Apgultis. Penktas Skyrius

Pietinis kelias į Feirhelmą

– Sakau tau, kaip gerbiamas kalvis, pusbroli. Ir patikėk, man, kaip nykštukui, tai sunku pripažinti, tačiau elfų šarvai yra patys lengviausi ir tvirčiausi, – tarė Bhargonas, kasydamas savo purviną ir susivėlusią barzdą. Trumpakojis žirgas po jo užpakaliu suprunkštė, tarytum pritardamas šeimininkui. – Girdėjai? Net arklys su manimi sutinka.

– Kokią kuino mėšlo krūvą čia paistai? – atkirto jam Erimdinas. – Skaudu klausyt tokių nesąmonių, sklindančių iš kalvio burnos. Perspėju tave, pusbroli, jei ir toliau skleisi panašias erezijas, gerbiamu ilgai nebūsi. Niekas negali prilygti tvirtiems bronziniams šarvams, nykštukų meistrų nukaltiems požeminėse kalvėse. – Jis trenkė kumščiu per dulkėtą ir nutrintą jo krūtinę dengiančią plokštę. – Elfų metalas.... Mano vėzdas lengvai jį pramuštų. Elfai tinka tik šaudyti iš lankų. Bet vos prisiartini ir jie lūžta kaip šiaudai.

– Ginčytis su tavimi tas pats kas bandyti įkalbėti akmenį skristi. – Pakratė galvą Bhargonas. – Ir aš nekalbu apie tai, ar jų šarvai atlaikytų tiesioginį smūgį. Kovoje viską lemia greitis. Sunkūs šarvai neleidžia greitai judėti ir oponentui lengviau į tave pataikyti. Ir jei baladosi juos pakankamai ilgai, nesvarbu kokie stiprūs tavo šarvai bus, galiausiai jie neatlaikys. O kalbant apie elfus, sėkmės bandant juos pagauti.

– Taip, tuos smailiaausius benkartus sunku pasivyti. Bent jau šiuo klausimu mes sutariam.

– Kalbant apie tuos paliegėlius. Ar pastebėjai dvynius? Nemačiau jų nuo vakar, – paklausė Bhargonas.

– Galiausiai pasirodys. Kaip visuomet, – atsakė Erimdinas ir pasirąžė balne su garsiu trakštelėjimu. – Nugara mane žudo. Esu alkanas ir ištroškęs. Ar dar toli iki to tavo kaimo?

Pusbroliai keliavo nuo pat aušros ir, su kiekviena valanda, Erimdino nuotaika vis labiau bjuro.

– Kaimas.... palauk kol pamatysi tą kaimą, brolau. – Bhargonas vos susitvardė nenusikvatojęs. – Kiek pamenu turėtume būti netoliese, – pridūrė jis ir nusižiovavęs bakstelėjo pirštu į Erimdino drapanas. – Argi nesakiau tau nusisegti šarvus? Tuomet dabar nesiskųstum skaudančia nugara.

– Taip, sakei.

– Bet ar paklausei? Nė velnio. Niekada neklausai, o paskui inkšti kaip mažas vaikas.

Skirtingai nei pusbrolis, ant kupros velkantis savo sunkius apdarus, Bhargonas buvo pririšęs savo krūtinės, kojų bei šlaunų apsaugas prie arklio balno. Vilkėdamas vien ploną odinę liemenę ir nudriskusias linines kelnes jis jautėsi daug patogiau.

– O jeigu mus kas nors užpuls? – atsikirto Erimdinas. – Stoti prieš plėšikus su pusnuogiu užpakaliu nebūtų malonu.

– Kai tu taip smirdi, joks save gerbiantis pakelės plėšikas nedrįstų artintis, – atsakė kikendamas Bhargonas.

– Kaip pasakysi, bet aš geriau būsiu pasiruošęs.

– Tuomet liaukis bambėjęs ir kentėk kaip dera nukštukui! – Iš užančio Bhargonas išsitraukė gertuvę su alumi ir gurkštelėjęs ištiesė ją Erimdinui. – Jau senokai nesilankiau Feirhelme.

– Ir kaip ten buvo paskutinį kartą? – Erimdinas, kaip reikiant mauktelėjęs, gražino gertuvę.

