Rašymas i phone‘u

Kaip tik patogus metas minčiai kvailei rėžt. Ties                             
pertempimo ir išsijungimo riba
prasideda koks nors eilėraštis
arba

tie žodžiai geriau tinka pačiai teksto pabaigai,                                     
rudenį mintys paskui save linkę       
palikt daugtaškius lyg paskutiniai lapai – kai
gūsiai bergždi jau veltui tikrina apylinkę

o ir šiaip stilingosios pabaigų formuluotės
pradžių loterijas laimi retai,
visuomet antrame plane dominuoja plotis,
vakaro nuovargiui pavyduliauja rytai,

troškulio navigacija iki išsikraunant baterijai atves           
į draugišką vietą kišenei
ir pavojingais pusiausvyrai klausimais tavęs
netrukdys kaimynas – išmintimi, juokeliu, kliše... nei

žvilgsniu-vienišumo-viršūne, nei                                                 
kraunantis ant stalų kėdes ir išjunginėjantis šviesą,
paryčiais neištars – jau, o, be to, tai vyko seniai,
kai buvai paprastuoju plevėsa.