Susitarimas, kurio nebuvo

Jo antakių linija buvo tiesi, veido bruožai labai gražūs ir elegantiški. Drabužiai išskalbti ir išlyginti, jis kvepėjo švara. Languoti flaneliniai marškiniai, lakuoti batai - visa tai yra tarsi kažkoks ženklas, rodantis žmonėms, kokiai kastai tu priklausai.

Jinai sutiko jį stotelėje, grįždama namo iš darbo. Net nekalbino jo, tiesiog, susitikus jųdviejų žvilgsniams, jo lūpoms nedrąsiai pajudėjus, ji išsižiojo paklausti, kur pirko rankinuką - na, jis buvo tiesiog idealus.
- Aš net nepirkau jo. Tiesiog, gavau ir tiek.
- Na, atskleiskit, kaip gavote.
- Gali į mane kreiptis tu, nagi, įsidrąsink.
- Gerai, kreipsiuos taip, kaip tu pageidausi. Dabar atskleisk, kaip gavai jį.
- Negaliu.
- Tai tavo asmeninė paslaptis? - paklausė ji.
- Taip, greičiausiai.
- Gerai, tada neklausiu, - nusiminusi pratarė ji. Paskui pridūrė: - na, o aš net norėdama tokio nenusipirkčiau.
- Kodėl? Atskleisk man šitą.
Ji nebuvo pratusi prašaliečiams pasakoti apie savo finansines problemas, bet šį kartą nusprendė atskleisti jam tai.
- Aš gyvenu vieno kambario bute, su keturių žmonių šeimyna. Neturiu savo kampo, ką jau kalbėti apie tokią rankinę.
- Aš galėčiau tau pagelbėti. Nebent tu to nenori.
- Noriu, aišku. Kokiu būdu tai vyksta?
- Negaliu kol kas tau šito atskleisti, - pasakė jis ir koketiškai šyptelėjo.

- Mamyte, žiūrėk, kokį gražų piešinį nupiešiau, - priėjo vyriausioji dukra, Liza.
- Matau, matau. Ačiū, čia dovana?
- Kokia proga dovana?
- Aš maniau, tu man šiaip kažką dovanoji.
- Na, galiu padovanoti.
Dukros šypsena ją tiesiog užkerėjo, ir ji netgi pamiršo apie pokalbį su tuo lemtingu vyru.
- Mama, tu tokia liūdna šiandien, gal kažkas atsitiko?
- Aš netgi labai linksma. Man linksma, kad matau tave.
- Bet tu... na, kažkokia nepanaši į save.
- Aš visada panaši į save.

Ji laikė rankose kupiūras, pro jas ant delnų tekėjo kraujas. Ji jautė kažkokią lemtį, kažką, kas jos laukė ten. Priešais ją stovėjo kažkas labai matytas, bet ji negalėjo suprasti, kas. Tada jis griebė jai už kaklo, ir ji suvokė esanti savo lovoje, namie.
„Uch, koks sapnas. Geriau būčiau neužmigus“, pagalvojo ji sau mintyse. Bet tai tik blogas sapnas.

Tą dieną darbe jai viskas nesisekė, ji buvo paranojiškai nusiteikusi, labai įtari. Vadovybei netgi užgimė mintis išsikviesti ją į pokalbį.
- Mes turim pasikalbėti, - tyliai sušnabždėjo sektoriaus vadybininkas.
- Gerai, einam.
Jo kabinete kažkodėl buvo labai vėsu. Dažniausiai ten kaip tik būna karšta, todėl tas ką labai nustebino.
- Gal galėtum man papasakoti, kas tau atsitiko, kad šiandien tu taip prastai nusiteikusi? Gal nutiko kažkas šeimoje?
- Ne, viskas šeimoje gerai.
- O kur tada negerai?
- Visur gerai.
- Kažkokia priežastis turi būti.
Staiga suskambo telefonas. Privatus numeris. Numetė ragelį. Staiga sukirbėjo mintis - reikia greičiau eiti į kavinę.
- Aš... atsiprašau, turiu eiti.

