Ligoninė. Septintas Skyrius

Belevju ligoninė
22: 26

– Šefe? – pakartojo klausimą Markas. – Tai koks planas?

Džimis delsė atsakyti. Vis dar paskendęs dienos įvykių prisiminimuose, galiausiai jis pakėlė akis. – Pirmiausia patraukim iš čia kūną ir kas nors tegul išvalo grindis.

– Palikit tai man. – Rendalas atrėmė savo kirvį į koridoriaus sieną ir pagriebęs lavoną už rankų pasisuko į susirinkusiuosius. – Nagi, nežiopsokit. Pats jis niekur nenueis. Kas nors kelkit jį už kojų.

Keli vyrai prisiartino padėti ir bendromis jėgomis pernešė lavoną į arčiausiai esantį, pilną kūnų, kabinetą. Kraujo bala ir kaukolės nuolaužos ant grindų priminė apie kraupų įvykį.

– Pone Larsonai, kol visko tinkamai nepatikrinsime, užtikrinkite, kad visos patalpos su palaikais būtų užrakintos, – atsisukęs į ligoninės techninės priežiūros skyriaus viršininką nurodė Džimis. – Ar aišku?
– Taip, šerife. Bus pasirūpinta, – virpančiu balsu atsakė Baris.

Džimiui į akis krito prastėjanti Bario savijauta. Vyriškis akivaizdžiai karščiavo. – Prastai atrodote. Siūlau jums apsilankyti pas seselę.

– Nesijaudinkite, šerife. Viskas bus gerai. – Baris tik papurtė galvą ir nosine nusišluostė prakaituotą kaktą.

– Jums spręsti.

– Šefe! – Pro susirinkusius kelią prasiskynė Džiudit Dalton. Jos uniforma buvo dulkėta ir aptaškyta svetimo kraujo dėmėmis. Išvargusi, ji porą sekundžių užtruko, kad atgautų kvapą. – Šefe, Džekas kviečia skubiai ateiti. Pastebėjom artėjant didžiulę minią. Mūsiškiai beveik nebeturi šaudmenų. Nemanau, kad sugebėsim juos sulaikyti. 

– Nuostabu. Surask Mičemą ir Parkstoną. Jie turėtų būti kažkur registratūroje. Aš surinksiu visus ką galiu ir netrukus prisijungsiu.

– Supratau. Prašau, paskubėkit. – Linktelėjusi Džiudit apsisuko ir ištirpo minioje.

– Prakeiktos racijos, – nusikeikė Džimis. – Kaip nepagalvojom apie atsargines baterijas?

Jų nešiojamos racijos išseko prieš kelias valandas ir bendravimas tarpusavyje tapo sudėtingas. Nuovadoje buvo pilna baterijų, bet problema buvo kaip iki jų nusigauti. Džimis jau neteko per daug pareigūnų, kad rizikuotų ten dar ką nors siųsti.

– Šefe, ką man daryti? – Apie save priminė Markas.

– Noriu, kad pasiliktum čia, bičiuli. – Jam per petį patapšnojo Džimis. – Tegul kas nors subintuoja tau riešą ir stebėk ar nepastebėsi daugiau keistai besielgiančių.

– Prašau, Šefe, – paprieštaravo Markas. – Aš galiu kautis.

– Vaikine, geriau paklausyk savo viršininko, – pakeldamas savo ginklą burbtelėjo Rendalas. – Jaučiu kad grumtynių užteks visiems. – Jis prunkštelėjo ir pasisuko į Džimį. – Gal reikia pagalbos, šerife?

– Žinoma. – Linktelėjo Džimis. – Pažiūrėsim, kaip sugebi darbuotis tuo savo kirviu.

– Rodykit kelią, – tarstelėjo patenkintas Rendalas.
Džimio įsitikinimu, jis akivaizdžiai per daug mėgavosi susidariusia situacija.

Šerifas atsisuko į Marką. Jaunojo pavaduotojo akyse jis įžvelgė nepritarimą, tačiau nebuvo linkęs nusileisti.

