Opiumas su kava - detektyvas (3 skyrius)

III

Apie tai, ką naktį nugirdau, generolui nieko nesakiau. Kokią devintą valandą ryto nulipome laiptais žemyn ir buvome palydėti iki melsvos svetainės pirmame aukšte. Du tarnai pilstė arbatą bei nešiojo užkandžius nedideliam būreliui svečių. Su mumis svetainėje buvo devyni žmonės. Dauguma, įsitaisę kas kur ant prabangių sidabru siuvinėtų kanapų, gan nuotaikingai šnekučiavosi, tik viena pora, prisėdusi kiek nuošaliau, netoli lango prie apvalaus stalo, atrodė paniurusi. Vyras, dideliais ūsais bei kiek praplikusiu viršugalviu, atsainiai vartė laikraštį, kartas nuo karto slaptu žvilgsniu apžvelgdamas saloną, o moteris, laikydama porcelianinį arbatos puodelį rankoje, atrodė lyg sustingusi, melancholiškai įsmeigusi tamsiai rudas akis į vieną nematomą tašką. Prie jų stalo buvo kaip tik laisvos dvi kėdės, tad nuėjome ten.
- Neužimta? - kimiai paklausė generolas, išsitraukdamas iš burnos pypkę.
Vyriškis nežymiai krūptelėjo, bet nužvelgęs mus su palengvėjimu atsiduso.
- Ak, žinoma, prašau. Jūs turbūt būsite generolas Maueris? - tarė ištiesdamas ponui garvežiui ranką.
- Tikrai taip, - pamalonintas tvirtai paspaudė ją generolas, - taip pat čia mano adjutantas Barnatas Alsmasi, o jūs busite...
- Aš? Ak taip... - vyras metė keistą žvilgsnį į žmoną. - Aš Jozefas... Jozefas Valevskis, o čia, leiskite pristatyti, mano žmona Mariana. Tarsi pažadinta iš melancholiško snaudulio ji nežinia kiek svajingai, kiek liūdnai mums nusišypsojo. Priešingai nei kitos damos kambaryje, ji vilkėjo juodą, velveto suknią su vos matoma balta, nėriniuota rankovių juosta. Buvo ji tikrai graži, taisyklingų veido bruožų, tačiau nesidabino nei vienu papuošalu, o plaukus buvo susirišusi į paprasčiausią kuodą.
- Tai ir jus, pone Valevski, sužavėjo mesjė Malė darbai? - bandydamas regzti pokalbį paklausė generolas.
- Mane? - jis atrodė nustebęs. - Jei atvirai, nei vieno dar nesu matęs. Atvykti čia buvo Marianos mintis...
- Aa, tuomet leiskite pagirti jūsų žmoną turint nepaprastą skonį! - meilikaujančiai tarė senasis garvežys. - Beje, smalsu, o kaip jūs atradote mesjė Molė šedevrus?
- Jūs per daug malonus, generole, bet, deja, nuliūdinsiu, tai nutiko visiškai atsitiktinai, žinote, kai draugų ratas platus... Taigi, bijau, kad nėra jokios įdomios čia istorijos, net pats Jozefas apie tai sužinojo tik prieš išvykstant, - tarė ji švelniai paimdama vyro ranka.
- Taip taip, visiškai suprantu, užtat man nutiko ypatingas nutikimas... - generolas visai neapgailestavo neišgirdęs nieko įdomaus iš ponios Valevskos lūpų, o tik džiaugėsi galėdamas vėl pasigirti, kaip jam pasisekė įsigyti pirmąjį dailininko Malė paveikslą aukcione.
Kalbėjo jis kaip ilgai, tad nenuostabu, jog mūsų
atrodė gal ir gera mintis, nes kai tokie dalykai dabar dedasi...
- O iš kur jūs? - įsiterpiau.
- Iš Varšuvos, bet jei leisite paatvirauti tikrai ne tokią publiką nei aš, nei, esu įsitikinęs, mano žmona tikėjomės sutikti tokio garsaus dailininko parodoje.
- Ką turite omenyje?
Ponas Valevskis nukreipė aštrų žvilgsnį į kitą svetainės kampą, prie pat židinio.
