AR PABAIGA TURI PRADŽIĄ
-Žinai, Aliau, o viskas, kas turi pradžią, kada nors baigiasi. Štai ryte prasidėjo diena ir vakare ji baigsis. Mano pieva prasideda ties kurmiarausiu prie seno beržo ir baigiasi šalia kurmiarausio, išdygusio prie apgraužto gluosnio – ji gi mažutė, ta mano pieva. O jei pažiūriu nuo žemės į viršų – kur baigiasi pievų smilgos, ten ta pieva vėl baigiasi, - Veronika nuo pat ryto nerimastingai galvojo apie pradžias ir pabaigas. Kažkaip liūdna būtų, jei viskas baigtųsi, net gi neteisinga.
-Bet Veronika – kiekviena pabaiga juk kažko pradžia. Vakaras – nakties pradžia, Tavo pievos pabaiga prie apgraužto gluosnio –pradža kitos pievelės, vedančios pas mane į svečius. O kai baigiasi pačios aukščiausios smilgos – prasideda dangus. Argi ne taip?
-Tikrai, ežiuk! O aš ir nepagalvojau apie kitą pradžią. Gal eikime ieškot pradžių ir pabaigų!
Ir jie nuėjo. Tiksliau ežiukas Alius turseno apačioje pievoje, o karvytė Veronika skrido virš gėlių ir žolynų. Ten, kur šalia didžiulio kiečio baigėsi Aliaus pieva, buvo gėlėm apaugusio griovio, į kurį kažkada įvirto ežiukas, pradžia. Griovyje jau baigė žydėti geltoni vėdrynai, bet pražydo katilėliai ir gysločiai. O tarp aukštų gelstančių smilgų voratinklius bandė regsti vorai.
-O kas prasidės, kai baigsis griovys?
-Eikime ir pažiūrėkime.
O kai baigėsi griovys, karvytė ir ežiukas priėjo nedidelį ežeriuką. O už ežeriuko prasidėjo miškas. Bet Veronika nedrįso skristi taip toli virš vandens, o Aliui apeiti ežerą buvo per tolimas kelias.
-O mums užtenka tik žinoti, kad už ežero prasideda miškas, ar ne, Aliau?
-Žinoma. Juk neapeisi visos žemės, juk visur kažkas baigiasi ir prasideda. Be pabaigos. Mes įsivaizduosim visas pradžias ir pabaigas.
Staiga iš vandens išniro kažkokia ūsuota galvelė:
-Sveika, Veronika!
-O, tai tu, svajojantis grambuolys! Tu plaukioji ir nardai su dusiomis?
-Grambuoliai nenardo, - pastebėjo sutrikęs ežiukas Alius.
-O karvytės neskraido, - nusijuokė svajojantis grambuolys, - ar ne taip, Veronika?
-Grambuoly, o gal tu žinai, kas prasideda ten, kur baigiasi miškas? Tas, kuris už ežero.
-Žinau, Veronika. Ten gyvena žmonės. O ar jie kur nors baigiasi, jau nežinau.
Vabalas paniro atgal į ežerą, o Alius ir Veronika nuėjo ieškot kitų pradžių ir pabaigų. Atgal – į savo pievą. Reikėjo neužtrukti, nes dienos jau trumpėjo, vakarai darėsi vėsesni ir vis dažniau pievą užklodavo rūkas – tirštas ir drėgnas. O kol kas dabar dangus buvo giedras ir vaikus, o aukštai aukštai, kur tas dangus galėjo jau ir baigtis – ratus suko gandrai. Vienas… Du… Trys… Penki…
-Aliau, o kodėl jie taip aukštai?
- Aš manau, kad čia vasara baigiasi. Ir gandrai moko savo vaikus skraidyti. Jų laukia labai tolimas kelias.
- Kaip tai – vasara baigiasi? O kas tuomet bus po vasaros? Kas prasidės?
