paukštininkas šimtas šešiasdešimt vienas: idiotino intelekto psichozėmlje

pratarmė-

Baigta baimė, blaškosi kampai, šąla, virsta, rūksta, kas? Aš – kur? Širdis? Negaliu, kažkas! Tą dieną? Kas diena? Dūsavimas, kvėpavimas užtrunka – bėga, trūksta – niekas, bėga, kas, kažkas – NE! Pirštai surakinti – kur mano rankos? Su kuo kalbu? Girdžiu! Širdis – klaks, klaks, nušalę! Tada! BANG! Galva! Rūkas! Kas rūkas? Kur? Trūksta, krinta – neskaitau, baisu – NEBESKAITAU! Kraujas, klaidos, dingsta, dingsta, kas atsitiko?! Žiūriu – nieko, akių nėra! Šaltas, šaltas, šaltas, mano kūnas! Aš – netikras! Kūnas šoka, šuoliai, šuoliai – kur sušalti? Rankos, kojos – dingo! Ir aš, ir aš, nesu – kurgi aš, kur mano kūnas?! Tada – spengimas, galva – garso audra! Kas? Kas, kas? „Mirštu! “ – galvoju, ar galvoju, kas? Tuoj, tuoj, kas, kur, ką daryti – nieko, nieko nėra! Kūnas – griūva! O aš niekas, niekas, nieko – kas, kas, kas!!!