Eduardas (XIX)

Pasitaisiau plačiabrylę skrybėlę ir nužvelgiau save veidrodyje. Stebėjausi priešais matydamas gražiai nuaugusį, liekną, taisyklingai ir tiesiai stovintį vaikiną. Šisai buvo pablyškęs, kaip ir įprasta turtingiems. Be to, jo mėlynos akys tyrė mane, o tamsūs plaukai vos kyšojo iš po skrybėlės. Pamačiau išlindusius baltus brangios medžiagos marškinius, ir jaunuolis juos susikišo už pilkų lininių kelnių. Į apačią timptelėjo tos pačios spalvos liemenę, pasitaisė tamsesnę priekyje surištą skepetaitę. Pajudinau kojas, įsitikindamas, kad lengvi bateliai nesmunka ir nespaudžia. Apsisukau aplink žvelgdamas į tą patį tamsiaplaukį ir stebėjausi jo nepanašumu į Eduardą Merikę. Tą susivėlusį, visur bėgiojantį žaliaakį, kokiu dar neseniai buvau.

- Ponaiti Nairai, ar einate? – pasibeldė į duris, ir krūptelėjau. Kur rasti tą Nairą? Baukščiai dairiausi ieškodamas kokio ponaičio, bet po to nusišypsojau ir priėjęs prie durų atidariau jas. Raudonai baltai apsirengusi moteriškė nusilenkė, o aš pasisveikindamas kilstelėjau kepurę

Apsižvalgiau tirdamas apmušalais padengtas sienas, stebėdamas spinteles su vazonais ir gėlių puokštėmis. Minkštu rausvu kilimu patraukiau prie laiptų, tokių plačių, kad vienas šalia kito drąsiai galėjo leistis dešimtis žmonių. O aš ėjau vienas. Jaučiausi nejaukiai, atsidūręs tokioje plačioje erdvėje, o buvau girdėjęs, kad teks įeiti į dar didesnę salę. Užsimerkiau bandydamas sutelkti drąsą prieš laukiantį išbandymą.

- Ponaiti Nairai, jūs jaudinatės labiau nei prieš egzaminus. O jie jau praeitis, – pasigirdo gan aukštas balsas. Atsisukau į priėjusį smulkų vaikiną. Šis žydraakis, nuolatos besijuokiantis žmogus vilkėjo melsvomis kelnėmis, plačių rankovių marškiniais bei mėlyna atlapa liemene. Jo skarele gulėjo užmesta ant peties. Bendraamžis kaip įprasta buvo susivėlęs.

- O jūs, ponaiti Nikai, ką tik zujote mieste?
- Ne. Aš miegojau... Nagi, Nairai, nesijaudinkite.
- Susitvarkykite aprangą.
- Ech. Mamos čia nėra, tad nėra kam prižiūrėti.
- Jūs puikiai žinote, kaip turime atrodyti.
- Gerai, gerai. Palauk, Nairai... Atleiskite, palaukite, kol susitvarkysiu.

Žvelgiau į atlapaširdį jaunuolį, su kuriuo susipažinau beveik prieš mėnesį. Tąkart pašto karieta mane paleido miesto aikštėje, ir, nors ėjau pono Aito nurodytu maršrutu, paklydau. Teko apsisukti ir grįžti tam, kad iš naujo pabandyčiau rasti kelią. Laimei, šalia stabtelėjo karieta, ir mėlynai apsirengęs liesas senas vyras, kaip vėliau sužinojau, vežėjas Matas, pasiteiravo, kur jis. Ar jau pasiekė Didžiąją aikštę? Patvirtinau ir savo ruoštu paklausiau, ar jis nežino kelio į Gydytojų rezidenciją. Staiga iš karietos išlindo šviesiaplaukė galva ir džiaugsmingai šūktelėjo:

- Ir jums į Gydytojų rezidenciją? Koks sutapimas! Lipkite į vidų!

