Tamsos apsupta. Septintas skyrius.

Laidotuvių dieną mano suknelė juoda, o šydas ant veido taip pat juodas. Gal taip ir geriau, galvoju. Jis geriau už baltąjį paslėps mano ašaras. Pažvelgiu į savo atvaizdą veidrodyje. Be baltos suknelės ir balto šydo vos save beatpažįstu.

Deimonas laukia manęs už durų ir, kai aš išeinu, jis neįskaitomu žvilgsniu nužvelgia mane nuo galvos iki kojų.

- Tau tinka juoda spalva, - žemu balsu sako jis man.


Pasijutusi keistai metu į jį sutrikusį žvilgsnį.

- Visai netinka, - galiausiai atsakau. - Atrodau kaip vaiduoklis.

Nepažįstama, nematyta, bet labai intensyvi emocija kaip šešėlis prabėga Deimono veidu. Mes kelias siurrealias sekundes tiesiog stovime ir žiūrime vienas į kitą. Mane apima nuojauta, kad kažką padariau ne taip. Gal man nederėjo taip sakyti? Gal mano sargas nemėgsta vaiduoklių?

- Tuomet esi labai gražus vaiduoklis, - labai tyliu balsu ištaria Deimonas.

Ir iš karto nusuka nuo manęs žvilgsnį, pajuda iš vietos ir eina toliau, o aš suskubu sekti paskui jį. Mums tyloje einant į rūmų kiemą, kur jau susirinkusi visa laidotuvių procesija, jaučiuosi kalta, bet nežinau, dėl ko. Galbūt dėl visko. Ta kaltė, visai kaip manyje tūnanti tamsa, ėda mane iš vidaus. Ir niekas negali manęs nuo to išgelbėti. Net aš pati. Nors ir turėčiau būti vienas galingiausių žmonių pasaulyje. Bet tamsa manyje yra didesnė net už tai, kas aš esu. O dabar ji glemžiasi ir aplink mane esančius žmones. Žudo juos.

Visa tai mano kaltė.

Rūmų kiemo viduryje aplink uždarą karstą susirinkę apie dešimt karalienės sargybinių, keliolika rūmų raganų, tarp jų ir Mildred, kuri man atėjus suteikia man paguodžiantį žvilgsnį. Karalienės niekur aplink nesimato. Jei ji turėtų lankytis kiekvieno mirusio valdinio laidotuvėse, niekam kitam daugiau neliktų laiko. Net miegoti nebūtų kada. Karalienė man yra sakiusi, kad negalėjimas eiti į laidotuves yra ir vienas geriausių, ir blogiausių dalykų, su kuriais susiduria karalystės valdovas. Niekam nepatinka laidotuvės, sakė ji, bet beveik taip pat baisu yra jose nedalyvauti.

Mudu su Deimonu atsistojame priekiu į rūmus, pagarbiu atstumu nuo karsto su Iljos kūnu. Į priekį išeina didingai atrodanti tamsiaodė ragana ir angelišku balsu ima giedoti giesmę deivėms, kad priimtų į savo karalystę dar vieną nekaltą žuvusįjį. Man suskausta krūtinę. Pačioje giesmės pabaigoje moteris uždega rankoje laikomą deglą ir kaip vyno taurę per vestuves perduoda savo liepsną karstui, kuris po geros minutės jau visas liepsnoja, juodi dūmai kyla į viršų. Pas deives.

Jaučiu Deimoną šalia savęs, prie šono. Nejučia mane apima nenumaldomas noras jį paliesti. Paliesti gyvą žmogų. Paliesti šiltą kūną. Vien dangiškoji karalystė suvokia, kiek daug valios pastangų man kainuoja atsispirti šiai pagundai. Mano juodu audeklu apdengta ranka tik patabaluoja prie šono. Ir nieko daugiau.

Staiga dangus virš galvos patamsėja ir tampa beveik toks pat juodas, kaip ir nuo laidotuvių laužo liepsnos kylantys dūmai. Mano širdį sukausto pernelyg gerai pažįstama panika. Pažvelgiu į karališkuosius rūmus, ant kurių jau nusėdęs tamsos šešėlis ir mano akys iš baimės ir nuostabos išsiplečia. Matau tamsias figūras, lekiančias rūmų stogais ir paviršiais. Jos juda taip greitai, kad man bebandant įžiūrėti jos iškart susilieja, tarsi tokiu būdu specialiai norėtų išlikti pastebimos, bet nematomos.

