Tamsos apsupta. Dešimtas skyrius.

Keliaudami atgal į karalienės rūmus mudu su Deimonu sustojame tik vieną kartą ir tai tik tada, kai aš jau visiškai pervargusi nuo tokios neįprastos kelionės ant žirgo nugaros pasiskundžiu savo sargui skaudama nugara ir jis, netaręs nė žodžio, sustoja pamiškėje. Jis ir vėl užkuria laužą, tik šįkart, dienos akivaizdoje, daug mažesnį; prirenka man uogų ir šaknų, nuo kurių vėliau man susuka skrandį, o pats kaip visada nieko neima į burną. Šis momentas man labai primena vakarykštės dienos vakarą. Tik šįkart Deimonas negailestingai vengia mano žvilgsnio, jo lūpos išvien kietai sučiauptos į tiesią liniją.

- Ar mes nepakalbėsime apie... tai? - klausiu baigusi kramtyti man nepažįstamas tamsiai mėlynas uogas.

Deimonas sėdi priešais mane ant žemės ir pagaliau pakelia akis. Ir vėl tas ieškantis žvilgsnis. Ir vėl jis nieko neranda.

- Nėra apie ką kalbėti, - monotonišku balsu atsako jis. Jo veidas be emocijų.

Išgirdus šiuos jo žodžius man širdis nusirita į kulnus, bet aš daugiau nieko nedrįstu sakyti. Deimonas nusuka nuo manęs akis ir daugiau nebepažvelgia. Keliaujame toliau. Kuo toliau, tuo labiau slystu nuo balno, o dangus artėjant prie karalienės rūmų vis tamsesnis ir tamsesnis. Svarstau, ar tai dėl to, kad temsta, bet suprantu, kad dar pats dienos vidurys, o pavasarį temti turėtų dar negreitai.

Pamažu suvokiu, kad artėjame prie rūmų teritorijos, kai atpažįstu aplinkinį mišką, kuriam prieš tą visiems žinomą nutikimą vaikščiodavau beveik kiekvieną dieną. Dangus čia tamsiai pilkšvas, įžiūriu blykčiojančius žaibus ir kažkur priešais save girdžiu griaustinį; mūsų žirgas pasibaido ir Deimonas vos spėja jį sulaikyti. Žirgui kiek aprimus mes jojame toliau per mišką ir vos po kelių minučių pasimato rūmų apvadai. Mano širdis vos spėja atsigauti nuo namų ilgesio, kai išvystu rūmų kieme didelę prablukusią juodą masę, kuri, kaip žinau per daug gerai, yra karinės Tamsiojo pajėgos. Nuo to vaizdo aikteliu, o mano sargas vietoje sustabdo žirgą.

- Ką tu darai? - klausiu jo. - Mes turime eiti ten ir jiems padėti...
Deimonas papurto galvą.

- Negalime, tau ten per daug pavojinga, - atsako jis.

Negaliu patikėti savo ausimis, tad nieko nesakau. O po akimirkos jau neįtikėtinai lengvai nuslystu nuo balno ir Deimonui dar nespėjus sureaguoti jau bėgų rūmų link. Girdžiu, kaip jis šaukia man pavymui:

- Kalipse, palauk!

Bet aš nė neatsisuku į jį pažvelgti, tik iš visų jėgų bėgu į priekį, o šešėliai priešais mane iš vientisos masės pagaliau įgyja individualias formas, pavidalus, nors vis dar yra absoliučiai juodi ir primena tik figūras. Kuo arčiau pribėgu, tuo geriau įžiūriu, kad šešėliai puola karalienės rūmų karius ir sargybinius. Man dar nespėjus įsmukti į tą juodą masę pajuntu, kad šešėliai vis artinasi mano pusėn. Girdžiu ausyse savo plakančią širdį. Girdžiu už nugaros link manęs bėgantį Deimoną. Sudeda abi rankas sau ant širdies ir sutelkiu visas galias savo kūno centre. Ir tuomet pakeliu jas į viršų.

Akinančiai ryškus baltos šviesos pliūpsnis pakyla į orą ir daugiau nei pusė šešėlių kareivių išnyksta kaip dūmas, taip atlaisvindami man kelią į priekį. Jaučiu, kaip Deimonas sustoja, o kai grįžteliu galvą atgal, pamatau, kad jis apstulbęs žiūri į mano ką tik pademonstruotą galią ir dar neišblėsusią šviesą, kovojančią su tamsumomis. Aš ir pati esu dėl to nustebusi, tačiau neleidžiu sau sustoti, ir toliau bėgu į priekį, kol pasiekiu rūmų duris ir lėkte įlekiu pro jas.