- Jūs tik pažiūrėkit tarkim į tą džentelmeną. Kuo jis ten vardu?.. Ak taip, Stanislovas Konarskis. Sudraikyti, riebaluoti plaukai, aukšti, dulkini auliniai, grubus rudas munduras... Atleiskite, bet visa tai panašiau į pakelės plėšiką nei į inteligentą, atvykusį iš Varšuvos ar Vienos...
- Pažįstate jį? - paklausiau.
- Uoj ne, nejuokinkit, iš kur galėčiau! Paprasčiausiai išsiaiškinau pagal kitų parodos svečių sąrašą.
- Sąrašą? - nustebau.
- Na žinoma, argi jūs jo negavote?
Klausiamai pažiūrėjau į generolą, bet šis tik patraukė pečiais.
- Įdomu... - sumurmėjo mūsų pašnekovas. - Svečių sąrašas buvo pridėtas prie mūsų kvietimo, juk taip, brangioji?
Ponia Valevska tik kažką mieguistai sumurmėjo ir tą pačia akimirką atsivėrė svetainės durys.
Vėl pasirodė mūsų šeimininkė kiaurai veriančiu žvilgsniu tik šįkart lydima dar vienos damos. Ši vilkėjo kreminės mėlynos spalvos suknią su raudonu, juodomis juostomis raižytu, švarkeliu viršuje. Jos dvi būtų buvusios itin panašios jei ne ruda antrosios damos plaukų spalva bei trapi, nedrąsi šypsena veide, ryškiai besiskirianti nuo kietai sučiauptų šių rūmų ponios lūpų. Taip nedrąsiai besišypsodama ji kažką bandė šnabždėti šeimininkei, bet ši nervingai mostelėjusi ranka, kurią vis dar slėpė balta pirštinė, nutraukė pokalbį. Pasisveikindama linktelėjusi arčiau sėdintiems ji paėmė porcelianinį puoduką ir atsargiai į jį pabarškino sidabriniu šaukšteliu atkreipdama į save visų susirinkusių dėmesį.
- Tikiuosi diena prasidėjo puikiai ir žinau, kad nekantraujate pamatyti tai, dėl ko čia ir atvykote, - kalbėjo ji gan keistu, šiek tiek žemu, lėtos miško upės vandens košimą primenančiu balsu. - Deja, šiek tiek nerimauju pati, bet pats Ševalas Malė dar neatvyko. Vis dėlto manau, kad jis pats nenorėtų, kad jūs be reikalo lūkuriuotumėte, todėl noriu pakviesti iki pietų apžiūrėti jo naujausius darbus, o atvykęs dailininkas, tikiu, apie juos turės dar tikrai daug ko papasakoti.
Susirinkę svečiai pritariamai linktelėjo galva. Tai matydama mūsų impozantiškoji dama išspaudė kiek šiltesnę šypseną, o ir jos šaltą tuštumą primenančios akys tarsi prisipildė šilto vandens gelmės. 
- Tad visi eime į vidinį kiemą, paveikslai iškabinti arkadų terasose, - dar kartelį džiugiau, kviesdama eiti paskui ją.
Sekdami kitų pavyzdžiu atsistojome eiti ir mes, tačiau einant pro svetainės duris šeimininkė atsigręžė ir šyptelėjusi bei atsiprašiusi kitų priėjo prie mūsų su generolu.
- Generole Maueri, norėjau atsiprašyti už vakarykštį incidentą... - nutęsė ji.
- Nesuprantu apie ką jūs, - sumurmėjo generolas toliau rūkydamas pypkę.
- Ak, juk viską kuo puikiausiai suprantate, - nepasidavė ji, - pamirškime tai. Geriau leiskite man dar kartelį asmeniškai prisistatyti - esu panelė Trojanovska, nors galite mane vadinti tiesiog Elžbieta.
- Manau apsiribosime pavarde, - šį kartą neišlaikiau aš, bet tikrai kreivai žiūrėjau į žmones su tokiomis nuotaikų kaitomis.
Vis dėlto už šį savo poelgį susilaukiau žaižaruojančio senojo garvežio žvilgsnio.
- Atsiprašau panele Trojanovska už mano adjutantą, bet jis tikrai...
