Velnio Akis 2

Televizorius įsijungė pats. 2014 metų Panasonic neturėtų krėsti tokių išdaigų. Ekranas mirksėjo, užė, kol galiausiai pasigirdo maloni vakarinio pokalbių šou muzikėlė. Iš pradžių viskas atrodė daugmaž normalu – didelė raudona sofa, grupė grojanti pučiamaisiais ir gitaromis.

Tačiau netrukus viską pakeitė laidos vedėja.

Jos oda buvo safyro mėlynumo, kostiumas – tarsi iš roplio odos, o vietoje batų – paauksuotos kanopos. Taip į vakarinį eterį įsiveržė... velnienė. Ji nusišypsojo, apnuogindama burną pilną aštrių iltinių dantų. Jos rankų pirštai priminė lūšies nagus, nudažytus ryškia rožine spalva. Ragai ant kaktos buvo maži, beveik dekoratyvūs, su subtiliais paauksavimais.

Atsivėrė durys į studiją, ir įžengė vyras – vilkėjo violetinius marškinius, pilkas kelnes, o kupeta žilų plaukų iš dalies slėpė ragus. Iš po plaukų išlindusi ausis priminė šikšnosparnio. Nustebino tai, kad kanopas jis paslėpė gyvatės odos auliniuose batuose. Jis ir vedėja apsikabino – lyg seni draugai būtų susitikę visiškai atsitiktinai.

Tik dabar pastebėjau, kad grupės narių akys buvo stiklinės – jie lingavo, kažką murmėdami panosėje. Laidos vedėja pagriebė mikrofoną nuo staliuko ir suriko:

— Mieli žiūrovai, mes pagaliau sulaukėme naujo Infernalinės Integracijos sezono! Šiuo metu statistikos departamentas skaičiuoja žuvusius – pirmieji skaičiai ir prognozės nenuvilia. Bet pradėkime nuo pradžių. Kokia gi ši F rango planeta, vadinama Žeme? Man teko čia lankytis XIV a. pabaigoje, mieste, vadinamame Viena. Atostogos buvo smagios – vietiniai gyventojai domėjosi okultizmu ir velnio garbinimu. Dabar toks pagarbos rodymas Infernalinei Imperijai atrodo sunykęs. Profesoriau, jūs šią planetą tyrinėjate jau ilgą laiką. Ką galėtumėte papasakoti žiūrovams, kurie dar nesusipažinę su šios planetos istorija ir kultūra?

— Žmonės – įdomi rūšis, juos tyrinėju, dar nuo tada kai Viena buvo vadinama Vindabona ir labiau priminė karinę stovyklą nei miestą. Žmonės tam tikrais atvejais jie gali susivienyti ir išgyventi labai sudėtingas situacijas. Kita vertus, jų visuomenę kankina baimė, sąmokslo teorijos, nepasitikėjimas valdžia. Centralizuoti regionai dažnai su panieka žiūri į mažesnes gyvenvietes – ir atvirkščiai. Infernalinis garbinimas čia vadinamas satanizmu – prie jo atsiradimo prisidėjau ir aš, bei dar pora Akademijos narių. Jis išgyveno pakilimą XIV–XVIII a. laikotarpiu ir tam tikrą renesansą XX a. 7–8 dešimtmetyje. Bet reikia pripažinti – tikėjimai auga ir nyksta stebėtinai greitai. Krikščionybė, viena didžiausių religijų, taip pat patiria nuosmukį – skandalai, korupcija, pasenusi pasaulėžiūra mažina tikinčiųjų gretas. Įdomus fenomenas – „Kalėdiniai krikščionys“: žmonės, kurie švenčia pagrindines religines šventes, bet jų religinės knygos dulka lentynose. Jie turi labai paviršutinišką supratimą apie savo deklaruojamą religiją.

— Ar religija – vienijantis, ar skaldantis veiksnys šioje primityvioje visuomenėje?