Viduje chaosas. Rūmų raganos laksto koridoriais, vienos svaidydamos žaibus į pro langus besiskverbiančią tamsą, kitos ieškodamos vietos, kur galėtų pasislėpti, ar durų, pro kurias galėtų pabėgti neužpultos. Aš braunuosi per jų masę link karalienės kambario ir nė viena iš jų net nepažvelgia į mane, nekreipia jokio dėmesio, jog ką tik savo suknelių kraštais prisilietė prie šventosios. Jos visos tik bando išgyventi. Arba aš jau nebeatrodau kaip šventoji. Mano balta suknelė vis dėlto jau nebebalta. Plaukai susivėlę ir labiau pilki, o ne sniego baltumo, ir laisvai krenta man ant pečių. O šydo ant mano veido jau seniai nebėra. Visi mato mano veidą. Nors dabar man tai visai nė motais. Ir jausmas, keista, tačiau normalus. Nėra jokios kaltės.

Kaip išdegusi akis įlekiu į karalienės kambarį ir, nepamačiusi jos iš pirmo žvilgsnio, imu žvalgytis miegamajame, vonioje.

- Jūsų didenybe? Ar jūs čia? - kelis kartus garsiai pašaukiu, bet jokio atsako nesulaukiu.

Dar kartą viską gerai išieškau, svarstydama, kur dar galėtų būti karalienė, ir pasidavusi išeinu iš jos kambario. Vėl atsidūrus rūmų fojė mane nuplieskia siaubinga mintis: kad karalienė taip ir negrįžo namo. Kad po to, kas nutiko vakar Tamsiojo apnuodytame miške, ji niekada nebeapsilankė savo rūmuose. Kol aš buvau užsiėmusi su Deimonu...

Tačiau mano mintis nepasiekia išvados, nes į man tiesiai į krūtinę trenkiasi vienos rūmų raganos pasiųstas melsvas burtas ir aš skausmingai nukrintu ant žemės. Suaimanuoju ir kai pagaliau atsimerkiu, pastebiu, kad mane užpuolusi ragana net nesiteikė pasižiūrėti, ar manęs nenužudė. Ji nubėgo visai į kitą pusę.
Rankomis pasitraukiu kiek į šalį, kad bėgančios raganos manęs visai nesutryptu, tada atsisėdu vietoje ir man siaubingai suskausta galvą. Susiimu ją rankomis ir sudejuoju, tada kažkur visai netoli išgirstu balsą:

- Sancta Calipse!

Mildred. Ji gyva. Pasuku galvą ir pamatau ugninius jos plaukus. Palengvėjimas užplūsta man krūtinę. Mildred pribėga prie manęs ir, rankomis suėmusi per pečius, šiaip ne taip padeda man atsistoti nuo žemės. Jos akys liūdnos, išsigandusios ir pilnos ašarų. Mildred mane stipriai apkabina.

- Sancta Calipse, jums viskas gerai, aš taip jaudinausi...

Aš sunkiai alsuoju ir akimirką nieko negaliu atsakyti, bet kai draugė atsitraukia, aš pažvelgiu į jos šviesias akis ir paklausiu:

- Mildred, kur karalienė? Ar jai viskas gerai?

Jaunosios moters veidas tik dar labiau paliūdnėja. Ji susikrimtusi papurto galvą.

- Ne, sancta Calipse, nemačiau karalienės nuo tada, kai ji kartu su tavimi karieta išvažiavo vakar iš ryto... Bet kai jūs negrįžote, aš supratau, kad nutiko kažkas siaubingo... - Ašaros nuteka jos skruostais ir ji stipriai suspaudžia mano rankas. - Ak, aš taip džiaugiuosi, kad bent jau jums viskas gerai...

Nedrįstu jai pasakyti, kad po vakar dienos aš karalienės irgi nemačiau. Kad palikau ją likimo valiai kovoti su šešėliais, nors ji ir neturi kaip apsiginti, nes negali burti. Nutylėjau, kad pabėgau vienu du su savo sargu ir kad...

- Mes turime ją surasti, - ryžtingai sakau, nors galva man vis dar sukasi. - Net jei norėčiau, viena, be jos paramos, nesugebėčiau nugalėti visos tos tamsos...