- Nesvarbu, generole, - pertraukė jį kreivą šypsnį metus imano pusėn. - Tebūnie tai kaip lygiosios. Geriau kaip sakiau pamirškime tai ir vėliau, generole, norėsiu išgirsti parodos įspūdžius. Taip pat ir iš jūsų, adjutante, - pridūrė ji, o tas porą minučių buvęs šiltas, pripildytas žvilgsnis tarsi po staigaus atoslūgio ištuštėjo - liko tik šaltas dugnas.
Tai tarusi ji nebedelsė, apsigręžė ir nuskubėjo pasivyti kitų jos svečių, o mes likome akimirkai vieni.
- Barnatai, žinok kartais tu nepakenčiamas... - subambėjo generolas jai nuėjus.
Aš tik gūžtelėjau pečiais.
- Bet nejau to paties nepagalvojote jūs?
- Ach... - atsiduso jis. - Tebūnie, bet tu man pasakyk - ar aš gerai išgirdau, kad ji pristatė kaip panelė, ne ponia Trojanovska?
Ironiškai nusišypsojau.
- Nustebote? Su tokiu charakteriu jai tik įnoringa panele ir būti.

- Barnatai, esi kada buvęs Vavelio pilyje? - paklausė generolas vos įžengus į  vidinį rūmų kiemą.
Papurčiau galvą.
- Gaila tuomet, bet žinok čia tarsi sumažinta jos didžiojo kiemo versija, - tarė jis apsižvalgydamas.
- Tarsi Trojanovskai bandytu lygiuotis į karalius?
Senasis garvežys pritariamai šyptelėjo.
Krokuvos senamiestis buvo sausakimšas, o kiekvienas jo metras - vertas didelių turtų, tad kiemas buvo nedidelio stačiakampio formos, iš dviejų pusių supamas galantiškų trijų aukštų arkadinių balkonų, o priešingoje pusėje, kampe, pusapvalio bokšto su įvijais marmuro laiptais viduje bei trimis itin aukštais arkiniais langais. 
Nuo jų stiklo atsispindinti ryški vidurdienio saulė įkyriai savo spinduliais žaidė tarp arkadų eilių. Atėjome paskutiniai, o susirinkusieji, panašu, laukė mūsų. Pamačiusi mus panelė Trojanovska palipėjo ant siaurų laiptukų, vedančių į antrąjį balkoną, ir vėl neva nusišypsojusi visiems.
- Puikiai suprantu, kad galiu nedaug papasakoti apie šiuos darbus, todėl manau, kad bus geriausia jei jūs patys pasižvalgysite aplink. Paveikslai iškabinti antro ir trečio aukšto arkadose ir beje, manau pastebėsite, bet visi parodos darbai skirti karališkajai Krokuvai. Tad pasimėgaukite nepaprastu reginiu ir pasimatome viršuje, - pridūrė ji ir susirinkusieji džiugiai paplojo, o viską aidu atkartojo rūmų sienos.
Prie plojimų teko prisijungti ir mums, o generolas patenkintas sumurmėjo: „Pagaliau! “
Vargais negalais prasispraudėme siaurais laiptukais į viršų. Paveikslai buvo iškabinti sunkiuose, raižytuose, ąžuoliniuose rėmuose palei tašytų luistų rūmų sieną. Grafaitė nemelavo sakydama, kad pastebėsime, jog paroda skirta šiam miestui. Išties, kone kiekviename  vaizdinyje galėjai pamatyti arčiau toliau dunksančius kreivus, nelygius bokštus... Vavelio pilies tarsi tikros karūnos akcentai paliko gan sudomino, bet visa kita... Praėjo vos keliasdešimt minučių, o aš jau buvau akimis prabėgęs kone pro visus paveikslus. Deja, visi kiti atrodė slinko kankinančiai lėtai, apžiūrinėdami turbūt kas antrą potėpį, o gal ir kiekvieną - paskutinis iš jų žinoma buvo generolas Maueris, šįkart rūkstančią pypkę laikydamas ne tarp dantų, o kiek nuošaliau, rankoje. Atsidusęs priėjau prie jo.
- Barnatai, kaip mes galėjome nepastebėti, koks tai nuostabus miestas! - tarė jis toliau įsispitryjęs į paveikslą.
- Nežinau generole, aš pastebėjau tik ne iš tos pusės...
Generolas šnairai pažiūrėjo į mane.
