Dolor existentia

O šviesulys, mano sąmonės,
Mano nuostabi širdgėla,
Dieviškos valios klaida,
Stropiojo mąstymo demonės.

Supratau ne pilnai aš save,
Vis dar ieškau čia kelio teisingo,
Aš – tarp sąmonės srauto klastingo,
Neišvengiamai kaltink mane.

Dėl tos mano natūros niekingos,
Tos, kas verčia mąstyti mane,
Lyg Lovecraft’o klaikiajam prote.

Ir dėl mano kančios nereikšmingos,
Kas ir stabdo nuo jausmo mane,
Kaip stabdau aš nuo žodžio save.