– Markai, man reikia kad kažkas gintų šiuos žmones. Daugiau nieko neturiu.

– Suprantu, – Markas pagaliau nusileido ir kandžiodamas viršutinę lūpą linktelėjo.

– Šaunuolis, – ištarė Džimis ir atsisuko į susirinkusiuosius aplink. – Kaip visi girdėjote, mums reikalinga pagalba ginant barikadą. Tai liečia mus visus. Jei tie padarai pateks vidun, negalėsim apsaugoti jūsų šeimų, tad kviečiu savanorius prisijungti. – Jo žodžiai nuskambėjo įtikinamai ir grupė murmančių vyrų žengtelėjo į priekį.

– Kas čia, po galais, vyksta? – koridoriuje nuaidėjo džeržgiantis daktaro Feldmano balsas. Praleisdama jį minia prasiskyrė. Vidutinio amžiaus, išsekęs ir nesiskutęs vyriškis, vilkintis chalatą, ant kurio buvo daugiau raudonų dėmių nei balto audinio, apsižvalgė. Jis pakartojo savo klausimą, šįkart kreipdamasis tiesiai į šerifą. – Džimi, gal apšviestum mane? Girdėjau šūvius.

– Teisingai girdėjai, daktare. Ką tik vienas iš tariamai mirusių asmenų užpuolė mano pavaduotoją. Dabar jis tikrai nebegyvas.

– Dar vienas? O Dieve! Turiu jį nedelsiant apžiūrėti! – Feldmanas kone išrėkė tai ir pasitaisė nuo prakaituotos nosies slystančius akinius.

– Mielai prašom, daktare. Nutempėm jo kūną ana ten. – Džimis mostelėjo link kabineto, kur Rendalas su kitais nuvilko lavoną. – Gal tuomet galėsi paaiškinti, kaip jis čia pateko ir kaip mes jo anksčiau nepastebėjom? Paliksiu Marką prižiūrėti tvarkos. Tuo tarpu manęs laukia skubesni reikalai, tad atsiprašysiu. – Džimis pasitaisė kepurę ir žengtelėjo laukiamojo link.

Feldmanas nepasivargino atsakyti ir nuskubėjo į kabinetą apžiūrėti kūno. Jis užtruko vos kelias sekundes ir vėl išniro. Jo, nuo nuovargio išbalęs veidas pabalo kaip popierius. Feldmanas pasileido paskui šerifą ir griebė jam už rankos, šiam dar nespėjus dingti iš akiračio.

– Džimi, turiu su tavim skubiai pasikalbėti. – Daktaro balsas drebėjo. 
– Ne dabar, – atsakė Džimis. – Turim problemų prie įėjimo. Pokalbis palauks.

Šūvių aidai lauke vis garsėjo.

– Nepalauks, šerife, – neatlyžo Feldmanas. Jis niekaip nepaleido Džimio rankos. – Turiu tau pasakyti kai ką svarbaus ir tai negali palaukti. Privalai žinoti, kas čia vyksta, kol dar ne per vėlu.

– Per vėlu? Per vėlu kam? – paklausė Džimis. – Kalbi kaip nesavas. – Jis pažinojo Feldmaną jau daug metų, bet niekada nematė jo taip persigandusio. Jo instinktas jam šnibždėjo, kad reikia išklausyti, o Džimis dažniausiai klausė savo instinkto.

– Maldauju. Patikėk manim. Bet tik mudu. 

– Skirsiu penkias minutes, daktare, – pasakė Džimis ir atsisuko į paskui jį sekančią grupę. – Skubėkit į registratūrą ir susitikit su Džiudit bei kitais. Aš netrukus prisijungsiu.

– Kaip pasakysi, bose. Ponai, sekit paskui mane, – burbtelėjo senasis Rendalas ir sukiodamas kirvį pradėjo irtis tarp susibūrusių aplink žmonių. Kiti nusekė paskui.

– Penkias minutes. – Džimis mostelėjo link to paties kabineto, kuriame Feldmanas ką tik buvo. Daktaras linktelėjo ir nuskubėjo vidun.

