Vėjų pasaka

VĖJŲ PASAKA




      Vieną kartą gyveno Vėjas.
      Na, apie ką aš čia, kokį „vieną kartą“?  Vėjai juk gyveno ir gyvena visada, visur ir nėr tokios vietos Žemėje, kuri neturėtų savo vėjelio. Nors ir paties mažiausio ir silpniausio.  Arba galingo, milžiniško vėjo. Arba visai eilinio, kasdienio ir niekuo neypatingo vėjūkščio.    Vėjai turi būti visur – jie šildo, šaldo, griauna, stato, gaivina... Žodžiu, gyvena, turi darbus, pareigas ir pramogas. Būna, susitinka keli vėjai, kartais jie draugiškai pasišneka, o kartais – susipyksta, susivaidija. Na, tuomet tai Žemės vietelei būna ne kas. Oi, ne kas... 
          O kartą vienas berniukas Gegužėnuose prisijaukino vietinį vėją. Tas vėjas paprašytas skraidino aitvarus, o kitą kartą skraidindavo ir berniuką. Berniukas buvo dar mažas. Gera buvo su prijaukintu vėju. Net tokiomis dienomis, kai visi vėjai aptingdavo ir būdavo nepakeliamai karšta, kai oras būdavo regis toks tirštas, kad gali semti saujomis ir  net  drugeliai neįstengdavo jo  pakelti savo sparnais – savas prijaukintas vėjelis visuomet atlėkdavo po sena egle, prie šulinio ir švelniai kedendavo šakas. Ir berniukas galėdavo ramiai drybsoti žolėje ant pilvo ir skaičiuoti skruzdėlytes ir raudonus voriukus. O kai paaugo -  skaityti knygas.
        Bet, berniukas užaugo, pamiršo savo vėją,  vėjas padyko, sulaukėjo ir dabar tik vakarais veldavo senos eglės viršūnę, bandydamas numesti susišiaušusį šarkos lizdą. Nereikia pamiršti savo vėjų.
        Labai įdomūs vėjai gyvena daugiabučių kiemuose. Tie vėjai baisiai smalsūs!
Namai dažniausiai būna sustatyti bet kaip, su didesniais ar mažesniais praėjimais ir pravažiavimais. O tuose praėjimuose gyvena dar smalsesni skersvėjai. Ot jie padykę! Laksto, pučia be tvarkos, nešioja dulkes, pakelia šiukšles ir popieriukus, numeta kaimyniniam skersvėjui, o tas – ir vėl atgal... O labiausiai skersvėjams patinka nešioti paskalas. Kur tik ką išgirdo – ar apie kito vėjo išdaigas, ar apie žvirblių peštynes, ar kokį naują senos bobutės anūką – viską išpasakoja, prikuria, nuneša tolyn... Taip ir sklinda vėjų nešiojamos žinios. Ne visada tikros, ne visada patikimos.
        O viename daugiabučio kieme gyveno toks truputį kitoks vėjas. Jis buvo Vėjas – niekaip negalintis užaugti svajoklis. Dažnai nesuprastas aplinkinių, dažnai pamirštantis savo darbus, bet dar labai norintis žaisti. O kartais – svajoti. Tai štai, šitas vėjas ir turėjo svajonę. Tokią visai nesuprantamą kitiems vėjams svajonę – jis norėjo turėti gimtadienį. Kaip ten atsitiko, iš kur jis sužinojo apie gimtadienius, Vėjas jau nebeprisiminė. Gal koks skersvėjis žinią atnešė, gal kokie seneliai ant suoliuko aptarinėjo anūkų gimtadienį... Nesvarbu dabar. Vėjas pats labai labai norėjo turėti savo gimtadienį. Kad tą dieną susirinktų jo draugai – kiti vėjai, gal būt žvirbliai, varnos ir katinai. Kad juo džiaugtųsi kiemo beržai, namai ir suoliukai. Vėjas labai norėjo, kad jį pastebėtų!
        Bet koks gi gali būti vėjo gimtadienis? Kada buvo vėjo pirmoji diena, kur jo pradžia ir kur pabaiga? Vėjas ir yra vėjas – laisvas, be pradžios ir be galo. Jis negali turėti savo Dienos.
        Šitas vėjas tai suprato, bet nepaliaudavo svajoti – štai kas nors atsitiks, pasikeis šiame pasaulyje – ir suskris visi vėjai sveikinti jo su gimtadieniu. Vieni atpūs nepažįstamų gėlių kvapą, kiti nematytų vandenų drėgmę ar dykumų kaitrą. Dovanų. Turbūt gera gauti dovanų?
        Bėgo dienos, metai. Daug metų. Vėjai jų neskaičiuoja. Ir kartą atėjo ta diena. Vėjas dar nežinojo, kad tai bus jo Diena. Niekas to nežinojo. Tai buvo pavasaris – toks šaltas, niekaip negalintis suaugti ir sušilti, pavasaris. Dieną jis lyg ir nedrąsiai apdalindavo visus saule ir šiluma, o naktį dar išsikvėpdavo ir visai atšaldavo. Šaltas tai buvo pavasaris. Tą dieną Vėjas labai anksti nubudo. Tik tik švito ir saulės tekėjime viskas šarmojo ir dengėsi šerkšnu. Vėjas pasidairė, prasilėkė linksmai per kiemą. Jis buvo sukaupęs visą vakarykščią saulę ir šilumą, energingas ir gerai nusiteikęs. Bet... prie pat seno beržo kamieno jis pamatė mažytį padarėlį, turbūt kačiuką. Sušlapusį, išmestą ir jau ko gero negyvai sušalusį. Taip žmonės padaro – nebereikia – išmeta. Vėjas susijaudino, prilėkė arčiau, apsisuko, pabandė apglėbti gyvūnėlį. Ir tada pamatė jo apsiblaususiose akytėse mažą gyvybės kibirkštėlę. Mažytę. Vėjas pamiršo apie save, jis pradėjo kutenti kačiuką visa savo užsilikusia vakarykščios saulės šiluma, dalinosi ta šviesa ir jėga, kuria jį apdovanojo pavasaris. Jis pavargo, išseko, bet labai bijojo, kad kačiukas visai numirs ir iš visų jėgų stengėsi išsaugoti tą gyvybės kibirkštėlę. Ir kai tik kieme pasirodė pirmi į mokyklą skubantys vaikai, Vėjas sukaupė visas likusias jėgas ir pradėjo lyg koks padykęs skersvėjis nešioti dulkes, pernykščius lapus, saldainių popieriukus – kaip begalėdamas stengėsi atkreipti berniukų dėmesį. Vėjui pavyko. Berniukai apsidairė ir pamatė kačiuką. Visai mažytį. Jie nenuėjo tą dieną į mokyklą. Į mokyklą juk galima nueiti bet kada kitą kartą. O kačiukui tai buvo antras gimtadienis. Gimimo Diena. Ir dabar jau Vėjas žinojo, kad ir jis galės švęsti gimimo dieną. Ir nereikia jam kiemo beržų dėmesio, nereikia žvirblių, varnų ar kitų vėjų dovanų. Užtenka, kad kačiukas, tupėdamas ant palangės atsisuka į Vėją ir tyliai visu kūneliu murkia.
      Tai ir buvo Vėjo Diena.  Vėjo - Vėjavaikio.