- Labas.
- Kodėl tu su manim sveikiniesi?
- O kas įeidamas nesisveikina?
- Su manimi nereikia sveikintis.
- Kur mano pinigai?
- Labai įžūliai klausi, bet aš tau jų neduosiu. Tu tiesiog juos gausi.
Ji išsigando. Nejaugi ji pateko į kažką...?
- Bet jeigu dar klausinėsi, negausi. Turiu tau klausimą, atsakysi?
- Nagi.
- Ar tu tikrai to nori?
- Taip, noriu. Kiek pinigų duosi?
- Aš ne duosiu, o tu gausi, ir, po galais, tai bus nebūtinai pinigai. Bet prižadu, kad kažkas materialaus.
- Kas...?
Jis tarsi neišgirdo jos klausimo.
- Materialaus mainais į nematerialų.

Ji ėjo namo iš kavinės, panirusi į savo mintis ir nekreipdama dėmesio į išorinį pasaulį. Staiga suskambo telefonas.
- Mamyte, paruošiau tau pietus.
- Aš jau einu, lauk manęs, - pasiuntė oro bučinį į telefoną.
Staiga galvoje užgimė mintis, tarsi koks likimas, tarsi ženklas. Ji pradėjo naršyti, ieškoti kažko feisbuko begalybėje. Staiga akį užmetė į kažkokį skelbimą... tai buvo konkursas. Muzikinis konkursas, kuriame už dalyvavimą buvo galima gauti dviejų tūkstančių prizą.
Ji skubiai bedė pirštą į jį, surinko savo duomenis, išsiuntė prašymo anketą. Jinai jame dalyvaus.

- Įsivaizduoji, Liza? Aš gausiu pinigų, - pasakė dukrai.
- Pinigų? Kiek?
- Du tūkstančiai.
- Rimtai, kaip?
- Dalyvausiu konkurse.
- Tu žinai, kad tu laimėsi?
- Kaip? Kaip, apie ką tu kalbi?
- Na, kad laimėsi konkursą. Ar tenais visi gauna du tūkstančius?
- Man atrodo, visi. Įsivaizduoji?
- Aš negaliu tuo patikėti...

Visą savaitę ji negalėjo net kąsnio paimti į burną, ją krėtė drebulys, sunku buvo išsėdėti vietoje. Siaubingai sulysusi, netekusi fizinių ir psichinių jėgų, ji bandė guostis mintimi, kad bent turės pinigų.
- Aš manau, tau reikia kreiptis pagalbos į kažką stipraus, - pasakė jai vyras.
Po šių vyro žodžių ji prisiminė, ką jai pasakė tas vaikinas.

- Sveiki, kas neramina?
Priešais ją sėdėjo liesa, aukštaūgė moteris.
- Man atrodo, įsivėliau į prastą reikalą.
- Gerai, tuoj išdėliosiu kortas.
Ji įtemptai laukė, ką jai pasakys aiškiaregė, kažkiek bijodama atsakymo.
- Tu sudarei sandorį su kažkuo nedoru.
- Ar tai susiję su... na... antgamtiniais reiškiniais?
- Negaliu pasakyti, bet tai pražūtinga. Kortos rodo fatališką baigtį.
- Kas... kas tai yra?
- Manau, jums aišku.
- Ką man daryti?
- Nieko. Na, galit bandyti melstis.

Grįždama namo jį jautė keistą kvapą, kuo ji arčiau namų atsidūrė, tuo kvapas stiprėjo. „Gal man haliucinacijos“, pagalvojo ji. Kai kvapas buvo toks stiprus, kad ji neabejojo jo buvimu, ji atsigręžė į namą. Ji tiesiog negalėjo patikėti tuo, ką pamatė - pro atidarytas duris virto dūmai, pro langus girdėjosi riksmai.
Kvieskit gaisrinę, greičiau kvieskit! Mintyse rėkė, bet negalėjo imti ir iškviesti - kažkas ją laikė. Susikišo rankas į kišenes, nerasdama raktų.

Pasigirdo skambutis.
- Laba diena, jūsų adresas Kareivių 8? Skambiname dėl jūsų sūnaus.
Ją persmelkė negera nuojauta.
- Taip, kas atsitiko?
- Neseniai jūsų namuose įvyko gaisras, sudegė visas namas. Jis kritinės būklės, dabar paguldytas į skubios pagalbos palatą.
- Rimtai? Ką, kaip? Kas jam atsitiko? Pasakykit, prašau.
- Jis apdegė praktiškai visą kūną. Deja, jam reikia atlikti operaciją.
- Ar tai nemokama?
- Ne, deja, bet reikės sumokėti.
- Kiek?
- Du tūkstančius...