– Kiek pamenu buvo purvina šiknaskylė, – atsakė Bhargonas. – Ypač jei nesi žmogus. Todėl man dėl tavęs ir neramu. Jaučiu savo barzda kad per savo karštakošiškumą prisišauksi bėdos.

– Tuomet mes puikiai pritapsim. – Erimdinas patapšnojo Bhargonui per petį. – Nedideli nemalonumai visuomet praskaidrina monotoniją.

– Geriau apsieik be jų. Dabar aš svajoju tik apie karštą vonią ir švarią lovą. Ir jokio galvos skausmo per tave. Pažadėjau tavo tėvui rūpintis tavimi iki tavo arba savo grabo lentos, tačiau kartais susimąstau ar neleisti gamtai pačiai viskuo pasirūpinti.

– Kalbant apie gamtinius reikalus, gal lankydamiesi mieste pasimėgaujam moteriška kompanija? – paklausė Erimdinas, nekreipdamas dėmesio į pusbrolio komentarą.

– Linkiu sėkmės. Vietinė liaudis nelabai mėgsta nykštukus, tad džiaugsiesi jei pavyks be rimtesnių sunkumų rasti vietą pernakvoti.

– Palauk. – Erimdinas staiga kilstelėjo ranką ir sustabdė savo arklį. Tada balne pasisuko miško link.

– Kas dabar? – Bhargonas timptelėjo savo kumelę už vadžių, taip pat priversdamas ją stabtelėti.

– Jaučiu, kad mus kažkas stebi, – atsakė Erimdinas, akylai nužiūrinėdamas paunksnę, tačiau nieko nepastebėjo.

– Žinoma stebi, tu skystaproti, – atšovė Bjargonas ir atsiduso. – Juk tai sumautas miškas kuriame pilna gyvūnų. Gal liaukis muistytis ir skubam į miestą? Ar nori eiti šniukštinėti po kemsynus? Tad  pirmyn, tik be manęs.

Erimdinas dar kelias sekundes spoksojo į mišką, tuomet tarė: – Velniop. Tu teisus. – Jis vėl pasisuko į kelią ir paragino savo arklį judėti. – Pats nekantrauju išnirti iš šio sumauto balno.

– Panašu, kad turėtum dažniau klausyti savo užpakalio, – tarė Bhargonas, risnodamas iš paskos.

Netrukus pusbroliai pasiekė kelio vingį ir prieš jų akis tolumoje išdygo Fairhelmo kontūrai.

– Kad mane kas... – Erimdinas stabtelėjo, spoksodamas į sostinę. – Šis kaimas didesnis, nei įsivaizdavau.

– Sakiau, kad mes netoliese. – Bhargonas prisigretino prie pusbrolio ir niuktelėjo giminaitį. Tuomet nieko nelaukęs šovė priekin. Jo išvargusi sena kumelė, tarytum jausdama artėjantį poilsį pakluso ir noriai nušuoliavo miesto vartų link.     
 
***

Iš toli akmeninis tiltas ir didžiuliai miesto vartai atrodė tviskančiai ir įspūdingai. Kelias aplink tiltą taip pat buvo grįstas akmenimis, o išilgai jo stūksojo gausybė palapinių ir prekystalių, siūlančių prekes iš visų šalies kampelių. Tuo tarpu patys prekybininkai varžėsi tarpusavyje dėl skardžiausio balso ir saldžiausio liežuvio titulo. Jų nepaliaujamas klegesys buvo girdimas iš toli.

– Daugelis jų yra melagiai ir sukčiai, pusbroli, – jiems artėjant, per petį Erimdinui riktelėjo Bhargonas. – Už tinkamą kainą jie parduotų net savo giminaičius. – Staigiu rankos pliaukštelėjimu jis priplojo į kaklą įsisiurbusį uodą. – Kita vertus nykštųkų prekybininkai ne ką geresni.

– Tokiu panašumu nėra ko didžiuotis, – atsakė Erimdinas, stebėdamas kaip visų dydžių ir spalvų žmonės grūdosi aplink palapines, tuo tarpu kai vežimai ir karietos meistriškai laviravo minoje. – Primink man, kodėl mes ten traukiame, pusbroli? – Erimdino balsas nebeskambėjo taip užtikrintai. Jo vidutiniam proteliui buvo sunko suvokti šios vietos dydį.

