašu, patvirtinta herbinių anspaudu, kad esi laisvas Sąjungos pilietis ir, še tau, reikia slapstytis. Apie šį laikotarpi yra sukurtas filmas „Šalta 1953 metų vasara“
        Antanui su draugu Petru  ganyti galvijus pasidarė nejauku. Nežinia kada ir ką gali sutikti girioje. Vakarais neišeidavo iš namų ir klausydavosi  suaugusiųjų kalbų. Teko pamąstyti apie galvijų ir savo saugumą. Nieko geresnio nesugalvojo, - geriausia apsauga turėti kelias riekes duonos, lašinių ir  kibirėlį. Tikėjo, kad vaikų nelies kai bus pamaitinti ir pagirdyti šviežiu karvės pienu. Tokiu būdu, galimai apsisaugosim patys ir apsaugosim galvijus. Laimei šito siaubo patirti neteko, - neteko, susitikti su alkanais plėšikais. Vasara praėjo be didesnių nutikimų, nutilo kalbos apie slankiojančias gaujas, tikriausiai dalis buvo išgaudytos, o laimingesni, pasiekę geležinkelį, - pasklido po plačią Sovietų sąjunga, sukūrė verslus ir tapo milijonieriais. Atėjus rudeniui, per vasarą paaugę, piemenėliai galėjo  lankyti mokyklą.