*205609012024

Kasdien dabar čia ateinu,
prisiduoti kaip sekas pradėti
gyvenimą naują - užbaigiant seną.

Kaip į klausyklą prisėdu ir mėginu
užčiuopti bent paveikslą ar nuotaiką
iš tos dienos, kuri nesugrįš [išties kaip ir kitos]

Baba Allaudin Khan skambina ragą,
atrodo ratu ar gyvatėmis manifestuojasi
prieš akis kitas ir kitas laikas,

kurį paleidžiu iš momentų gaudyklės
ir atsargiai perpakuoju į dėžę.
Dėžės dėžėse, dėžėmis dėžės ir

kambaryje įsivyrauja saugumas.
Tam tikra ramybė dėl žinojimo, jog
viskas vis dar yra vienoje vietoje

ir tuo pat metu, kad viskas pradėję skirtis
ir nežinia kur viskas yra, nes kas yra viskas
esti dėžėse palikę mano gyvenimą būti tarp

Tarp ten ir čia. Tik čia, yra ten kur buvo
ir niekada nebebus. Kaip ir viskas.
Bet kartais labai norisi - tą esamą akimirką kažkuo sušvęsti

it prasmės, iš tų mūsų dienų taip daugiau atsirastų.
„Žodis mano paukštis - ir aš jį į laisvę leisiu“
kaip rasti žodį tam chaosui.

Tam visuotinam egzistavimo liudijimui.
Sėkmingam funkcijų sujungimui su šiek tiek išimčių
dėl kurių, ilgainiui mes liudijame sąmoningą chaosą.

Chaosą su charakteriu, nepriklausomą, autentišką
mes jį pakvietėm kaip svečią.
po ano karto, aš atsargiai į tuos apsėdimus, tačiau

šį kartą teko pranešt, jog mes keliaujam
tam svarbu susirinkt tai kas turi keliauti kartu.
Kavos? Prašau, aš pats galiu už tave išgerti.

Scenoje Don Cherry - nuotaika mūsų gera,
bet nepaslaptis, jog yra ir to kas mus slegia
oi, o tai ne daiktai, tai ne nebaigti paveikslai.

Kas esi tu?
Akis.
Juoda.

O kas esi tu?
Kava kaip naktis
naktis kaip kava

O kas esat Jūs mieli žiūrovai?
Akla naktis per kurią
kelią rodo žodis.

Kas jums iš to?
o mažai kas. mažai.
Bet aš gerbiu faktą, kad dalyvaujat ir jūs.

Kavos?
kavos kavos
kavytės, puodelį - gurkšnelį

Mėlo dangus paprastai,
bet didelis džiaugsmas buvo matyti
kaip žaviai kerpa šviesų namo fasadą

ir skrenda lėktuvas įsivaizduojamas,
gatvėje tikras triukšmas.
duona ir pienas.

Manau jau buvau pavargęs ir visą savo kūrybą
tegalėjau sudėti į tai, kad būti žmogus
kartais su sauja ant drobės paberiant meno

bet šiaip tik tiek kiek prašo mūsų situacija
gyvybė yra subtilus dalykas
kaip atmintis, biologinis triukšmas jausmų

šokiai hormonų chemija sapnų
svajonių baimių ir nenorų..
ech. . (atodūsis... ilgas)

Aš už tave palaižau pirštą,
nors jau jaučiuos lyg su temperatūra
ir galvoju, kad metas keliauti namo,

ne, tikrai ne pro šerną, bet arba čia arba ten.
ar rašau, nes man liūdna?
ar tiesiog ir vėl bandau nepraleisti

pamatyti ko trūksta
kai nusileidžia ir išvis
išmontuojama užuolaida

ir ne spektaklis -
teatras baigėsi.
Atsakymas, kad tai Drama

ir joj kaip pridera
likimą sprendžia ne šiaip
tūlas vaikis.

Bet ta drama
ji jau seniai baigės
tik to nesupratau

nes į tą pusę nežiūrėjau
netikrinau ir gal net pamiršau
ir laukti

„Naują viltis“ viltis viltis...
Gyvenimas ilgai ir laimingai gyveno
tuo autobusu prieš pat uždarant stotį karantinui -

ne ji o aš sedėjau ir pats sau mojau.
Štai tau. Iš Kita pus nešu linkėjimus,
nešu tau dovanų,

jos jau kutena nosį
va štai - tai tau -
suprask kaip nori.

skamba tokia graži muzika
ir mes sau šypsomės su svečiu
marmuro veidais - kavytė

Žinai, man regis man pavyko.
205609012024