- Kas tau? Musė įkando? Dievaži, siaubas, pas tave menininko gyslelė visai numirusi... - atsiduso jis. - Bet tu tik pažiūrėk, kokia perspektyva, kokia pastozinių potėpių dermė!
Nors iš pradžių generolas dėjosi lyg nepatenkintas mano replikomis, bet mačiau, kad slapčia džiaugiasi galėdamas nors priekaištaudamas man pasidalyti savomis mintimis. O kalbėjo jis ilgai, tad po kurio laiko vėl atsiprašiau ir palikau vieną. Trečiame arkados aukšte atsirėmiau į baliustradą ir paskendęs mintyse įsmeigiau akis į plaukiančius debesis. Nežinau kiek laiko taip stovėjau, bet netikėtai šalia, ant to paties akmeninio turėklo, pastebėjau trumpus, nedidelius moters rankos pirštus.
- Nuobodžiaujate? - paklausė nedrąsus balsas.
Pakėliau akis. Ta pati trapi šypsena gan apvaliame, įraudusiame veide. Sutiktas žvilgsnis atrodė it rami jūra, o plaukai ironiškai banguoti. Pažinau, kad tai mergina šį ryta salone pasirodžiusi kartu su panele Trojanovska.
- O jūs? - tariau.
Ji kurį laiką tylėjo.
- Ne taip kaip norėčiau, - galiausiai prabilo.
- Ką turite omenyje?
- Žinote, net jei akys nuobodžiauja, ne visada tokia pat prabanga turi širdis... - tarė ji nudelbdama žvilgsnį žemyn į kiemą.
- Atvykote ne dėl parodos?
Ji nedrąsiai papurtė galvą.
- Net nežinojau, kad ji vyks. Turėjau susitikti viena su Elžbieta.
Pašnekovė mane ėmė intriguoti.
- Su panele Trojanovska? Pažįstate ją?
- Dabar teko... Matote, susižadėjau su josios broliu grafu Trojanovsku... - tai tarusi ji nusigręžė.
Mažumėle sutrikau.
- Tuomet priimkite kuo nuoširdžiausius sveikinimus, - mandagiai tariau, tačiau mano pašnekovė vos matomai sudrebėjo.
Jai vėl pasisukus profiliu pastebėjau sudrėkusius paakius. Ištraukiau iš už švarko baltą nosinę ir atsargiai priliesdama mano ištiestą ranką paėmė ją.
- Ačiū jums labai, bet bijau nėra dėl ko sveikinti, jo sesuo nepritaria sužadėtuvėm... - vos girdimai tarė ji.
- O argi ne pats grafas turi nuspręsti?
- Galbūt, bet patikėkite, sesuo turi jam didelę įtaką, - slogiai ištarė ji.
- Bet tikra meilė gali viską, argi ne? - bandžiau paguosti.
Mergina akimirkai nutilo ir nedrąsiai pažiūrėjo man į akis.
- Jūs labai malonus, pone...
- Barnatas Almasi, madmuazele... - nusišypsojau.
- Tai jūs to vis pypkės nepaleidžiančio vokiečio draugas? - paklausė kiek linksmiau.
- Draugu nepavadinčiau, bet adjutantu taip.
Ji atidžiau nužvelgė mane akimis.
- Tuomet adjutantas su perspektyva, - vėl tyliu, bet švelniu balsu tarė ji akimirkai nudelbdama žvilgsnį į šalį.
- Panele Broza, sakote su perspektyva, a?
Helena išgąstingai krūptelėjo. Net nepastebėjome, kai iš už jos nugaros netikėtai išniro rūmų šeimininkė, labai išraiškingai pakėlusi siaurus, bet ilgus antakius. Helena tarsi sulaikė kvėpavimą, nežinojau ką pasakyti ir aš.
- Nagi nagi, ko tylite Barnatai, nejau neatsakysite į damos komplimentą? Maniau žodžio kišenėje niekada neieškote, - tarė grafaitė ir nugara atsirėmė į akmeninę baliustradą šalia mūsų.
Neslėpsiu, bet mane mažumėle išmušė iš vėžių, tačiau pirmoji prabilo panelė Broza:
- Atleiskite, jūsų kilnybe, bet manau puikiai suprantate, kad išsakiau tai, kas akivaizdu.