– Tam, kad papildytume atsargas ir atsigertume po kelias pintas alaus, – tarė Bhargonas, akivaizdžiai besimėgaudamas reginiu. Tuomet atsisuko į pusbrolį. – Ir patikėk, neturiu apie juos pasakyti daug gero, tačiau šis žmonių velnio gėrimas vertas kiekvieno skatiko. O dabar pasistenk neatsilikti. Nenoriu gaišti laiko ieškodamas tavęs kaip adatos šieno kupetoje, – pridūrė jis ir paspartino arklį.

Pusbroliams artėjant prie tilto, apgaulingas spindesys išblėso, užleisdamas vietą purvinai kelio dangai, visur besimėtančioms šiukšlėms ir su niekuo nesupainiojamai žmonių išmatų smarvei. Bhargonas buvo teisus dėl purvo. Negana to pradėjo lyti ir tai suteikė šiam peizažui dar daugiau niūrumo. Žmonės buvo ne ką geresni ir pasitiko nykštukus paniekos, pykčio ir pasibjaurėjimo kupinais žvilgsniais. Ir ne todėl, kad anksčiau nebuvo matę šių žemaūgių žmogystų. Feirhelme gyveno nemažai nykštukų, elfų ir vienas Dievas težinojo kokių dar sutvėrimų. Miestą reguliariai lankė aibė įvairių rasių atstovų. Tiesiog vietiniai nemėgo atėjūnų ir kitaip atrodančių sutvėrimų, dažnai su savimi atsinešančių daugiau rūpesčių nei naudos.

Abu pusbroliai puikiai tiko į šią kategoriją. Jų apdarai matė geresnių dienų ir dabar apdulkėję nuo galvos iki kojų, šie du keliauninkai nekėlė aplinkiniams jokio pasitikėjimo. Tačiau jų sunkūs šarvai ir ginklai bylojo, jog šie nykštukai mokėjo kautis ir to pakako, kad daugelis prašalaičių aplenktų juos ratu. Tačiau ne visi.

– Saugokis vagių, brolau, – sušnabždėjo Bhargonas jiems užjojus ant tilto. Ji jau pastebėjo kelis skarmaluotų vaikigalių būrelius, besitrainiojančius tarp vežimų ir stebinčius juos kaip vanagai.

– Ši vieta garsėja vagišiais gebančiais numauti tau kelnes taip, kad net nepastebėsi.

– Tegul tik pabando, – burbtelėjo Erimdinas, tačiau instinktyviai užčiuopė prie diržo pririštą mažą kapšelį su monetomis. Miesto dydis jį pritrenkė, bet, tuo pačiu, ir sužadino budrumą.

Netrukus jų akylumas pasiteisino nes, nieko nelaukę, vagišiai griebėsi sukurpto plano. Tilto viduryje prie Erimdino prisigretino mažas berniukas. Tuo tarpu priešakyje keletas paauglių susikivirčijo. Tai buvo tik akių dūmimas. Vos Erimdinas nusuko žvilgsnį, mažasis niekšelis pabandė pagriebti pagrindinį prizą, tačiau nykštukas buvo greitesnis. Jis pačiupo berniūkštį už rankos, priversdamas ilgapirštį surikti iš skausmo ir baimės.

– Ką čia išdarinėji, šūdžiau? – Erimdinas be vargo kilstelėjo besimuistantį nelaimėlį nuo žemės. – Metas pamokyti tave gerų manierų. – Kaip reikiant papurtęs berniuką jis skėlė jam skambų antausį ir nusviedė ant tilto grindinio. – Dink man iš akių, antraip kitą kartą nukirsiu tau ranką!

To pakako, kad nevidonas persigalvotų ir akimirksniu išgaruotų minioje, kartu su savo besimušančiais bendrais, ieškodami lengvesnio grobio. Šis įvykis neliko nepastebėtas ir vienas iš vartų sargybinių netrukus pastojo pusbroliams kelią.

– Ei, judu. Kokį triukšmą ten sukėlėt? – paklausė ginkluotas vyras, atidžiai nužiūrinėdamas nykštukus. Jo žvilgsnis sustojo ties jų ginklais, kurie buvo daug geresnės kokybės nei jo paties ir nelabai tiko prie vargingai atrodančių keliauninkų išvaizdos.

