Rašyk
Eilės (77313)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10807)
Vaikams (2639)
Slam (66)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Keliai trynė medines lentas. Rudos kelnės buvo nusėtos dulkėmis, o balti, kiek didokų marškinių likučiai kaip adatos badė sužalotą nugarą. Tvarkingos ir švarios rankos drebėjo, bandydamos atlaikyti krūtinės svorį. Didelė dalis pailgų plaukų buvo surišti į kasą, bet kiti lipo prie suprakaitavusios kaktos ar sviro žemyn. Mėlynomis akimis žvelgiau į nutryptas grindis bei rudas, brangakmeniais nusėtas kurpes. Po akimirksnio jos pradingo, ir užsimerkiau. Ar pavojus praeis, ar visa kada nors baigsis?

- Mano mieste veikia penkios ligoninės, dešimtys geriausių gydytojai dirba su mano leidimu ir malone, – tęsė drūtas, iš pykčio drebantis balsas, – bet neatsiranda nė vieno manančio, kad yra vertas mokyti mano vaikaitę!

Tyla. Šią giesmę girdėjau ir vakar. Ji pasikartos ir rytoj. Ir taip kiekvieną vakarą, kol ponas Aitas galiausiai nusileis. Jis buvo pripažintas geriausiu Sostinės gydytoju. Gal ne dėl sugebėjimų, kurių aiškiai trūko, gal tik todėl, kad joks jo mokinys nesuklupo. Bet juk ponas Aitas buvo vienas iš nedaugelio, kuris netenkino kiekvieno jaunuolio įgeidžių, ne visus prileisdavo prie egzaminų. Dėl to ir nebuvo suterštas geras jo vardas.

Prieš du mėnesius grįžau iš Gydytojų rezidencijos, tada paskubomis įvyko Emilijaus ir panelės Astos vestuvės. Buvo surengta ponios Angelės ir princesės kelionė į naujuosius jaunavedžių namus. Daugelis mylimiausių, ištikimiausių ir geriausių pono Aito darbuotojų kaip niekur nieko išvyko švęsti į Astrantę. Daugelis nutarė pasiimti atostogų, iškeliavo ar metė darbą. Beveik visi mokiniai nutarė pailsėti, o vėliau susitarti su kitais gydytojais. Ligoninė ištuštėjo ir dieną naktį teko suktis penkiese: ponui Aitui, man, ponaičiui Kostui, ponui Zigfrydui bei panelei Luanai. Menkai ilsėjomis, bet kažkaip susitvarkėme. Nors trūko ir gydytojų, ir pagalbinių darbuotojų, buvo uždrausta užsidaryti.

Pirmą mėnesį kiekvieną dieną apsilankiusi sargyba išsivesdavo poną Aitą. Jis grįždavo plačiai išsišiepęs – karalius nieko nepešė! Vėliau keliaudavome keturiese, mat stengėmės paslėpti penkiolikmetę Luaną. Kiekvieno pokalbio metu visi trys būdavome apdovanojami rimbu, bet ponas Aitas nenusileido. Po savaitės pakaitomis pasislėpdavome, po dar vienos ponaitis Kostas ėmė vaidinti paliegėlį, dėl ko karalius vengė jį mušti – negalėjo leisti, kad kuris nors numirtų pilyje. Praėjo savaitė, ir jis nebedrįso apgaudinėti, išėjo iš darbo.

Bet ši diena skyrėsi. Visų pirma, su mumis buvo panelė Luana. Antra, ponas Aitas negalėjo leisti, kad ponas Gintaras, tas pats Gintaras iš Paupio, kuris mane mokė plakti dalgį, muštų paauglę, ir įsiterpė tarp jo ir merginos. Trečia, tai itin užrūstino karalių, todėl šis pasikvietė savo senelį. Pastarasis kartojo kalbą, kurią ką tik baigė jo anūkas. Ketvirta, karalienė, mažosios princesės motina, nebandė pasišalinti iš kambario. Supratau, kad tai ženklas, jog šį kartą jie lengvai nenusileis.

- Nevertas...

Vilkdamas kojas ėmė žingsniuoti skersai išilgai patalpos.

- Nevertas... – mykė senis, o kiek patylėjęs garsiai riktelėjo: – Reiktų sakyti: išdavikas, tik ir laukiantis mano anūko nuvertimo?

Tylėjome. Žinojau, kad pono Aito pažiūros yra opozicinės, jis troško, kad grįžtų Liudviko ainis. Šiuo atžvilgiu Manijus buvo teisus. Jo mintys ir įžvalgos pakrypo tiesiąja vaga, kuri nieko gero mums nežadėjo.

- Kodėl vis dar dirbate, jei esate nusistatę prieš savo valdovus? Tylite? Taip? Įprasta gynyba!

Girdėjau, kaip kažkas kažką sušnibždėjo, o vėliau stojo kraupi, stingdanti tyla. Po geros valandėlės mus pastatė ant kojų, bet aš nepakėliau galvos, nenorėjau susidurti su piktu žvilgsniu, su žmogumi, kuris pražudė mano sesutės didvyrį.

- Kokie jūsų vardai, jaunuoliai? Panele?

Tyla.

- Prašau, negąsdinkite jų, mano valdove. Panelės vardas Luana. Baltaplaukis Zigfrydas, o juodaplaukis Nairas.
- Sveikinu, pone gydytojau! Prabilote! Puiku! Sakote, kad šie jaunuoliai neturi nieko bendro su jūsų sprendimu? Taip? Linksite? Ištieskite, panele, ranką. Labai graži, išpuoselėta. Ačiū, kad ją prižiūrite.

