Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Belevju ligoninė
22: 25

Nuo smūgio laužtuvu padaro kaukolė skilo perpus ir jis sukniubo Džekui po kojomis. Jausdamas adrenalino bangą pareigūnas ištraukė sukruvintą strypą iš numirėlio galvos ir nustūmė jo kūną žemyn nuo barikados, atgal į puolančią minią. Dešimtys rankų atkakliai siekė jį sugriebti, bet Džekas žengė atatupstas ir vėl iškėlė skydą, pasiruošdamas pasitikti sekantį priešininką.

Jo dešinėje, pareigūnė Džina Parkston iš pistoleto paleido šūvį į vyrą vilkintį suplyšusį megztinį. Užkrėstasis užsikabarojo ant barikados viršaus ir pasiruošė pulti, bet po Džinos šūvio griuvo atbulas žemyn, taip užleisdamas vietą kitam sutvėrimui. Ji garsiai nusikeikė ir iššovė dar kartą, šįkart pataikydama zombiui į krūtinę. Nuo šūvio pastarasis tik susverdėjo, tuomet sustugo ir puolė pareigūnę. Džina vėl nuspaudė gaiduką, tačiau ginklas spragtelėjo tuščias.

– Baigėsi šoviniai! Padėkit! – Neturėdama kito pasirinkimo, Džina smogė numirėliui į veidą pistoleto rankena, sulaužydama jam nosį. Padaras, nekreipdamas į tai dėmesio, griebė Džiną už pečių ir prisitraukė arčiau.

– Traukis, tu išgama! – Ji vėl jam trenkė, tačiau infekuotajam tai buvo nė motais. Jis tik tvirčiau ją suspaudė ir suleido dantis jai į kaklą.

– Ne! Padėkit man! – suriko besimuistydama Džina, bet užpuolikas buvo per stiprus. Įsikniaubęs jis parvertė ją ant automobilio stogo ir išplėšęs gabalą iš jos gerklės susigrūdo sau į burną. Urgzdamas ir žiaumodamas numirėlis abejingai spoksojo kaip Džina springo savo pačios krauju.

– Ateinu, Džina! – Džekas pastebėjo į bėdą patekusią kolegę ir užsimojęs puolė link jos, tačiau kitas užpuolikas rėžėsi į jo skydą, vos jo nepargriaudamas. Tuo tarpu Džinos skriaudikas pasilenkė antram kąsniui, kai staiga kirvio ašmenys rėžėsi jam į kaklą ir perkirto stuburą.

– Laikykis! – Ianas pirmas prišoko padėti. Jis sugriebė vis dar trūkčiojantį lavoną už gerklės ir nusviedė jį nuo Džinos, tuomet pasilenkė prie jos.

– Kaip ji? – Džekas paklausė per petį, tuo pat metu atstumdamas savo užpuoliką pakankamai toli, kad galėtų užsimoti laužtuvu.

– Ji negyva! – Ianas pakratė galvą. Akies krašteliu jis pastebėjo judesį ir pačiu laiku iškėlė savo ginklą. Vietoje sultingo kąsnelio, gyvis apsižiojo tvirtą kirvio kotą. Ianas šoktelėjo viršun ir trūktelėjo kirvį aukštyn, perlauždamas užpuolikui sprandą ir bato spyriu nusviedė jo kūną žemyn į minią. Tuomet gaisrininkas pakėlė akis į barikadą.

Infekuotieji ropštėsi viršun išilgai viso perimetro ir jų gretos tik augo. Vedami įniršio ir alkio, sutvėrimai nejautė nei baimės, nei gailesčio. Gynėjai atsilygino jiems tuo pačiu. Lavonų skaičius barikados papėdėje nuolat augo, tačiau užpuolikų skaičiui tai neturėjo jokios reikšmės. Banga po bangos, jie veržėsi pirmyn. Žmonių riksmai, susimaišę su minios aimanomis ir stūgavimais tapo nepakeliami.

Sunkiai alsuodamas Džekas iškėlė skydą prieš pat jaunai moteriai trenkiantis į jį. Apdraskyta ir purvina, ji įnirtingai nagais braižė grūdintos plastmasės paviršių. Be paliovos daužydama į skydą savo sužalotą galvą, ji tik dar labiau išterliojo jį savo krauju. Džekas žengtelėjo pirmyn bandydamas ją nustumti, tačiau pamišėlė čiupo skydo kraštą ir patraukė jį žemyn. Jos seilės aptaškė Džeko veidą, o į jo šnerves plūstelėjo pūvančios mėsos smarvė.