Kaip vaiduokliai.

Pajutęs mano baimę, o gal pastebėjęs išsiplėtusias akis ir nevalingai pravertas lūpas Deimonas pažvelgia į mane nerimo kupinu žvilgsniu.

- Ar viskas gerai, Kalipse? - nerimaujamai paklausia mano sargas.

Aš beveik nepastebimai papurtau galvą. Mano lūpos juda, bet iš jų neprasiveržia joks garsas. Negi niekas daugiau nepastebi to, kas čia vyksta? Deimonas palinksta prie manęs, kad išgirstų, ką noriu pasakyti.

- Deimonai... Man atrodo, kad į rūmus kažkaip prasiveržė Tamsiojo kareiviai... - sumurmu.

Deimonas kilsteli antakius.

- Kaip tai įmanoma? Rūmai gerai apsaugoti.

Aš vėl vos pastebimai papurtau galvą.

- Negi tu nematai?

- Ko nematau? - dar labiau sunerimęs klausia jis.

- Tų šešėlių...

Deimonas pagaliau pakelia galvą ir pažvelgia būtent ten, kur aš matau pastebimas, bet vis dėlto nematomas figūras. Laidotuvių procesija aplink mus pamažu sklaidosi.

- Tai tikrai neįprasta, - tyliai sako mano sargas. Dėkui deivėms, jis irgi tai mato. - Einu, patikrinsiu. Tu grįžk į rūmus.

Išpūčiu akis. Dar didesnė panika sukausto mano kūną, kai Deimonas atsitraukia nuo manęs ir ima eiti. Aš seku paskui.

- Ką? Ne, tu negali ten eiti vienas, privalai pasiimti su savimi daugiau sargybinių, - sakau, bet Deimonas atsisuka ir per petį pažvelgia į mane taip, kad iškart užsičiaupiu.

- Nėra jokio reikalo, - ištaria jis. - O gal ten nieko nėra. Aš tik patikrinsiu. Tada sugrįšiu pas tave.

Bet aš vis tiek einu jam iš paskos.

- Deimonai, maldauju tavęs, neik vienas, ten nesaugu, tau gali kas nors nutikti... - jau beveik šaukte šaukiu jam pavymui.

Mano sargas sustoja ir aš vos neatsitrenkiu į jo kietą ir tvirtą nugarą. Tada jis atsisuka ir valdingai palinksta virš manęs. Nejučia atsitraukiu atatupsa per pusę žingsnio.

- Bent kiek manimi pasitikėk, Kalipse, - žemu balsu sako jis man. Galia vibruoja ne tik nuo jo balso ir veido išraiškos, bet ir nuo žvilgsnio ir kūno stovėsenos. - Aš esu tavo sargybinis. Geriausias iš geriausių. Jei jau negali pasitikėti mano asmeniu, tai bent pasitikėk mano sugebėjimais.

Ir mano sargas nusisuka ir nueina žaibišku greičiu, po kelių akimirkų jo nebėra. Baimės apimta greitu žingsniu grįžtu į rūmus ir nueinu į didžiąją salę, kur gedulingų pietų susirinko visos laidotuvių procesijos dalyviai. Pastebėjusi, kaip įėjau, Mildred paima mane už rankos ir pasisodina prie savęs. Praeina geras pusvalandis, o aš vis dar žvalgausi Deimono ir laukiu, kol jis įeis pro duris. Nerimas manyje auga sulig kiekviena minute. Žinau, kad negaliu eiti į lauką, jei vis dėlto man gresia pavojus, ir su savo menka ir nenaudinga magija turiu laikytis prie tų, kurie sugebėtų mane apsaugoti.

Neapsikentusi palieku Mildred ir išeinu pas karalienę. Randu ją savo kambaryje apsivilkusią vieną paprastesnių suknelių ir kažką žyminčią visos kambario sienos dydžio Adelanijos karalystės žemėlapyje. Akies krašteliu pastebiu užrašą Košmarų karalystė ant žemėlapio ir nuo to užrašo į niekur vedančią rodyklę.

Mane išvydusi karalienė liūdnai nusišypso.