— Iš dalies vienijantis. Žmonės ieško vilties, paguodos, dievybių, kurios jiems atleistų – bet kartu ir nubaustų. Krikščionybė nėra vienintelė religija planetoje, todėl atsiranda susiskaldymas tarp religinių grupių. Tai pasireiškia nepasitikėjimu, įtarumu. Dėl religinių skirtumų jau įvyko daug karų ir kitų smurtinių konfliktų.

— Žemiečiai atrodo silpnoki, lyginant su praeito sezono dalyviais.

— Taip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vis dėlto nemažai žmonių tikėjosi tam tikrų katastrofų – dažniausiai atominio ar biologinio ginklo panaudojimo, supervalstybių imperialistinių ambicijų. Jie ruošėsi dienai X – turi tam tikrų išgyvenimo įgūdžių, įrangos gyventi miškuose ir laukymėse. Turtingesni įsigijo bunkerius ar namus toliau nuo didžiųjų miestų.

— Sistema vis tiek ras jų slėptuves. Tad ši taktika nėra pati geriausia. Stebina gana didelis žmogžudysčių procentas, taip pat didžiųjų valstybių kariuomenių neefektyvumas.

— Žmonių visuomenė serga. Nepasitikėjimas ir baimė galiausiai virsta panika ir paranoja. Didžiųjų valstybių armijos nėra ypatingai stiprios, jei atimi iš jų modernius ginklus. Pagal šio sezono taisykles parakas ir benzinas prarado degamąsias savybes. Jei dingtų elektra, centralizuotas valdymas ir komunikacija visiškai žlugtų.

— Taigi, jei teritorija nėra labai priklausoma nuo technologijų, žaidėjai turi geresnes galimybes išgyventi?

— Taip. Atsiveria galimybės grįžti prie senųjų tradicijų. Šalys, kaip Mongolija ar Azerbaidžanas, daugybę amžių išgyveno be elektros ir modernių patogumų. Kita vertus, modernios šalys, kaip Japonija ar Pietų Korėja, turi pareigos jausmą ir stiprų bendros gerovės suvokimą. Šiaurės šalys – kaip Suomija ar Švedija – irgi turi savų pliusų, bet izoliacija ir sudėtingos žemdirbystės sąlygos gali kenkti ne mažiau nei mutantai.

— Atrodo, laukia dar vienas pragariškai įdomus sezonas. Nedidelė pagalba žaidėjams: turbūt jau pastebėjote, kad pasiekę 2–3 lygį gavote fizinę formą, dėl kurios būtų tekę sportuoti visą gyvenimą. Susimąstykite, ką sugebėsite pasiekę 25 lygį! Žudykite. Išgyvenkite. Kovokite. Tik per kančią ir kraują jūs pakilsite iš pelenų. Tegyvuoja Baalas! Tegyvuoja Infernalinė Imperija!

Sustingau su viskio stiklu rankoje. Pasirodo, vyksta ne tik lažybos, pokalbių laidos ir statistikos analizės – čia kalbama apie industriją, kuri tyrinėja planetas daugybę metų, subtiliai palikdama pragaro ir velnio sampratą gyventojų smegenyse. Profesorius atrodė atsargiai optimistiškas, gal netgi dalyvavo lažybose.

Slėptuvės, trobelės, bunkeriai – viskas neturėjo jokios vertės. Mano išgyvenimo įgūdžiai miške, laužo užkurimas ir palapinės pastatymas menkai pagelbės. Maisto atsargos? Gal penkios skardinės makaronų su jautiena, dvi picos ir šeši buteliai vandens – tiek liko namie. Reikėjo judėti į priekį arba dalyvauti dvikovose, kol mus pribaigs. Miestas ar miškas? Miške, matyt, laukė daugiau padarų, kaip miško karalius; mieste – gal tas monstras su elnio kaukole? Man reikėjo informacijos – kurios laida nepateikė.

Kas gi iš tikrųjų Baalas? Dievybė? Imperatorius? Aristokratas? Ar tik personažas, sukurtas šiam sezonui?

