Kelionė

Pagaliau prasidėjo pavasaris, nebeliko žiemos šalčio. Jau galiu ramiai pagulėti savo mėgstamiausiame parke. Nuėjau prie statulos viduryje parko, atsiguliau po suoliuku. Stebėjau visus praeivius. Buvo suaugusių, einančių į darbą. Mačiau vaikus, dviračiais lenktyniaujančius per visą parką. Buvo dar žmonės, vedžiojantys savo šunis. Aš irgi buvau toks, kažkada. Gulėdamas pradėjau svajoti apie savo vaikystę, kaip jauku buvo pas šeimininką. Vos neužsnūdau. Deja, nespėjau pailsėti - atėjo kažkieno vaikas, pradėjo mane glostyti! Bandžiau pasprukti, norėjau būti paliktas ramybėje. Kai supras, kad aš greitesnis, jis tikrai grįš pas tėvus... Tikiuosi...

Perbėgęs per visą parką, apsižiūrėjau, tikėdamasis, kad mane jau paliko ramybėj. Ne! Tas žioplys vis dar bėgo paskui mane! Kaip nesupranti, kad manęs nepagausi? Ar tu iš viso žinai, kur yra tavo tėvai, vaikeli?! Aišku, kad ne! Jis, bėgdamas paskui mane, užduso. Tačiau, kai pagaliau apsidairė, kur esąs, jis pradėjo garsiai bliauti! Kodėl tu paskui mane bėgai, jeigu neprisimeni, iš kur atėjai?!

Kad nusiramintų, greitai prie jo prisiglaudžiau. Jis pradėjo glostyti mane, nusiramino.. Au! Kvaily, paleisk mano uodega! Pabėgau nuo jo, jis vėl pradėjo verkti! Nejaugi man reikės vėl kankintis! Mintyse urgzdamas vėl prisiglaudžiau prie jo, vaikas nurimo ir tampė mano uodegą. Reikia surasti jo tėvus, tegul jie šitą padarą pasiima.

Palaižiau vaikui veidą, tada pradėjau jį vesti atgal prie statulos. Gal ten bus jo tėvai. Einat kažkoks šuo pamatęs mane pradėjo loti. Žiūrėjau tiesiai jam į akis, irgi pradėjau loti, nes čia gi mano teritorija. To šuns šeimininkas greitai viską sustabdė, subarė šunį ir nuėjo į kitą parko puse. Atsisukau, ruošiausi vėl vesti vaiką, tačiau - nėra. Apsižiūriu, jo niekur nėra! Ką daryti?  Greitai pradedu uostyti ir seku paskui berniuko kvapą. Randu jį miškelyje, bėgantį paskui balandžius! Aš greitai pradedu loti, nubaidau visus balandžius, vėl vedu vaiką prie statulos.

Girdėjau, kaip jis už manęs pradėjo juoktis. Atsisukau, jis iš miškelio pasiėmė šakelę, metė į mane. Net negalvodamas, aš greitai nubėgau paskui tą šakelę, įsikandau ir atnešiau vaikui. Vaikas po to metė ir metė tą šakelę, o aš vis parnešdavau. Tiesą sakant, tuo momentu jaučiausi linksmas. Smagu man buvo. Jaučiausi, lyg ir vėl buvau su šeimininku. Jis visada su manim taip žaisdavo... Tačiau vieną dieną šeimininkas verkdamas nusivedė mane į mašiną. Jo mama šaltai pažvelgė į mane ir nuvežė mus į kažkokį pastatą. Ten buvo labai daug šunų. Nesupratau, kas vyksta, todėl linksmai žaidžiau su visais. Net nepastebėjau, kad jie be manęs išvažiavo. Laukiau kiekvieną dieną, kol jie grįš. Tačiau negrįžo. Vieną dieną į pastatą atėjo kažkokie nepažįstamieji. Į mane rodė, ir žmonės mane paėmė. Nenorėjau būti su jais. Norėjau rasti savo šeimininką. Todėl pasprukau. Kai tik atidarė duris, aš nesileidau jiems mane sučiupti, bet bėgau tiesiai į lauką. Girdėjau, kad už manęs šaukė žmonės, bet bėgau vis sparčiau, tol, kol jų nebegirdėjau.

Pagaliau prisiminiau, kad nors norėjau dar pažaisti, turiu nuvesti vaiką. Vėl pradėjau eiti, jis mane vis glostė, šypsodamasis. Jau nebesinorėjo trauktis nuo jo. Šįkart sėkmingai pasiekėme statulą. Mačiau verkiančią, visur besidairančią moterį. Bandžiau nuvesti vaiką, bet jis jau pats bėgo pas ją verkdamas. Apsikabino, vaikas pirštu rodė į mane. Negirdėjau, ką jie kalbėjo tarpusavy, bet jie priėjo prie manęs, mama atsargiai mane stebėjo. Vaikas pritūpė prie manęs, aš palaižiau jam veidą. Taip pabuvom kelias minutes. Mama paragino eiti, jis bandė ginčytis, bet nenorom nuėjo.

Nejučiomis pradėjau juos sekti. Nenorėjau jo palikti. Sekiau iki pat mašinos. Mama nustebusi pažiūrėjo į mane. Atrodė, lyg ji labai smarkiai apie kažką mąstė. Ji pažvelgė į vaiką, jis jai kažką sakė. Tada ji vėl ilgai žiūrėjo į mane, tada vėl į vaiką, po to - vėl į mane. Aš atsargiai žingtelėjau arčiau ir suinkščiau. Ji giliai atsiduso ir paėmė mane ant rankų. Palaižiau jai veidą. Ji įkėlė mane į mašiną, kažką pasakė ir vaikas nudžiugo. Važiavome pas veterinarą, po to - į jų namus. Vėl turėjau namus. Aš vėl turėjau šeimininką.