Panelė Trojanovska tik nusijuokė:
- Taip, suprantu, kad kiekvienas matome tai, ką norime matyti.
Nespėjus mums nieko atsakyti pridūrė:
- Bet gal geriau Barnatai eime dar kartelį pažiūrėti ką matėte ar norėjote pamatyti Ševalo Malė potėpiuose.
Gal pasivaideno, bet staiga ausį pasiekė keistas, aštrus garsas - lyg trumpas, viena po kitos krentančių šukių lietus.
- Girdėjote? - paklausiau.
- Ką girdėjome? - sutriko panelė Braza.
- Tarsi kažką dūžtant, - tarė panelė Trojanovska. - Irgi galvojau, kad tik man pasigirdo...
Grafaitė persisvėrė per akmeninį turėklą.
- Keista, - sumurmėjo.
Pažvelgiau žemyn ir aš, tačiau iš tiek aukštai nieko neįprasto neįžiūrėjau.
- Ką gi, nesvarbu, adjutante, - atsigręždama vėl į mane tarė panelė Trojanovska, - palydėsite mane apžiūrėti dar porą paveikslų.
Tai tarusi ji apsisuko eiti. Neturėdamas kur dingti patraukiau iš paskos ir trumpai dirstelėjęs per petį pamačiau, kad Helena jau buvo pradingusi.
Jaučiasi nejaukiai, bet atsistojau šalia rūmų šeimininkės. Žiūrėjome į dar vieną iš daugelio Krokuvos vaizdinių.
- Jokių minčių? - netikėtai savo ošiančiu balsu paklausė.
- Minčių?
Ji linktelėjo toliau įdėmiai žiūrėdama į paveikslą. Atsidusau.
- Pilkšvas, krintantis sniegas, keisti raudoni, visiškai skirtingi jau aptrupėję plytų bokštai, apgriuvę namai, skubantys žmonės... - ėmiau be didelio entuziazmo vardinti.
- Nepatinka? - tiesiai šviesai pertraukė.
- Nutapyta gerai, jei tą norite išgirsti.
Ji papurtė galvą.
- Ne, klausiau minčių, - kantriai pakartojo.
Gūžtelėjau pečiais.
- Nežinau, matau tik pastatus atgyvenusius savo ir mažumėle stebina kaip tokį garsų dailininką patraukė tokia, sakyčiau, blanki tema, - kalbėjau be užuolankų, bet, mano nuostabai, panelė Trojanovska prieštarauti nepuolė.
- Prisipažinsiu, buvau nustebinta ir aš, kad taukuose mirkstantys žmonės gali pamatyti ir tolėliau. Išties, gal vieną dieną ir tarp gigantiškų bulvarų pasidaro nyku, norisi įamžinti tai, kol dar neužsimanė koks imperatorius viską sulyginti su žeme...
Kiek patylėjusi, bet vis dar nė nepažiūrėdama į mane pridūrė:
Nemanote, kad žmogaus širdis iš prigimties romantikė - ieškanti istorijų?
- Širdis? Galbūt. Bet tik protas veda žmogų į priekį, - tariau.
- Bet ar žinome kur? Žinote, po šimto metų žmonės žiūrės į tuos naujus, jūsų tobulus miestus ir lygiai taip pat stebėsis kaip kad dabar stebisi žiūrėdami į Krokuvos smailes, tačiau bus vienas didelis skirtumas - kreivą smailę galės paaiškinti gera istorija, o bulvarų labirintas taip ir liks mįsle.
Grafaitės Trojanovskos žodžiai mane nelabai įtikino, bet po truputi trečio aukšto arkados gale ėmė rinktis ir visi likę parodos lankytojai. Vieni atrodė nuobodžiaujantys, pavargę, kiti plepėjo tarpusavy. Paskutinis užkopė generolas.
- Aa, Barnatai, tu čia, kur tiek ilgai šlaisteisi? - senasis garvežys atrodė pridusęs.
Šįkart įsiterpė rūmų šeimininkė:
- Generole, mes su jūsų adjutantu tik apžiūrinėjome vieną iš mesjė Malė darbų. Deja, bet turiu taip pat jums vieną papeikimą.
- Man? - generolas klausiamai kilstelėjo antakį.
