Iš tiradų: supratimas

Sunku apibūdinti tikrąjį supratimą. Tai                                 
toks plaukiojantis apie kažką kažkas, 
lyg skaidrus ir aiškus, bet nematai,
vėsus, bet vidų šiluma aptaškąs,

ir vis tiek pažeidžiamas, plonas, dužus,
žodžiu, lyg stiklas, tik
gaubtas kitaip, išryškinantis dažus,
kuriuos matydamas lakstyk

lyg džiaugsmo apsėstas arba
priešingai, suakmenėk,
tarsi eitų pro šalį blogoji svarba,
nereikalaujanti priežasčių nė kiek.

Tačiau sėjanti pasekmes.                                         
Pameni, kalbėjo vienas, paskui kitas.
Klausytasi įdėmiai ir tąsyk mes
netikėtai suvokėme – tas nepasakytas

vienintelis žodis, kurio tik pradžią
vienu metu tarti buvome bepradedą
ir nutilom, kažkas yra čia
daug svarbiau, negu ant asfalto kreida

po lietaus – juk buvo žaista!,
ir kas gali tam prilygt? O
iki šiol turime padengtą anais dažais tą
įspaudą supratimo relikto.