– Tik mokome jaunimą, – sustabdęs arklį atsakė Erimdinas ir patapšnojo per kapšelį. – Sakyčiau, kad turite problemų su vagimis ir panašu, kad nieko dėl to nedarote.

– Nejaugi? – Sargybinis žengė artyn ir uždėjo ranką ant savo kardo rankenos. – O aš sakyčiau, kad judu pasiklydot. Išsigimėlių cirkas iškeliavo prieš savaitę.

– Tai ko pats pasilikai? – Vyro storžieviškumas nepadarė Erimdinui jokio įspūdžio. Savo ruožtu sargybiniui toks atsakymas visiškai nepatiko ir jis mostelėjo kitiems prie vartų sėdintiems kareiviams prisijungti.

– Gerbiamas pone, atleiskite už neatsargius mano giminaičio žodžius, – jausdamas kylantį barnį Bhargonas suskubo įsikišti. – Kūdikystėje jį numetė ant galvos ir nuo to laiko vargšeliui atsisuko keli šulai. – Jis plačiai nusišypsojo sargybiniui ir spustelėjo Erimdino sprandą. Šis jau buvo beprasižiojantis kažką leptelti, bet laiku susizgribo. 

Sargybinis dar kartą piktai nužvelgė įžūlų nykštuką.

– Jis tikrai atrodo kaip idiotas.

– Be abejo. – Bhargonas linktelėjo, neatpalaiduodamas pirštų. – Bet jis nekenksmingas.

– Sakykit, kokiu reikalu atsibeldėt? – priartėjęs paklausė kitas, daug garbesnio amžiaus kareivis.

– Nusprendėme užsukti pakeliui, – atsakė Bhargonas.

– Gal geriau sukite pakeliui kitapus tilto? – Įkišo trigrąšį pirmasis sargybinis. Padrąsintas priartėjusių ginklo brolių jis žengtelėjo arčiau. – Judu atrodot kaip triukšmadariai, o tokių mums čia nereikia.

– Ir labai teisingai darot, gerbiami ponai. – Bhargonas išsitraukė iš už diržo sidabrinę monetą. – Bet mes neatvykome tuščiomis rankomis. – Nykštukas ištiesė monetą kareiviui ir padrąsinančiai šyptelėjo.

– Ar bandai mane papirkti? – Sargybinis dėbtelėjo į monetą su veido išraiška bylojančia apie žmogelio viduje vykstančią kovą tarp godumo ir atsargumo.

– Žinoma ne. – Pakratė galvą Bhargonas. – Mes tiek daug girdėjome apie jūsų šaunaus miesto vaišingumą ir užeigas, kad tiesiog negalėjom neužsukti. O tai tik nedidelė padėka už jūsų triūsą. Galų gale, kol čia viešėsim, jūs saugosite mūsų gerbūvį ir už tai turėtų būti deramai atlyginta.

– Kaip nykštukas, kalbi teisingai. – Sargybinis galiausiai paėmė monetą, vis dar spoksodamas į Erimdiną, kurias vos tvardėsi neleptelėjęs ko nors kvailo ir įžeidžiančio. – Bet patariu laikyti savo giminaitį ant trumpo pavadžio, antraip jūsų vizitas čia bus trumpas ir nemalonus. Galite joti vidun.

– Ar tu..., – Erimdinas  nesusilaikęs prasižiojo, tačiau Bhargonas trinktelėjo jam alkūne tarp šonkaulių. Smūgio būta pakankamai stipraus, kad Erimdinas prarytų sakinį.

– Dėkoju. – Bhargonas linktelėjo kareiviams ir paragino Erimdino arklį risnoti, kol jo šeimininkas neatgavo kvapo.             

***
           
Teritorija aplink vartus ir pagrindinis kelias vedantis link Feirhelmo centro taip pat buvo grįsti akmenimis. Tačiau vos pusbroliai įžengė už miestą juosiančių sienų, juos pasitiko apgailėtinas vaizdas. Aplink stūksojo nuskurę lūšnynai tarp kurių vingiavo vos kelių pėdo pločio gatvelės. Šlapimo smarvė čia taip pat buvo daug aitresnė.

Didelis ir klestintis Feirhelmas neišvengė tos pačios bėdos, bjaurojančios daugelį mažesnių miestelių – prarajos tarp turtingų ir vargšų. Gyvenantiems už vidinių pilies sienų pasiturintiems miestelėnams nerūpėjo už jų idiliško burbulo tvyrantis skurdas. Jie bekreipė jokio dėmesio į prastuomenės vargus.

