Rašymas

Artėjant link pabaigos mėnesiui, vadinamam sausiu,                 
eilėraščiai vėso ir įkandin šviesai paros
po tuputį ilgėjo. Žinoma, žodžių pernelyg vėsių
buvo per daug, bet šaltis ir prasmė visuomet susiporuos,

o dėl ilgio – jei tikri bus,
perskaitys ir už ilgumą atleis.
Tarp rankos ir proto amžinai derybos,
rašymas ranka vyksta ženklais tyliais,

o galvojimas visuomet muziką pasigarsina                                       
lyg šokiui mintį be aukštakulnių kviestų
ir, stuburą jos glamonėdamas, paminkštinta tarsena
kuždėtų pavadinimus tolimų miestų.

Stuburą ties juosmeniu nugaros apnuogintos...                 
Šokis – pačiame lėtumo pakraštyje. Dalelė teksto.
Užsimerk ir beveik sapnuok ant tos
odos lydantis laiką, neužsirašyk ir nebeteks to

turėti nei vasarį, nei rugsėjį, nei gruodį.
Gal tik neprisimenamai ką nors panašaus.
Gal tik asociacijos vėjarodė juokais kryptį parodė,
kur kuo tolyn tuo tyliau nuojautos pranašaus.