Dirstelėjau į drebančią merginą. Ji dažnai pasisiūlydavo eiti kartu į Pamiškę ir Palaukę, už kurias buvau atsakingas. Bet dabar jos ranką laikė susikūprinęs, jau visai pražilęs, grėsmingai susiraukęs senis. Jis įdėmiai žvelgė į laibus pirštus. Išvydau, kaip sušvytravo kalavijas, ir nieko negalvodamas pašokau. Nors ir pagriebiau ranką, ašmenys perdrėskė švelnią odą.

- Kas čia dabar?! – nepatenkintas riktelėjo senis. Paleidau jo ranką ir susigėdęs puoliau po savo karaliaus kojomis.
- Meldžiu, mano valdove, neskriauskite mažosios Luanos. Jei norite kam nors nukirsti ranką, kirskite mano.
- Tai stokitės.

Paklusau.

- Mano valdove, – išgirdau drebantį bosą. – Drįstu pastebėti, kad joks gydytojas nenorės dirbti ne tik pilyje, bet ir visoje Sostinėje, jei išgirs kaip žiauriai nubaudėte ką tik egzaminus išlaikiusį jaunuolį.

Pasmakrėje pajutau šaltus kaulėtus pirštus. Nors jie ir drebėjo, tvirtai kilstelėjo mano galvą. Deja, neįstengė prikaustyti žvilgsnio. Nebemačiau grindų, tik šilkinį sienos apmušalą.

- Gydytojas? Sakote gydytojas, pone Teilorai? Man aiškino, kad ponas Aitas iš Sostinės išsiuntė visus savo gydytojus. Apieškokite ligoninę! Jei ten nėra dokumento su jo egzaminų įvertinimais, liepsiu jus patį pakarti!
- Žinoma, mano valdove.
- Nereikia, pone Teilorai Merike, – pralemenęs loštelėjau galvą, kad kaulėti pirštai netrukdytų kalbėti. – Visus dokumentus rasite krepšyje, su kuriuo atvedėte mane.

Panosėje išvydau popierių, kurio dar nebuvau apžiūrėjęs. Girdėjau tik Emo nuomonę apie jį. Bet išsyk pažinau. Ten buvo parašyti Nairo ir gydytojo Aito iš Sostinės vardai.

- Šitas? Šeši dešimtukai ir du devynetai?
- Taip, mano valdove.
- Puiku. Perimkite savo mokytojo darbą, kurį siūlau, ir užbaikime šį reikalą.
- Atleiskite, mano valdove, bet negaliu.

Stipriu judesiu buvau parklupdytas ant žemės.

- Dar jaunas. Po tris rimbo kirčius ir kalėjimas visą savaitę ar ilgiau, kol persigalvos. Duokite tik duonos ir vandens. Jeigu bandys pabėgti, nužudykite jo draugus. Pradėkite nuo merginos. Jis dar nėra užkietėjęs senis, neturėtų ilgai spyriotis.
- Bet, mano valdove, kaip aš susitvarkysiu be jo?
- Kaip nors! – sušnypštė dabartinis karalius, kai jo senelis susmuko į sostą. – Įsakymas jau duotas. Ir taip esame per švelnūs, pagalvojus, kiek daug rūpesčių mums sukėlėte.

Supratau ir pritariau jo žodžiams. Juk gydytojų taryba nusprendė uždrausti princesei mokytis medicinos. Atseit būtų tekę jai nuolaidžiauti, teigiamai vertinti egzaminus, jei iki tol jos noras neišgaruos. Gal ne tiek noras, kiek užgaida.

Atsistojęs kiek įmanoma pagarbiau nusilenkiau.

- Nagi, kalbėkite. Tikiuosi protingai. – burbtelėjo jaunasis karalius, o jo žmona atsisėdo į krėslą. Mačiau, kad ji vos tramdo ašaras.

- Ar galėtume susitarti? Jeigu patenkinsite keturis mano prašymus, sutiksiu mokyti jaunąją princesę.

- Pabandykime. Bet atsižvelgdami į jūsų norus, ir mes iškelsime kelias sąlygas.

- Nedaryk to, Nairai, – jaučiau į save įsmeigtas tris poras akis.

- Visų pirma, ar galėtumėte pakeisti mano bausmę taip, kad nenukentėtų pacientai? Antra, leiskite man nekeisti darbo krūvio, vietos ir gydyti bei elgtis taip, tarytum mokyčiau kokį kitą vaiką. Trečia, leiskite pasirinkti mokymo sąlygas: pamokų laiką, tinkamą vietą, ir rašyti žinias atitinkantį vertinimą, jei nesimokys, paskirti švelnias bausmes ar net palikti kartoti kursą. Ketvirta, jeigu ji nuspręs laikyti egzaminus, leiskite Gydytojų rezidencijos darbuotojams ją vertinti kaip paprastą mergaitę ir nebauskite, jeigu ji sukluptų.

Jaunasis karalius žiojosi priekaištauti, bet jį nuramino žmona, pasakiusi, kad mano prašymai teisingi. Visgi, Manijus suskubo kelti sąlygas ir liepė raštu patvirtinti mūsų susitarimą. Įdėmiai perskaičiau dokumentą ir nepaisydamas priekaištingo pono Aito žvilgsnio pasirašiau. Jeigu ką, pradingsiu skradžiai į žemę, vėl tapsiu Eduardu. Nors... Jie grasino mano bendradarbiams! Turėsiu tęsti, ką pradėjęs.

Buvau gana taikus, nelinkęs pyktis, todėl maniau neužsitrauksiąs valdovų rūstybės. O ši tikrai suliepsnotų, jei ir toliau laikysimės tarybos sprendimo. Gal Aitas ir galėjo būti neatsakingas, bet aš nenorėjau rizikuoti panelės Luanos ar kieno kito sveikata ar net gyvybe.
2022-05-03 06:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą