Sugrįžimas

Praėjo jau dvi savaitės nuo mįslingo Kotrynos dingimo. Visą tą laiką Ivanas elgėsi kaip išprotėjęs - kiauras dienas rūkė, gėrė ir miegojo, o užėjus priepuoliui rėkė ir daužė viską aplinkui.
Taip ir slinko jo dienos - niūriai, laukiant skanbučio iš policijos nuovados, kurio taip ir nesulaukė. Nuo Kotrynos dingimo miške nebuvo rasta nei jos daiktų, nei jokių pėdsakų, apskritai nieko.
Vieną dieną, lapkričio 20-tą, jis pasipiktino policijos darbu ir nusprendė pats važiuoti ieškoti savo dukros. Visas mieguistas, pavargęs, nemiegojęs jau tris paras, apsiavė žieminius batus, apsivilko paltą ir išvažiavo. Tiesa, vos vilko kojas, bet mišką pasiekė.
Vaikščiojo ratais, mosikavo rankomis, kaip išprotėjęs rėkė - dukryte, dukryte, dukryte, ateik! Bet jo nepasiekė joks garsas. Praėjo pora valandų, jis, pavargęs nuo bevaisių pastangų, suvokęs savo savavališkų paieškų absurdiškumą, pasakė - pasiduodu. Jau buvo begrįžtąs namo, kai išgirdo kažkokį garsą sau už nugaros. Atsigręžęs nepatikėjo savo akimis - pamatė gražią merginą. Akimirksniu pradėjo rėkti:
- Šitame miške dingo mano dukra!
Mergina nedvejojant atsakė:
- Ko tu iš manęs nori?
- Būti su savo dukra!
Mergina minutėlę pamąstė.
- Ar tu tikrai to nori?
- Taip, noriu.
Mergina nedvejodama pasakė:
- Lapkričio 28-ta. Užsirašyk.
28-ta, 28-ta, 28-ta - kartojo mintyse. Galiausiai pasidavė miegui, ir trumpam užsnūdo.
Kai jis atsibudo, merginos jau nebuvo. Turbūt tai tik sapnas, nusiminęs pagalvojo jis. Bet dėl viso pikto užrašė datą. Nepakenks.
Visą savaitę jis svarstė įvairiausius scenarijus - paskambins iš policijos, kad rado jo dukrą, suras informaciją laikraštyje, pamatys per žinias. Įsivaizdavo susitikimą su ją, kaip karštai jis jai parodys, kaip ją myli ir kaip jos laukė.
Atėjo ta diena. Jis pabudo visas išpiltas prakaito, kupinas vilties ir džiaugsmo, karštai laukdamas telefono skambučio.
Vidurdienis. Ivanas išgirdo telefono skambučio garsą, ir tuo metu suprato - tai buvo ne sapnas! Jam skambina iš policijos nuovados!
- Laba diena, jūs Ivanas Aleksandrovičius Razumkovas?
- Taip, nagi... kažką radot? - netvėrė džiaugsmu Ivanas.
- Taip, radom. Miške radom kojinę ir raktus. Atvažiuokit pasižiūrėti, ar tai jos.
Jį užplūdo džiaugsmo ašaros, jis išbėgo į gatvę. Autobusas už penkių minučių, o iki stotelės mažiausiai šešios minutės kelio. Jis bėgo kiek įmanydamas, išbėgo į gatvę, ir staiga... Raudona. Visur raudona.  Jis išvydo tamsą prieš akis, o tada nebeišvydo nieko.