Kiautėjimas

Aš esu kiautas, kietas kiautas.
Buvau šviežutėlis kukulis. Nekeptas mielinės tešlos bandukas. Toks težus ir lipnus. Atviras kiekviena savo ląstele, neužbaigtas, neužvertas. Prie ko tik prisiliečiau - prie to ir prilipau – pro atviras poras viską į save sugėriau, viską iš savęs ištekinau – varvėjau, lašėjau, sklidau. O reikėjo pataupyti savo syvus. Savi yra savi. Išteka ir išnešioja savastį. Svetimi jos nepakeičia. Ir šiaip nemalonu – tie svetimi dažnai tiršti ir tamsūs – apsunksta kūnas, užsikemša minčių latakai, išnyksta norai.
Surinkau save, kiek dar liko, į rutulį – jo paviršius mažiausias – mažiau liesies – mažiau ištekinsi - daugiau liks.
Po truputį augo oda – ląstelės užsivėrė, nebelipau prie visko. Ir prie manęs niekas nebelipo, niekas negėrė maniškių syvų ir nepylė į mane savo juodasties. Pasaulis liko anapus. Ir aš pasauliui nematoma sąmonė.
Po kurio laiko oda sutvirtėto tiek, kad drąsiai galėjau ridentis per žolę po žydinčiais medžiais ir nečiaudėti nuo jų žiedadulkių; pašokti ir tėkštis į miesto upę, išnerti, nusipurtyti ir likti sausas; šliaužioti po gatvės purvą ir nesusitepti. Niekas neišteka, niekas neįteka. Kliuksėjau pilnas savasties. Su niekuo nesidalinau.
Mieste ritinėjosi daugiau tokių gružulių. Kietesnių ir lipšnesnių. Sutikus kurį nors, pro odą prasimušdavo ataugėlės. Instinktyviai tįsdavo link jojo, lietė, ieškojo tos properšos, pro kurią galėtų paliesti, paragauti ano savastį. Teko atverti ir savo odos ląstelę. Nesaugu, bet įdomu. Smagu keistis savastimis. Vienas toks, kitas – kitoks. Visiems manęs reikėjo, visiems patiko mano savastis. Išsiurbdavo, kol lengvai tekėdavo, ir palikdavo atvirą žaizdą. Ilgainiui ta žaizdelė užsitraukdavo – josios vietoje likdavo negyvos odos lopinėlis. Šis plėsdavosi, kolei visa ataugėlė sukietėdavo, tapdavo trapi, vos palietus nutrupėdavo, ant rutulio palikdama randą . Tekdavo išleisti naują, lanksčią, savasties pilną ataugėlę. Bet ir ši rambėjo, kietėjo, trupėjo. Nutrupėjusių ataugėlių vietoje likusių randų vis daugėjo, jie plėtėsi, jungėsi į telkinius, užgrobdami vis naujus odos plotus. Gyvas paviršius, iš kurio galėjo ištįsti ataugėlės, nyko. O ir noro, to troškimo susiliesti ir susilieti su kitu nebeliko. Leidau visam paviršiui sukietėti ir saugoti mane nuo aplinkinių. Netrukus kietoji materija ėmė plisti gilyn, skverbtis link šerdies. Gyvasties nebeliko. Buvo lengva nieko nejausti. Riedėti, nekliūti, nejausti...
Kietas tuščias kiautas. Stukt... subyra į dulkes. Papučia vėjas...