Mildred akimirką tik žiūri į mane ir nieko nesako, tada linkteli.

- Neleisiu Tamsiajam jūsų paimti, - taria ji. - Viskas bus kitaip, nei praėjusį sykį.

Bandau savo dėkingumą jai išreikšti žvilgsniu, tik nežinau, ar pavyksta.

- O kur jūsų sargas? - klausia ji, bet aš papurtau galvą, parodydama, kad nenoriu apie tai kalbėti.

Mes pajudame atgal prie durų. Paleidžiu dar kelis šviesos spindulius į besibraunančius šešėlius, Mildred tuo tarpu leidžia pirštais srūti savo magijai, bet tokio kiekio šviesos išburti nebepavyksta. Per moterį minią mes beveik pasiekiame rūmų duris ir ketiname pro jas išeiti, kai pajuntu, kaip kažkas sugriebia mano ranką.

Tai Deimonas. Jo žvilgsnis degantis pykčiu. Jis nieko nesako, tik ima temptis mane su savimi gilyn į rūmus. Girdžiu, kaip bėgdama man iš paskos kažką jam sako Mildred ir svaidosi keiksmažodžiai.

- Ką tu darai, mes einame ne ten! - šaukiu į Deimono nugarą.

- Ne, mes einame kaip tik ten! - ir jis šaukia man. Kitoje rankoje, kuria nelaiko manęs suėmęs, mano sargas laiko sugniaužęs kardą.

Prieiname duris, kurias Deimonas atidaro ir grubiai įstumia mane į vieną kambarių, pats įeina iš paskos, o po jo dar spėja įsmukti Mildred ir susijaudinusi prieina prie manęs ir paima už rankos. Deimonas susierzinęs uždaro duris.

- Traukis nuo jos, - suurzgia jis pro sukąstus dantis.

Nežinau, su kuo jis kalba, bet Mildred kaip nudeginta atsitraukia nuo manęs per gerus dur metrus.

- Ką darai, sarge? - vis dėlto priekaištaudama šaukia ji. Matau prakaito lašelius ant jos kaktos. - Mes turime sugrįžti pas karalienę ir jai padėti!
Šokiruota stebiu liepsnojantį Deimono įtūžį, nukreiptą į Mildred. Manęs jis, atrodo, net nepastebi. Jis atrodo keistai. Ar tapo aukštesnis?

Deimonas žengia žingsnį į priekį, o Mildred vis dar ant jo šaukia. Kažkoks nepaaiškinamas grėsmingumas spinduliuoja nuo viso jo asmens.

- Deimonai? - tyliai kreipiuosi į savo sargą.

Jis šauna į mane negailestingą žvilgsnį.

- Nevadink manęs taip, - sako man. Tada atsisuka į Mildred. - Taip ilgai norėjau šitai padaryti, - pro sukąstus dantis ištaria Deimonas. Kilsteli kardą. Jo balsas skamba svetimai, nuo to garso pašiurpsta mano nugara. - Parodysiu, kaip grobti tai, kas priklauso man.

Deimonas pakelia kardą ir perrėžia juo Mildred pilvą. Jos suknelėje ir kūne žioji milžiniška skylė, pro kurią bėga kraujas, tuomet žarnos, tuomet viduriai. Jos akyse ir lūpose atsispindi absoliuti nuostaba ir šokas, o manyje kažkas amžiams užsirakina. Tada ji sudrimba veidu į žemę, jos kūno apačia lieka nevalingai kyboti aukščiau už visą kūną.

Jis atsisuka į mane. Negaliu judėti. Negaliu nieko pasakyti. Tegaliu į jį žiūrėti. Ir laukti to, kas bus. Baimė manyje tokia stipri, kad jos net neatpažįstu. Jis spinduliuoja tamsa ir grėsme, visas jo kūnas man prieš akis padidėja dvigubai, šešėliai ima skverbtis pro kambario langus, man į šnerves, akis ir ausis.

Staiga viskas tampa aišku kaip dieną. Staiga pasąmonėje susidėlioju visus taškus ant i. Suprantu, kas vyksta. Ir kas vyko pastarąsias aštuonias savaites. Tačiau per vėlai.

Jo juodos blogio akys veria mane kiaurai, o kai jis prisiartina prie manęs, aš savęs nebeatpažįstu.

- Tu keliausi su manimi.