– Kas tu per padaras?! – Džeko vos nesupykino. Žiaukčiodamas jis atstūmė kriokiančią moterį atgal ir smogė jai laužtuvu. Kraujas pasipylė per praskeltą kaktą, tačiau užpuolikė net nepargriuvo. Ji tik pakreipė galvą, pabalusiais vyzdžiais spoksodama į pareigūną ir suaimanavo.

– Dėl Dievo meilės! – Džekas apsuko laužtuvą ir trenkė jai į dešinį smilkinį, kol ji nespėjo pajudėti. Šįkart aštrus metalas perskrodė jos smegenis. Nenuleisdama nuo Džeko akių, ji krenkštelėjo ir nugarmėjo atbula į šurmuliuojančią minią. Džekas vos nepaleido iš rankų jos galvoje įstrigusio laužtuvo, bet paskutinę akimirką spėjo jį ištraukti.

Už kelių metrų Džeko kairėje, vienas iš savanorių, Karsonas Verneris, beisbolo lazda smogė arčiausiai stovinčiam priešui į galvą.

– Še tau, šūdo gabale!

Nuo smūgio, sportiniu kostiumu dėvinčio vyro kūnas nusirito šlaitu į apačią. Tačiau jo vietą akimirksniu užėmė kitas užpuolikas. Visų uždaužyti beisbolo lazda buvo fiziškai neįmanoma, bet Karsonas nebuvo linkęs nuleisti rankų. Jis dar turėjo pakankamai jėgų.

– Ir tau šį tą turiu! – Karsonas mostelėjo ir pataikė užpuolikui į petį, tikėdamasis, kad to pakaks jam nustumti nuo barikados. Bet jis klydo. Sutvėrimas tik pargriuvo, tuomet griebė besikeikiančio Karsono kairę koją ir parvertė  jį ant automobilio stogo. Karsonas smogė batu jam į veidą, tačiau zombiui tai buvo nė motais. Jis patraukė savanorį arčiau prie barikados krašto, kur dešimtys rankų pačiupo nelaimėlį už kojų ir nutempė žemyn. Jo pagalbos šauksmus užgožė išprotėjusios minios ūžesys. Vos per kelias sekundes numirėliai sutaršė jį į gabalus ir Džekas niekuo nebegalėjo jam padėti. Po ausis pervėrė paskutinės vargšo agonijos.

Karsono vietą akimirksniu užėmė švokščianti moteris. Oda nuo jos veido buvo nudraskyta, apatinis žandikaulis sulūžęs, o liežuvis išdribęs karojo. Apsiputojusi, ji pasisuko į Džeką  ir sustūgo, pasiruošusi pulti. Staiga jos pusėn, tiesiai į galvą, atzvimbė kulka ir jos kūnui sukniubus Džekas atpažino Šoną Rikmaną su rūkstančia „Bereta“ rankoje. Netardamas nė žodžio, vyras linktelėjo pareigūnui ir vėl nusisuko į susibūrusią minią.
Džekas pažinojo Šoną tik iš matymo, tačiau buvo akivaizdu, kad šis vyrukas ragavo tarnybos kariuomenėje. Šonas meistriškai segė vieną kulką po kitos į besikabarojančius kūnus, kaskart pramušdamas skyles jų galvose. Ištuštinęs apkabą jis žaibiškai ją keitė kita ir toliau retino bandą.

Džekas neturėjo laiko jam padėkoti nes buvo priverstas gintis nuo sekančio priešo, griūvančio ant jo skydo. Perkaręs infekuotas paauglys neturėjo pakankamai jėgų jam įveikti, tačiau nesiliovė bandęs. Džekas pagriovė jauną užpuoliką ant automobilio stogo ir, užmynęs ant nugaros, galingu strypo smūgiu suskaldė jam galvą.

Tolėliau kairėje, be paliovos burnojantis Bilis Reinoldsas nespėjo užsitaisyti šautuvo, kai prieš jį išdygo vyras, dėvintis sukruvintais marškinėliais. Su nukąsta nosimi ir viršutine lūpa, gyvis garsiai suaimanavo ir kaire ranka griebė Bilį. Jo dešinė jau buvo nutraukta, o aplink išsikišusį kaulą karojo tik sausgyslės ir odos skutai.

– O ne, net negalvok! – Bilis išsisuko nuo pirštų, numetė rankoje laikytą 12-to kalibro šovinį ir pačiu laiku iškėlė šautuvą. Numirėlis atsirėmė į vamzdį ir purvinais nagais grybštelėjo Biliui per veidą.