– Na? – uždaręs paskui save duris paklausė Džimis.

Prieš atsakydamas Feldmanas giliai įkvėpė ir nužvelgė kabinetą paverstą kūnų saugykla. Keliolika paklodėmis apdengtų lavonų gulėjo ant grindų.

– Eisiu tiesiai prie esmės, – pagaliau nutraukė tylą daktaras. – Džimi, jau kurį laiką turėjau įtarimų. Ir jei neklystu, netrukus susidursim su daug rimtesne problema nei prašalaičių šaudymas lauke.

Džimis neatsakė, tik abejingai žvelgė į pašnekovą. Jis taip nuo visko pavargo. Jam taip viskas įgriso. Darbas, stresas, visas šis mėšlas – visko buvo per daug.

– Neabejoju, kad visi tie žmonės puldinėjantys vieni kitus yra užkrėsti, – tęsė Feldmanas. – Jie visi infekuoti.

– Infekuoti? Kuo infekuoti?

– Nesu tikras. Atlikau keletą testų laboratorijoje. Tai panašu į virusą, kokio dar nesu matęs. Ir bijau, kad tai užkrečiama, – atsakė Feldmanas. – Taigi niekas nėra saugus.

– Kaip užkrečiama? – paklausė Džimis. Nors ir nebuvo mokslininkas, daktaro žodžiai jo tikrai nedžiugino.

– Per tiesioginį kontaktą su infekuotaisiais. Užkratas plinta per įkandimus, žaizdas, seiles.

– Jėzau Kristau, daktare. Ką bandai pasakyti?

– Klausyk, jeigu aš teisus ir meldžiu Dievą kad klysčiau, bet jei mano spėjimai teisingi, kiekvienas asmuo, kurį sužeidė tie sutvėrimai, mirs. Tai tik laiko klausimas. 

Džimis vis dar negalėjo patikėti. – Bet kaip gali būti tuo tikras?

– Pastebėjau, kad net lengvai sužeistų pacientų būklė sparčiau blogėja. Jokie turimi vaistai infekcijos nesustabdo. Įsivaizduok, kas bus jei greitu laiku nesulauksime pagalbos. Ir net jei turi lakią vaizduotę, patikėk, tai kas įvyks po to, nustelbs bet ką.

Džimio išsekęs protas sunkiai gaudėsi Feldmano žodžiuose.

– Daktare, bet tokių čia dauguma. Daugelis turi menkų įdrėskimų. Po galais, mudu turbūt vieninteliai dar to išvengėm. Ar sakai, kad visų jų laukia toks pat likimas kaip ir šių nelaimėlių? – Jis mostelėjo ranka į suguldytus kūnus, vis dar negalėdamas patikėti tuo ką girdi. – Turi omenyje visi jie mirs?

Feldmanas tylėdamas linktelėjo.

– Bet tie bepročiai lauke man visai nepanašūs į mirusius. Aš nesuprantu.

Feldmanas nusiėmė akinius ir drebančiais pirštais padėjo juos ant stalo. Trindamas pavargusias akis jis pagaliau prabilo. – Techniškai jie mirę. Bet virusas juos vėl prikėlė.

– Ką?! Kaip?!

– Neklausk manęs kaip, Džimi. Tiesiog prikelia. Kol nepamačiau Pertono kūno, turėjau tik įtarimą. Pačiam tokia mintis atrodė beprotiška. Sunkiai suvokiama. Bet dabar esu absoliučiai tuo tikras.

– Daktare, tai absurdas. – Džimis vos nesuprunkštė. – Ar vėl gėrei?
Atsižvelgiant į Feldmano praeities draugystę su alkoholiu toks paaiškinimas skambėtų labai logiškai. Bet dabar turbūt nebuvo pats tinkamiausiais metas apkaltinti jį alkoholizmu. Pats Feldmanas dėl to nė kiek neįsižeidė.

Jis plačiai nusišypsojo tarytum priimdamas tai kaip komplimentą.

