Puvėsių patalai

Jų stebuklingas kvapas.
Kai tik tu man davei tą puokštę...
Šiluma, tarytum sapnas...

Mano kambarys
Pilnas kadagių ir liepų...
Kabančių petunijų
Ir pušų kamienų...

O aš bijojau, kad nustosi
Skinti man gėles.
Iš ko tada man pintis
Orlaivių bures..?

Mano kambary vis vysta
Gėlės. Šimpantys spygliai.
Aš susirezgiau sau lizdą:
Manęs nebepasiekia saulės spinduliai.

Iš tiesų, nesupratau, kodėl pradėjai.
Pasielgei keistai. Tiek to.
Aš noriu su tavim didžiulio nuotykio ieškot.

Tarp sutrūnijusių šakų,
Vystančių lelijų, sodo,, reikmenų“
Taip šilta ir saugu.
Kas auga, tas baisu.

Pro vitražus, pro stiklo kertes
Saulė veršis tartumei strėlė,
Bet aš - o aš turiu plačių vijoklių
Kuriems jau niekad nesubręs žiedai.
Už stiklo sprogo pumpurai,
O aš priskyniau negyvų gėlių
Ir jas, visai kaip užvakar, ir sau, ir tau nešu.