- Tada ateis ruduo. Ne iš karto, ne per vieną dieną. Jis eis iš lėto ir labai gražiai.
Veronika suprato, kad kiek nedaug ji dar žino. Karvytė net nesusimąstė, jai niekad net mintis galvon netoptelėjo, kad vasara vieną kartą ims ir baigsis. O po to ateis gražus ruduo.
-O tu, Aliau, jau matei rudenį? Koks jis?
- Aš jau nelabai mažas ežiukas, Veronika ir jau mačiau rudenį. Vieną kartą. Tuomet pradėjo trumpėt dienos ir ilgėt naktys. Naktys tapo vėsios, o ir dieną saulė taip nebešildė. Nukrito medžių lapai. Tik pradžioj jie nusidažė gražiausiom ryškiausiom spalvom. Atrodė, kad jie nori pavaduoti saulę. Bet ruduo būna stipresnis ir vėjas galop nudrasko medžių lapus. Pagelsta ir žolė, baigia žydėt gėlės. Labai dažnai lyja. Toks tas ruduo. Bet jis neateis per vieną dieną – vasara turi ilgą pabaigą, o ruduo – ilgą pradžią.
-O ką tu veiki rudenį?
- Rudenį aš ruošiuos žiemai.
-Žiemai? O ir žiemą ateis? Jos pradžia – tai rudens pabaiga? Žiema graži?
- Aš nelabai žinau. Žiemą būna labai balta, labai šalta. Nelieka jokios žalumos. Mes, ežiukai, žiemą miegam.
Veronika skrido visai pažeme, kad būtų šalia Aliaus ir kad galėtų jam užduoti vis naujus ir naujus jai kylančius klausimus. Kaip taip gali nutikti, kad vasara baigsis? Kur dings visas jai pažįstamas pasaulis – jos žalia pieva, gėlės, žaliuojantys krūmai? Aliaus kietis ir jos varnalėša? O ką darys visi paukuštukai ir vabalėliai?
O ką darys ji, karvytė Veronika?
Staiga ežiukui tiesiai iš po kojų purptelėjo vyturiukas.
-Kaip tu išgąsdinai! Niekad neperspėji, visad taip staiga, - nusijuokė ežiukas.
-Tokie jau mes. Vis laukiam – o gal praeisi nepastebėjęs, gal neužlipsi.
-Vyturiuk, - o ką tu darysi žiemą? – jau visai sunerimusi užklausė Veronika.
- Aš nelauksiu žiemos. Aš skrisiu į šiltus kraštus. Daug paukščių skris – ir žąsys, ir antys, gulbės. Varnėnai, kregždutės ir net gegutės. O kurie pasiliks - vargs čia šaltyje, glausis arčiau žmonių.
Veronika jau pamiršo ir pradžias, ir pabaigas, ji tik susirūpinusi klausinėjo visų sutiktų vabalėlių ir vikšriukų - ką jie darys, kai baigsis ruduo ir ateis žiema. Nepažįstama, balta ir šalta žiema. Ir visi, kaip sutarę turėjo kažkokį planą – kas ruošėsi miegoti po nukritusiu lapu, kas medžio žievės plyšyje, kas galvojo virsti lėliuke ar kokonu. Bet karvytė Veronika visai nežinojo, ką jai daryti užėjus šalčiams, kur yra tie šilti kraštai, į kuriuos patrauks paukščiai ir visai nenorėjo per žiemą pratūnoti medžio žievės plyšyje. Ir taip ilgai miegoti, kaip ežiukas – ji nemokėjo.
Kai draugai pasiekė ežiuko kietį, jau temo – juk diena ėjo vis trumpyn ir trumpyn.
-Veronika, iki rytojaus.
-Iki, ežiuk. Susitiksim ryt. Naktis bus ilga ir aš galvosiu apie žiemą.
