Namelis ir spalvotas langelis

PASAKA APIE NAMELĮ
                              IR JO SPALVOTO STIKLO LANGELĮ



Vieną kartą gyveno toks neįrastas namelis. Na, iš pažiūros jis buvo visai normalus – su raudonu stogeliu, žaliomis durelėmis, gražia pinta tvorele ir keturiais langeliais. Bet vienas jo langelis buvo nepaprastas, netgi, sakyčiau, beveik  stebuklingas - jis buvo spalvoto stiklo ir su ratukais. Namelis labai didžiavosi tuo langeliu ir labai jį mylėjo. Jis kiekvieną rytą atsibudęs pirmiausia pasižiūrėdavo pro spalvotus savojo langelio stikliukus. Pasižiūri pro vieną kampuką  - mato raudoną mišką, mėlyną saulę, žalius debesėlius. Jei pažvelgia pro kitą kampuką – saulė, žiūrėk, jau žalia, debesėliai rausvi, o miškas tamsiai mėlynas. Galima pažiūrėti ir per vidurį langelio – tuomet viskas žėri auksu, arba būna sodriai žalia – nelygu langelio nuotaikai. Ir dar – tas spalvoto stiklo langelis turėjo ratukus ir važinėjo kur panorėjęs. Kartais jis būdavo ant pietinės  sienos ir pro jį matydavosi miškas, kartais per naktį nuvažiuodavo iki šiaurinės sienos ir ryte namelis grožėdavosi plačiais spalvotais laukais. O vakaruose  matydavo  spindintį upės kaspiną, kuris raibuliuodavo visomis vaivorykštės spalvomis. Labai retai, tik ypatingomis progomis, langelis nuvykdavo ant palėpės sienos, tuomet nameliui atsiverdavo plačiausi toliai ir nematyti grožiai.
    Bet vieną naktį užėjo baisi audra - namelį merkė liūtis, pūtė baisiausias vėjas, nešė ant stogelio, durelių ir visų langelių purvą, medžių lapus, sėklas. Rytą spalvoto stiklo langelis buvo purvinas, nebegražus, visi spalvoti stikliukai buvo paprasčiausiai pilki ir pro juos vos skverbėsi saulė. Išsigando langelis, susigėdo – kaip dabar pro jį žiūrės jo mylimas namelis, ką gi gražaus jis dabar gali pamatyti? Taip nuliūdo, nusiminė langelis, kad ėmė ir išvažiavo, paliko savo namelį. Važiavo jis liūdnas, net kelio nematydamas ir nejučiom suprato, kad atsidūrė  visai nepažįstamam miške, kad aplink - nematyti medžiai, krūmai, skraido keisti paukšteliai ir laksto dar keistesni žvėreliai. Iš tiesų tie visi medžiai, žvėreliai ir paukšteliai buvo labai įprasti, bet mūsų langelis buvo matęs tik dulkėse besikuičiančius žvirblius ir kelias atskrendančias zylutes bei  sodo obelis ir serbentus. Išsigando langelis, puolė į vieną pusę, į kitą, metėsi šen, metėsi ten ir pasiklydo visiškai. Aplink – nė kelio, nė takelio,  vien labai nejaukus miškas. Tik staiga kažkur tolumoj tarp tamsių kamienų ir šakų jis pamatė kažin ką spindint. Kaip galima greičiau, pindamasis ratukais už šakų ir šaknų langelis nuskubėjo į tą pusę. Ir ką jis pamatė?! Tai buvo nuostabi aukšta eglė, visa pasipuošusi spalvoto stiklo žaisliukais, kurie visom spalvom spindėjo patekėjusio mėnulio šviesoje ir neįprastai ramino langelį.
    -Tu turbūt mano sesė, kad tokia spalvota ir graži! – šūktelėjo spalvoto stiklo langelis, bet eglė tik spindėjo ir tylėjo. Jau daug ramesnis langelis pasižiūrėjo į eglę ir pavargęs užmigo. Rytąi jis nubudo sušalęs ir staiga prisiminė visus savo nuotykius, savo paliktą namelį ir baisiai nuliūdo. Jam labai rūpėjo, kaip dabar jaučiasi jo namelis, kaip jis be savo spalvotojo langelio... Turbūt liūdi, kaip ir jis...
Tik eglė – sesė spindėjo visais savo spalvoto stiklo žaisliukais ir truputį ramino langelį. Iš po eglės netikėtai išpūškavo dygliuotas ežiukas.
-Ė, labas! Tu turbūt  tos dygliuotos ir spalvotos brolis, kad toks dygliuotas? Tai tu ir man brolis, nes ji turbūt mano sesė! –pasisveikino ir užšnekino ežiuką langelis.
-Nežinau, ar aš tau brolis, - atsakė ežiukas, - bet man ta pasipūtusi eglė tikrai ne sesė. Visi miško žvėreliai ją papuošė per Kalėdas, o šventėms praėjus, ji atsisakė nusiimti savo spalvotus žaisliukus ir dabar stovi tyli ir pasipūtus. O kas tu toks? Tokio žvėrelio aš dar niekada nemačiau.
-Aš ne žvėrelis, aš langelis. Paprasčiausias langelis, tik su ratukais, - langelis nedrįso prisipažinti, kad jo stikliukai spalvoti, tik labai purvini, mat ežiukas gali pagalvoti, kad ir jis pasipūtęs.
-O ką tu čia veiki, jei esi langelis? Dar niekad nemačiau nei medžio, nei krūmo su langeliu, – nusijuokė ežiukas.
-Aš pasiklydau. Išėjau nuo savo namelio, susigėdau, kad nešvarus, negražus ir išėjau. O dabar labai noriu grįžti, bet nežinau kelio.
-Tai niekai - aš tave išvesiu iš miško, o pakeliui dar ir upelyje nusiprausti galėsi. Čia tikrai vieni niekai, eime - nusijuokė ežiukas ir tikrai – labai greitai atvedė langelį prie upelio, padėjo jam nusiprausti.
-Ė, o tu labai gražus, pasirodo- spalvoto stiklo! Ir visai nepasipūtęs, ne taip, kaip mūsų eglė, - nustebo ežiukas, - važiuok, ten už upelio ir baigsis miškas, o ant kalniuko pamatysi ir savąjį namelį. Laimingai, gal dar susitiksim!
-Ačiū! – sušuko spalvoto stiklo langelis ir greitai nuvažiavo ieškoti savo namelio.
Namelis, kaip ir sakė ežiukas, buvo už upelio, ant kalniuko. Kaip jis apsidžiaugė, pamatęs savo langelį! Langelis viską papasakojo ir pasižadėjo niekad nepalikti savo mielo namelio – kas beatsitiktų. O namelis vėl galėjo grožėtis žalia saule, rausvais debesėliais, mėlynu mišku. Arba nuostabiu auksiniu bei sodriai žaliu vaizdu – nelygu langelio nuotaikai.