- Taip, tikrai, nes panašu, kad jūsų kareiviai ne vien etiketu, bet ir skoniu nepasižymi, - lyg niekur nieko tarė ji.
Generolas nežinia kiek priekaištaudamas, kiek slapčia besijuokdamas, metė šnairą žvilgsnį mano pusėn.
- Akmenį sunkiai išjudinsi, jūsų kilnybe, bet kas jau kas, bet aš visuomet rodau tik gerą pavyzdį, - prisidegdamas prigesusią pypkę išdidžiai dėstė jis.
Panelė Trojanovska kreivai šyptelėjo.
- Išties, bet reikia geriausių pavyzdžių, - atkirto suskubdama pakreipti pokalbį nauja linkme. - Ką gi, tikiu jūsų akys džiaugiasi, bet mesjė Ševalas Malė turi jums paruošęs dar vieną staigmeną - tik šiai parodai skirtą naujausią savo darbą.
Jai tai tarus prasivėrė balkono durys ir į arkadą du liokajai atsargiai įnešė didelį paveikslo rėmą, uždengtą balta drobule. Lyginant su kitais, šis tikrai buvo nemažas - gerų dviejų metrų pločio ir beveik tokio pat aukščio. Tarnai darbą atsargiai atrėmė į tokį pat masyvų molbertą. Visi susispietė aplink. Grafaitė nedideliais žingsniais priėjo prie molberto.
- Galėčiau ir stebėtis, bet nors priežasčių tikrai nežinau, tačiau būtent mums pirmiesiems mesjė Molė nusprendė pristatyti šią parodą. Savo laiškuose jis mane tikino, kad kiekvienas iš jūsų jam be galo svarbus ir, nors turbūt nebuvo matęs nė vieno iš jūsų, savo paskutiniu darbu įamžino šiandienos mano rūmų svečius.
Panelė Trojanovska lengvu mostu nudengė baltą širmą ir, panašu, buvo nustebusi pati. Susirinkusieji ėmė šnabždėtis. Kolonų fone stovėjo aštuoni žmonės - keturi vyrai ir keturios moterys. Keista buvo, tai, kad jie visi stovėjo nugara, atsigręžę į saulę, išlindusią iš už kolonos kapitelio krašto. Apsižvelgiau susirinkusius. Nors dar nespėjome su visais susipažinti, bet mūsų buvo tikrai daugiau nei aštuoni ir tikrai įvairaus amžiaus - paveiksle visi daugiau ar mažiau atrodė gerų trisdešimties metų.
- Hmm, - numykė rūmų šeimininkė. - Turbūt rasti save paveiksle bus kiek sunkiau nei maniau, - bandė pajuokauti ji, - tačiau štai, žiūrėkite, bijau klysti, bet panašu, kad pats Ševalas Malė įsiamžino save šešėlyje.
Ir išties, kiemo sienos šešėlyje ant paprastos taburetės sėdėjo juodaplaukis, kiek tamsesnio gymio vyriškis, žaisdamas rankoje teptuku. Susirinkusieji pritariamai kažką sumurmėjo, bet šįkart didelio susižavėjimo neparodė. Matydama tai grafaitė, žvilgterėjusi į laikrodį, pridūrė:
- O, jau gerokai po pietų, labai atsiprašau, jei viskas kiek per ilgai užsitęsė, bet dabar norėčiau jus palydėti į raudonąją salę, kur šįkart laukia mano parinkta gardžių pietų paroda.
Visi tikrai buvo išalkę, tad niekas neprieštaravo tokiam pasiūlymui. Susirinkusieji nusekė paskui liokajus atgal į rūmų vidų ir tik mūsų generolas užsibuvo kiek ilgiau prie paskutiniojo paveikslo.  Tačiau galiausiai ir pats purtydamas galva grįžo vidun, o prasilenkdamas su grafaite kritiškai prabilo:
- Pripažinsiu, šiam paveikslui tikrai pritrūko tobulumo - matosi potėpiai skubūs, kad net pamiršti trijų žmonių šešėliai... Galbūt labai skubėjo užbaigti šiai parodai? Bet tuomet kurgi jis pats?
Senasis garvežys gal ir laukė jos atsakymo, bet panelė Trojanovska tik bejėgiškai gūžtelėjo pečiais.