Pagriebiau kuprinę, greitai sukroviau drabužių, limonadą ir viskio butelį. Žiebtuvelis, degtukai, turistinis peilis, kompasas. Kirvį užsikišau už diržo – jis kol kas pasitarnavo geriau nei tikėjausi. Monikai, į seną prekybos centro maišelį, susidėjo keletą senų marškinių ir... kažkodėl mano senelio kortas ir nuotraukų albumą. Ji nenorėjo paleisti senojo pasaulio likučių. Negalėjau jos smerkti – vakar mes buvome dar vienos firmos darbuotojai nedideliame mieste. Šiandien turėjome išgyventi, pasitikėdami sistema, kuri galbūt laikėsi savotiškų taisyklių, o gal tiesiog vedžiojo mus už nosies...

Nuėjome gal 3 tūkstančius žingsnių. Padaras kelio viduryje priminė į roplį ant dviejų kojų, nagai ant rankų labiau tiko meškėnui ar barsukui.   Aš vos spėjau išsitraukti kirvį, mutantas tiesiog atskriejo į mano akrobato refleksai suveikė greičiau nei smegenys, bet marškinius papuošė žaizda ant peties. Monika smogė pirštiniuota ranka, tiesiai į smilkinį pasipylė žalsvas kraujas, mečiau kirvį rėkdamas iš visų jėgų, kirvis susmigo giliai į kakką, padaras krito spiegdamas tokiu garsu, kad man skambėjo ausyse. Kelias minutes tiesiog stovėjome ir žiurėjome į keistą padarą keistas mišinys iš roplio ir žinduolio...

Sistema Dominykas Žvirblis nukovė Miško Leguaną Exp 50 taškų. Dominykas Žvirblis išgyveno tris susidurimus su priešais 45 Exp taškai. Žaizda kraujavo, bet neatrodė gili, pasileidau begte negalima gaišti. Prieš porą savaičių užlipti į penktą aukštą buvo nemaloni mankšta, dabar jaučiausi lyg visa gyvenimą būčiau begiojęs maratonus. Pakilti iš pelenų apgaulė ar galimybė? Kas iš tos fizinės formos, kai dings elektra? Žiemą kai dings šildymas? Iš kur gausime maisto? Ką žmonės dirbantys biuruose suprantą apie žemdirbystę? Sodus dažnai turi pensininkai, bet jie greičiausiai tapo pirmomis pabaisų aukomis. Didiesiems ūkininkams gal labiau pasisekė? Išsitraukiau telefoną, tas laimei dar veikė. Dedė Kęstas turėjo kažkokią pašiurę su sodeliu ntoli Šiaulių. Jis bent jau turi šiltnamį su pomidorais.

–        Dėde aš dar gyvas, bet miestelis ir užmiestis pilnas pabaisų!

–        Domai nuriimk, tau reika išlaikyti pusiausvyrą, jei pasiduosi panikai žusi, tie velniai būtent to ir nori, kad išsigąstume ir perkąstume viens kitam gerkles. Manęs nesužeidė, bet kaimynam deja nepasisekė... Tarp mūsų apie 45 kilometrai. Bėk pas mane, nesivelk į kovas jeigu to įmanoma išvengti...

–        Ok pasistengsiu, dede laikykis!

45 kilometrai visai nedaug turint automobilį ar bent jau autobuso bilietą. Pasileidau dar greičiau, gatvės pilnos kraujo lovonų, tiek žmonių tiek mutantų. Mano laiptinės durys atrodo išspirtos ir sukandžiotos...  Užlekiau į penktą aukštą per tris minutes. Susirinkau konservus ir vandenį, prie kuprinės pririšau sulankstomą palapinę. Per slenkstį paskutinį kartą pažvelgiau į savo namus- patogus fotelis sofa taip ir nesulaukusi svečių, jaukūs kilimai, graži tamsaus medžio apdaila, mano naujas televizorius ir šaldytuvas, to nebebus... Liks tik košmaras nuo ryto iki vakaro.