Kai karvytė atskrido prie savo varnalėšos lapo, pro debesų kraštą pasirodė didelis apvalus Mėnulis – pilnatis. Veronika gulėjo po varnalėšos lapu ir pro pragraužtą skylę žiūrėjo į tą didžiulį dangaus šviesulį. Ir kuo ilgiau jį stebėjo, tuo aiškiau matė, kad iš už Mėnulio po truputį lenda kraštelis Nėmulio. Vis didesnis ir platesnis. Vis šviesesnis ir ryškesnis. Veronikos Nėmulis.
Tada oranžinė karvytė ramiai užmigo.
O NĖMULYJE ŽIEMOS NEBŪNA?
Kai saulė dar net negalvojo pakilti ir kai Mėnulis dar ramiai ganė žvaigždynus – Veronika staiga nubudo. Karvytei dar niekad nebuvo taip nutikę – nubusti taip anksti anksti. Netgi galima būtų pavadinti, kad vėlai vėlai, nes naktis net nebuvo įpusėjusi. Pro skylę varnalėšos lape Veronika nustebusi žiūrėjo į Mėnulį. O jis buvo lyg ir toks pat kaip visad, bet jeigu žiūrėt ilgai ir dar ilgiau - galėjai pamatyt, kad nuo jo vieno krašto krito sidabrinis šešėlis. Karvytė gerai žinojo – tai ne šešėlis. Tai Nėmulis. Tai buvo tos kelios retos naktys, kai iš už Mėnulio pasirodydavo jo brolis dvynys. Niekas to nežinojo, visi manė, kad danguje jie mato tik šešėlį.
Ir Veroniką apėmė begalinis ilgesys. Ji dar nežinojo, kaip tai pavadinti, bet oranžinei karvytei norėjosi kilti ir kažkur skristi, skristi. Toli toli, kad sutikti ir pamatyti kažką artimą. Kažką, ko ji labai pasiilgo. Ir kartu darėsi liūdna, nes tuomet reikėtų palikti namus. Šiuos namus po varnalėšos lapu. Palikti dviejų kurmiarausių pievelę, išsiblaškiusį kurmį, nardantį grambuolį, kregždutes ir vyturiuką. Savo vėjelį.
Reikėtų palikti ežiuką Alių.
-Veronikaaa! – staiga išgirdo karvytė, - tu kur?
Tai ežiukas brovėsi per aukštą rasotą žolę, skubėdamas pas Veroniką:
- Aš susapnavau keistą sapną, tokį keistą ir tikrovišką, kad net patikėjau, nubudau ir dabar skubu pas tave. Tu pamatei Nėmulį? Tai ne šešėlis?
-Ne, ežiuk, tai ne šešėlis. Tai tikrai Nėmulis.
-Vadinasi, tu skrisi...
- Skrisiu, Ežiuk. Aš dar nežinau kodėl, bet tikrai reikia. Tai ta reta stebuklinga naktis, kai pasirodo Mėnulio brolis dvynys. Aš žinau, kad manęs ten kažkas laukia.
-Atsimeni, karvyte, tu klausei, kas yra draugas. O aš žaėjau pagalvoti. Ir aš dažnai galvodavau. Draugas – tai labai daug gražių dalykų. Ir net negražių. Bet dabar supratau dar vieną – draugauti galima nematant vienas kito. Negirdint. Nesusitinkant kasdien. Užtenka tik žinoti, kad kažkur toli toli yra kažkas, kas apie tave galvoja. Aš dabar kasdien galvosiu apie tave. Ir lauksiu.
- Žinau, Aliau.
- O dabar laikas?
- Laikas.
Oranžinė karvytė užlipo ant aukščiausio žiedyno, tyliai pakalbino savo vėjelį ir pakilo. Ji lengvai kilo vis aukštyn ir aukštyn, taip aukštai, kaip dar niekad nebuvo pakilus. Ji dingo ežiukui iš akių ir atrodė kad tik vėsus naktinis vėjas atnešė tolimą aidą:
-Aš grįšiu! Aš žinau!