- Sveika, mieloji Kalipse, - pasisveikina ji. - Kaip suprantu, laidotuvės jau baigėsi. Tikiuosi, kad ne per daug pavargai?

Sunkiai nuriju seiles ir nusiimu juodą šydą. Papurtau galvą.

- Tad kokie vėjai tave atpūtė pas mane? - klausia raudonplaukė moteris.

- Jūsų didenybe... Ar įmanoma, kad į rūmų teritoriją įsiveržtų Tamsiojo kariai? - tyliai klausiu.

Karalienės žvilgsnis patamsėja. Jos lūpų kampučiai nusvyra, o balsas skamba melancholiškai. Ir tamsiai.

- Taip nutiko vieną kartą, kai... Na, pati žinai. Savaime suprantama, taip gali nutikti ir vėl. Nors rūmų apsauga ir sustiprinta. Ar kažkas tave neramina, širdele?

Dar kartą sunkiai nuryju seiles.

- Man atrodo, kad aš juos mačiau... Tamsiojo karius... Jie... judėjo rūmų stogais...

Po šių mano žodžių karalienė pastebimai nubąla.

- Ar esi tuo tikra? - vėl klausia ji.

Lėtai linkteliu.

- Nežinau, ką tiksliai mačiau, jūsų didenybe... Bet ten tikrai kažkas buvo... Pasakiau Deimonui ir jis vienas nuėjo patikrinti, bet dar negrįžo, tad pagalvojau, kad reikėtų pasiųsti daugiau jūsų karių... Jei jam kas nors nutiko...

Kaip tik tada pasigirsta beldimas į karalienės ir ji, vis dar nenuleisdama nuo manęs išsigandusių akių, pasako:

- Užeikite.

Durys atsidaro ir pro jas įeina Deimonas. Jis šiek tiek alsuoja ir yra paraudęs labiau, nei įprastai. Akimis skenuoju jo kūną, ieškodama žaizdų ir sužeidimų. Nieko neradusi lengviau atsikvėpiu.

- Kareivi Deimonai, - kreipiasi į jį karalienė. - Labai malonu, kad atėjote. Kalipsė man sakė, kad matė Tamsiojo kareivius.

Deimonas, prieš tai visą laiką žiūrėjęs į mane, pagaliau atitrauia akis ir pažvelgia į karalienę.

- Taip, jūsų didenybe, - mandagiai atsako jis. - Deja, man pačiam nepavyko jų sučiupti.

- Bet jie ten buvo? - perklausia karalienė.

Deimonas kiek atsainiai gūžteli pečiais.

- Nesu tikras, jūsų didenybe.

Giliai įkvepiu.

- Ar sakai, kad aš meluoju? - piktai paklausiu aš.

Deimonas meta mano pusėn trumpą ir neemocionalų žvilgsnį.

- Ne, jūsų šventenybe. Tik sakau, kad jų nemačiau. Paspruko man nespėjus sugauti. Bet manau, kad jų buvo nedaug ir jie buvo atvykę gal tik apsižvalgyti, o ne imtis kokių nors veiksmų. Kitaip nebūtų taip lengvai pasprukę.

Mano atmintyje vis dar išlikęs greitai judančiu juodų ir susiliejusių figūrų vaizdas.

Karalienė sunkiai atsidūsta.

- Negerai, - tyliai sako ji. Tuomet atsisuka į mane. - Kalipse, kaip reikalai su tavo magija?

Jaučiu, kaip suvirpa mano apatinė lūpa.

- Jūsų didenybe, kol kas man nieko doro nepavyksta išburti, tik šviesą.
Karalienė vėl sunkiai atsidūsta. Tada liūdnai palinguoja galva.

- Šis karas baisus, labai baisus, - sako ji. - O aš nepakankamai stipri. - Dar vienas atodūsis. Man taip norisi ją paguosti. - Deimonai, būk geras, palydėk mieląją Kalipsę į jos kambarį. Jai reikia ilsėtis. Pakaks išbandymų.

Deimonas linkteli. Aš užsidedu juodą šydą ir mes abu išeiname į mano miegamąjį. Jaučiuosi tokia pavargusi. Bet žinau, kad miegas nepadės. Dabar visur matau vien tuos juodus šešėlius.