– Ne, Džimi, bet dabar tikrai neatsisakyčiau. - Feldmanas vėl užsidėjo akinius. Be jų jis buvo aklas kaip šikšnosparnis. – Kaip jau minėjau, atlikau keletą testų. Užkratas sparčiai plinta ir yra atsparus bet kokiems antibiotikams. Praėjus keletui valandų po mirties, ląstelės atgyja. Nežinau, kaip ir kodėl, tačiau tai faktas.

– Mažiausia ko man dabar reikia tai kažkokios beprotiškos istorijos apie zombius. – Džimis vis dar atsisakė patikėti.

– Klausyk. – Feldmano tonas sugriežtėjo ir jis dūrė pirštu į kūną ant grindų. – Tai Nikas Pertonas. Tas pats kurį nužudė koridoriuje. Prieš tris valandas jis mirė ant operacinio stalo nuo ūmaus nukraujavimo. Jam iškando didžiulį gabalą mėsos ir joks žmogus to nebūtų išgyvenęs. Ir dabar, lyg niekur nieko, jis atsibudo ir užpuolė tavo pavaduotoją? Gal turi tam geresnį paaiškinimą?

– Keista, visi kaip susitarę klausia manęs to paties, – atsakė Džimis. – Tačiau tai tikrai paaiškintų visus tuos atsitiktinius incidentus ligoninėje.

– Jis mostelėjo rankomis. – Aš be idėjų.

– Džiaugiuosi, kad pradedi suprasti. Ir jeigu mano teorija teisi, apsižvalgyk. – Feldmanas bedė pirštu į antklodes. – Ši vieta tarytum tiksinti bomba, kuri gali sprogti bet kurią akimirką.

– Prakeikimas, – Džimis tyliai nusikeikė ir pasikasė susiriebalavusius plaukus. – Kaip manai, kada jie gali prisikelti?

– Nežinau, šerife. Manau tai priklauso nuo infekcijos stiprumo. Tikėtina, jog žuvę nuo tiesioginių sužalojimų prisikels anksčiau. O kas liečia kitus, tai priklausys nuo jų imuninės sistemos. Bet galiausiai visus ištiks toks pat likimas.

– Tai ką mums dabar daryti?

– Nežinau. Jei atskleisi tiesą žmonėms, kils panika. Todėl dabar ir kalbuosi tik su tavimi.

Feldmanas leido Džimiui suprasti, kad jie abu neturėjo žalio supratimo, kaip elgtis šioje situacijoje. Daktaras puikiai suvokė, kad situacija beviltiška, bet pasipasakojęs, pajuto palengvėjimą. O gal ir ne?

– Jei niekam nepasakysim, ši vieta virs skerdykla, – burbtelėjo Džimis. Jo galva ūžė ieškodama sprendimų, tačiau nei vienas jų neatrodė daug žadantis. Tam tikra prasme jis tikrai nesidžiaugė visa tai sužinojęs.

– Tu čia vadovauji, tad spręsti tau. Bet jei paklaustum manęs, manau mums reikia nešdintis iš čia kol dar turim laiko. Tai reiškia, tuojau pat, Džimi.

Staiga pastato sienas sudrebino galingas sprogimas. Abu vyrai žvilgtelėjo vienas į kitą.

– Man tas garsas nepatinka, – tarė Feldmanas.

– Man irgi. – Džimis instinktyviai griebė savo kepurę ir išskubėjęs iš kabineto pasuko link registratūros. „Jei barikada neatlaikys, kas atsitiks toliau bus nebesvarbu, “ – šmėstelėjo jo galvoje mintis.

– Džimi! – Feldmanas bandė dar kažką pasakyti, bet šerifo jau nebebuvo. Daktaras dar kartą nužvelgė kabinetą ir staiga prisiminė apie kadaise į darbo stalo stalčių įkištą viskio butelį.

– Kodėl gi neišgėrus? Jei visi galvoja, kad geriu kaip žuvis, gal ir vertėtų pasinerti. Vienaip ar kitaip pasaulis ritasi velniop, – burbtelėjęs jis išėjo iš kabineto ir, dėl viso pikto, užrakino duris. 

Laukite tęsinio