– Prakeiktas išgama! – bandydamas atsilaikyti sušuko Bilis, tuo tarpu kai išpera dar kartą grybštelėjo, šįkart pradrėksdamas odą.

Lyg to būtų maža, greta jų, ant barikados viršaus užsikabarojo paauglė suplėšyta palaidine ir purvinais džinsais ir akimirksniu puolė Bilį.

– Tėti! – kažkur šalia nuskambėjo Filo balsas. Jaunuolis užstodamas tėvą trenkė vamzdžiu užpuolikei į veidą. Nuo stipraus smūgio jos nosies ertmė ir viršutinis žandikaulis įdubo kaip minkštai virtas kiaušinis. Ji trūktelėjo ir sudribusi ant kelių sustingo. Filas vožė jai dar kartą ir jos kūnas nusirito žemyn.

Tuo metu Merfis apėjo tėvo užpuoliką iš nugaros ir suskaldė jam galvą, aptaškydamas visus aplink krauju ir smegenų likučiais. Berankis užpuolikas liovėsi puolęs ir susmuko vietoje. Merfis numetė vamzdį, griebė lavoną už apykaklės ir sviedė tiesiai į vos už metro išdygusį numirėlį.

– Merfi, traukis nuo krašto! – dusdamas nuo nuovargio, bandė jį perspėti Bilis, bet nespėjo. Kažkieno ištiesta ranka pagriebė jo sūnų už kairės kulkšnies. Merfis instinktyviai žengė atatupstas, traukdamas rankos savininką paskui save. Maždaug dešimties metų berniukas sušnypštė, tačiau grobio nepaleido. 

– Atsikabink! – Merfis pabandė jį nupurtyti bet nesėkmingai. Mažasis išpera spėjo prisitraukti arčiau ir suleisti dantis Merfiui į blauzdą. Sukaustytas veriančio skausmo jaunas vyras nugriuvo.

– Ach tu mažas šūdžiau! – Bilis puolė gelbėti sūnaus ir smogė šautuvo buože vaikui į galvą.  – Paleisk mano sūnų!

Jis beatodairiškai trankė užsispyrėlio galvą tol, kol vaiko žandikaulis atvipo ir Merfiui pavyko nuspirti jo palaikus šalin. Tuo tarpu Filas puolė jam padėti.

Pagalbos šauksmas staiga patraukė Bilio dėmesį. Stambus padaras susikibo su vienu iš policijos pareigūnų ir parvertęs jį ant stogo įsikando į kairį riešą. Šaukdamasis pagalbos policininkas įsegė į užpuoliko kūną paskutines tris kulkas, bet infekuotasis, nekreipdamas dėmesio į žaizdas, išplėšė gabalą mėsos iš jo rankos, kartu pažeisdamas arterijas. Plūsdamas krauju pareigūnas gailiai sudejavo. Jo prakaitu pasruvęs veidas išbalo.

– Laikykis! – Bilis pagaliau užsitaisė šautuvą. Jis prišoko prie pareigūno skriaudiko ir nusitaikęs jam į galvą, nuspaudė gaiduką. Vyro galva ištiško kaip arbūzas, o smūgio banga nubloškė jo kūną į šoną. Tuo tarpu sužeistas pareigūnas apsivertė ir pabandė šliaužti, tačiau kitas padaras sugriebė jį už kulnų, prisitraukė arčiau ir suleido savo dantis į kairę koją. Šoko apimtas policininkas dar bandė priešintis ir spyrė užpuolikui į veidą, bet rankų miškas čiupo jį ir nutempė nuo barikados.

– Prakeikti išgamos! – Bilis iššovė į minią. Jis dar pabandė pasiekti pareigūno ranką, tačiau buvo per vėlu. Policininkas dingo iš akiračio ir netrukus nutilo. Išbadėjusi armija veltui laiko negaišo.

Tuo tarpu Džekas taikliu smūgiu nudobė dar vieną įsibrovėlį. Išsekęs jis nepastebėjo kaip per suverstų kėdžių tarpą išlindo sužalota ranka ir penki purvini pirštai, pačiupę jį už kojos, taip stipriai trūktelėjo, kad Džekas neteko pusiausvyros. Griuvęs ant nugaros jis stipriai susitrenkė galvą bei neteko sąmonės.

Nieko nelaukęs pasalūnas išniro iš po nuolaužų ir užsiropštė ant bejėgio pareigūno, nusiteikęs jo paskanauti. 

Laukite tęsinio
2022-09-03 16:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą