Fosforus uxus

„Taip, jūs perskaitėte teisingai – sužinojau, kaip tapti nemirtingu“.
Tokią žinutę baltame popieriaus lape suglaudę pečius jau šeštą kartą iš eilės skaitė vidutinio amžiaus valdininkai. Tyla, gaubianti prikvėpuotą kabinetą, buvo panaši į Sizifo akmenį. Tik jo, atrodė, net visi 8 valdininkai bendromis jėgomis neįstengė patraukti iš vietos. Užspaudė, iš tiesų.

- Tai jis teigia, – pradėjo vienas valdininkų nenoriai, – kad atrado nemirtingumo paslaptį? Atseit, jis nemirtingas? Ar kaip?

Vėl Sizifo tylos akmuo užgulė kambarį. O dar ketvirtadienis po pietų, sunku, kabinete – tvanku.

- O kas jis toks? – pabandė pasitikslinti kažkas iš kabineto.

Po šio klausimo visi kaip vienas sužiuro į baltą popieriaus lapą. Jokūbas, parašyta. Jokūbas Atskaitauskas, Vilnius, vadybininkas. Visi, po vieną, atsiduso.

- Ką gi, iškvieskite jį... – pareiškė susirinkusiųjų pirmininkas.

- Bet mes, – kažkas iš kabineto pabandė įsiterpti, – juk esame Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, ar dera mums kviesti visokius tokius?..

Klausimas buvo bergždžias, nes tylos akmuo priveikė visus, o ypač pirmininką ir jis tik iškėlė ranką bei papurtė galvą. Viskas, nuspręsta, vilnietis Jokūbas, teigiantis įminęs nemirtingumo mįslę, iškviestas pasisakyti garbių valdininkų akivaizdoje. Nagi, nagi.

- - -

Pakalbėję apie orą, kaip pridera, visi sužiuro į Jokūbą ir iškėlė rankas: tai kaip ten dėl to nemirtingumo? Vaikinas atsikrenkštė, pasipurtė, triskart atsiduso bei suskubo atsakyti:

- Buvau pasirašęs ilgą kalbą, aštuoniolikos puslapių. Paskui viską suplėšiau ir išmečiau. Pamaniau, gal pataupysiu jūsų laiką. Na, tiesiog neverta. Kita vertus, man reikėtų žymiklio arba spalviklio ir didelio balto popieriaus lapo. Na, tam, kad pademonstruočiau visą nemirtingumo sampratą. Ar galėčiau?

Tučtuojau po paraginimo susirinkusieji suskubo, sukruto ir suruošė pageidautas reikmes Jokūbui. Kabinete vėlei stojo tylos akmuo. Jokūbas gi grakščiai čiupo nuo stalo žymiklį bei mikliai ėmė ištisai ir išilgai braižyti storas linijas. Į viršų, į apačią; iš apačios į viršų, iš viršaus link apačios. Susirinkę iš pradžių sekiojo Jokūbo ranką, vėliau – linijas, o dar vėliau tiesiog stengėsi įžiūrėti kokį nors bendrą vaizdą. Nesėkmingai. O smalsumas augo: kas gi tas nemirtingumas, kaip čia tos linijos susiję, ką žino tasai Jokūbas, ko nežino mokyti valdininkai?.. Na, žiūrim toliau.

- - -

Po kelių valandų beveik niekas nepasikeitė: Jokūbas plušėjo toliau žymikliu, netgi keliais – keisdamas juos, o valdininkai sėdėjo ir žiūrėjo. Tik ilgainiui ėmė rastis skepticizmas. Netgi nusivylimas. Kai kas tai maskavo žiovuliu. Ne, panašu, kad neįtikino Jokūbas. Netgi priešingai – pamažu ėmė kelti erzulį tarp valdininkų, iššaukė vieną kitą kreivą šypseną bei pasišnabždėjimus. Vėliau jie augo, valdininkai tiradomis, tuzinais žodžių bėrė kažką vieni kitiems pusbalsiu į ausis, lingavo galvomis, reikšmingai žvilgsniu nulydėdami Jokūbą. Galiausiai vaikinas, net nebaigęs savo braižymų, buvo išprašytas.

Viskas, jis – už borto. Nurašytas. Neduok Dieve dar kada sugalvos kažką panašaus, kreipsis į valdininkus, bandys kažką įrodyti... Ne, šansas išnaudotas, skepsio antspaudas uždėtas, aplankas užvertas, sėkmės kitame gyvenime.

- - -

Po kurio laiko kitas Jokūbas, jau pavarde Nuoskaudžius, atliko keletą sėkmingų cheminių bandymų. Gana greitai išgarsėjo, tapo matomas. Visuomenė, kolegos ir kiti pasižymėję chemikai kėlė kartelę jam vis aukščiau. Ką gi, iškėlė nei aukštai nei žemai – nemirtingumas. Kas tai? Kokia cheminė reakcija? Kaip pasigaminti? Kiek mėgintuvėlių, kolbų ir spiralių reikės?

Plušo, darė, skaičiavo, pilstė, matavo, uostė, žiūrėjo prieš saulę ir kratė sekantis Jokūbas, mėgino. Užtruko apie devynias savaites, per tiek laiko kiek susitraukė, suvyto ir susiraukė, bet padarė. Visas nemirtingumas sutilpo į vieną kolbą, buvo tamsiai baltos spalvos, kvėpėjo niekuo ir svėrė nepilną kilogramą. Nusibraukė prakaitą sekantis Jokūbas, atsiduso. Jautė palengvėjimą, bet ir jaudulį. Tada užmigo, o pramiegojo dvi paras.

Sekančią dieną Jokūbas atidengė nemirtingumo kolbą dešimčiai susirinkusių mokslininkų ir bendražygių, visi palinko į priekį. Ilgainiui smalsumo akmenį virš susirinkusiųjų pakeitė tylos akmuo, kuris galiausiai negirdimai dunkstelėjo ant kolbos, kurioje buvo nemirtingumas. Įvyko cheminė reakcija: ginčai, nepritarimas, abejonės, netgi kaltinimai! Jokūbą koneveikė, ant jo burnojo, eilę kartų parodyta į duris, tada smiliumi sukiota prie smilkinio, leistas garsas „pfffffffff“ bei daugiau nei kelis kartus kartota frazė „o tu Dieve!.. “

Galiausiai visi išsiskirstė. Kolbos turinys – išpiltas į kriauklę. Užkimšo ją. Atvažiavo santechnikas, iškrapštė. Tada, kas buvo iškrapštyta, išpylė į klozetą ir nuleido vandenį. Dabar praėjo, viskas tvarkoj.

Sekantis Jokūbas sukabino savo mokslininko rūbus, išplovė kolbas. Sutvarkė stalą. Atsiduso, bet taip, kad tik pats ir išgirdo. Chemiko karjera simboliškai baigta, po metų jis pradėjo programuoti. Sėkmingai. Šiuo metu, tikriausiai, sėdi Kosta Rikoje.

- - -

Visa tai, žinoma, galima buvo parašyti ir trumpiau:
Kieme žaidė vaikai, vienas jų buvo Jokūbas. Žaidimai pabodo, tada ėmė kalbėti. Tema keitė temą, kol galiausiai likimo kauliukas pametėjo jiems žodį – nemirtingumas. Kas tai? Jokūbas intuityviai bedė į sieną, ant kurios kreivai ir negrabiai buvo užrašyta „Fosforus uxus“. Kiti vaikai iš pradžių sužiuro, tuo pačiu pasimokė kantrybės, o tada pradėjo staugti bei prieštarauti: ne, tai ne nemirtingumas, čia nesąmonė, „whatever“, Jokūbas-pirdūnas ir panašiai.

Vėliau visi užaugo, nuveikė gyvenime šį bei tą, o užrašas ant sienos liko. Nemirtingumas, tikriausiai, taip pat, tik jis nesuderinamas su žmonėmis.