– Kitą kartą ramiau su alkūne, brolau, – sumurmėjo Bhargonui Erimdinas, po to kai nykštukai nutolo nuo vartų ir sargybiniai jų nebegirdėjo. Jis pasitrynė opančią vietą. – Vos nesulaužei man šonkaulių.

– Perspėjau tave prikąsti liežuvį, – atšovė aplink besižvalgydamas Bhargonas. – Na, ką manai apie šia vietą?

– Visiška šiknaskylė, – be jokio entuziazmo balse atsakė Erimdinas. – Dvokia blogiau nei kiaulių tvarte.

– Prie kvapo priprasi, bičiuli. – Bhargonas nusikvatojo, kai staiga priešais juos tarytum iš po žemių išdygo raitelis.

– Visi iš kelio! Traukitės! – tviskančiais šarvais vilkintis jaunuolis artėjo nelėtindamas tempo, priversdamas žmones ir vežimus trauktis jam iš kelio. Po kelių akimirkų gatvėje pasirodė ginkluotų kareivių kolona ir pasuko link vartų. Nykštukai pasitraukė į šoną pačiu laiku.

– Nuo viso šio spindesio man sopa akis, – neiškentęs pakomentavo Erimdinas, spoksodamas į artėjančią procesiją.

Ir tikrai, tviskantys ir nupoliruoti šarvai buvo ryškus kontrastas aplink tvyrančiam skurdui. Deja, ne visi miestelėnai sureagavo į perspėjimą laiku. Kai kurie lėtesni ir kvailesni vietiniai nekreipė dėmesio ir netrukus brangiai už tai sumokėjo savo aplamdytais šonais ir praskeltomis galvomis. Raiteliai nedvejodami stūmė visus iš kelio. Tačiau minios pasitiko juos džiaugsmingais šūksniais, taip tik dar labiau suglumindami Bhargoną ir Erimdiną.

– Niekada jų nesuprasiu, – spoksodamas į pro šalį šuoliuojančią koloną burbtelėjo Bhargonas.

– Pusbroli, per daug galvodamas tu tik vargini savo smegenis, – leptelėjo Erimdinas ir dėl viso pikto pasitikrino diržą. Jo vis neapleido nuojauta, jog kažkas juos stebėjo.

– Tu teisus, brolau. Kartais norėčiau, kad mano protelis būtų toks pat paprastas kaip tavo, – tarė Bhargonas ir pažvelgė į dangų. – Tikiuosi šis paradas netrukus baigsis, antraip mus kiaurai išmerks.  – Tačiau kolona dar kiek užtruko kol išvyko iš miesto ir per kelias akimirkas gyvenimas gatvėje, lyg niekur nieko, grįžo į senas vėžes. Tik dabar Erimdinui pasitaikė proga kaip reikiant apsižvalgyti.

– Kokia miela vieta. Nemanau, kad esu matęs mažiau svetingą gyvenvietę.

– Palauk truputį. – Bhargonas vėl paragino savo arklį risnoti. – Tuo tarpu leisk man kalbėti, nebent vėl nori niukso į šoną. O dabar susiraskim jaukią užeigą kaulams pailsinti ir arkliams pagirdyt.

– Viskas ko man reikia tai alaus ir moterų, – pakylėtu balsu atsakė Erimdinas, jodamas pro dviejų aukštų aptrūnijusį namą. Staiga atsivėrė viršutinio aukšto langas ir išvargusi senyva moteris ištuštino pamazgų kibirą tiesiai ant gatvės grindinio. Išmatų bei šlapimo purslai aptaškė Erimdino batus.

– Tu prakeikta ragana! Žiūrėk ką darai!

– Priimk vietos papročius, pusbroli, – priekyje nuaidėjo Bhargono balsas. – Antraip kitą kartą kibiro turinys nukris tau ant galvos! Tuomet net mažiausiai savigarbos turinčios damos neprisileis tavęs artyn. O dabar pažiūrėkim, ar mums pavyks pakasyti tą tavo niežulį. – Jis bedė pirštu į kitapus gatvėje stūksančią užeigą virš kurio durų kabojo iškaba „Niežtintis akmuo. “

Laukite tęsinio