Liesasis vežėjas nušoko ir norėjo nusinešti mano lagaminą. Bet aš paklausiau, ar negalėčiau daiktų pasilikti su savimi. Iš karietos atsklidęs moteriškas balsas leido, ir senukas atidarė dureles. Nusilenkiau sėdintiems ir įsitaisiau šalia žydraakio. Įvertinau mamos numylėtinį, patyrinėjau pagyvenusį, jau žilstelėjusį ir susiraukusį vyrą, kuris avėjo juodais, iš odos siūtais batais, dėvėjo juodas kelnes ir baltus siaurų rankovių iki viršaus užsagstytus marškiniais su juodomis sagomis. Ant kelių buvo pasidėjęs taip pat juodą liemenę ir kepurę. Priešais mano suolelį, į priekį žvelgė gerokai jaunesnė už vyrą žavi mėlynakė moteris. Ji vilkėjo prabangią rausvą, baltais kaspinais puoštą, ilgą suknią, dėvėjo skrybėlę su balta plunksna. Iš šonų sėdėjo kokių devynerių ir vienuolikos metų mergaitės. Jos abi buvo gelsvaplaukės, tik vyresniosios kasos kiek ilgesnės. O štai jaunesniosios akys ryškiau žibėjo. Jų veidai apvalūs, švarūs, o skruostai įraudę. Jos dėvėjo melsvas baltomis gėlytėmis puoštas suknutes.

Kai apžiūrėję vienas kitą pajudėjome, mano kaimynas pasisveikino:

- Laba diena. Aš Nikas, o čia mano šeima. Nevarginsiu Jūsų vardais, mat aš pats greitai juos užmirštu, bet prašyčiau maniškį įsiminti. Kaip suprantu, šį mėnesį mudu kartu praleisime Gydytojų rezidencijoje.

Nepatikliai pažvelgiau į baltomis pirštinėmis apmautas rankas, kurios kažkodėl virpėjo. Kaip jis su tokiomis galėjo operuoti? Turtuolis, pagalvojau ir nusišypsojau.

- Laba diena. Būsime porininkai, jeigu esate Nikas iš Vandekraiso.

Dabar mano kaimynas dar plačiau išsišiepė.

- Malonu susipažinti, Nairai iš Sostinės. Ar gandai teisingi, ir jūsų mokytojas paruošia labai gerus gydytojus?
- Dar neteko to girdėti, ponaiti Nikai.
- Na jau! Juk visi taip kalba.
- Atleiskite, ponaiti Nikai, nemanau, kad kalbos gali lemti mūsų egzaminų rezultatus. Jeigu jos ko nors vertos, tai norėčiau, kad apie jūsiškį Gabrielių šnekėtų taip pat.

Vaikinas akimirkai prikando apatinę lūpą, bet tik akimirkai. Tuoj ir vėl šypsojosi.

- Stengiatės įžeisti ar išmušti iš pusiausvyros? Neišdegs.
- Viliuosi, kad esate teisus.
- Jei per mane neapsiginsite gydytojo vardo, tai kitąmet finansiškai paremsiu jūsų perlaikymą.
- Tikiuosi, kad to neprireiks.
- O jeigu mano sūnus neišlaikys dėl jūsų kaltės, ponaiti Nairai? Kuo jūs atlyginsite sugaištus metus?

Nuleidau galvą. Antrąsyk tokios krūvos pinigų nebūčiau sukrapštęs. Ir ponas Aitas nenorėtų prisidėti. O mokėti dar ir už antrą – visai neįmanoma.

- Tėte, nemanau...

Vyras žvilgsniu nutildė sūnų, ir tas pasisuko į mane.

- O ko jūs norite? Galiu užsiimti bet kuo.

Karietoje pasigirdo juokas.

- Žinote, mes nerandame valytojo. Gal galėtumėt padirbėti juo? – nurimusi sučiauškėjo moteris.
- Juokas juokais, bet to nepriimsiu. Tai tik nusižeminimas, – atsakydamas vyras net susiraukė.

Sustojome, bet niekas nesiskubino išlipti.

- Atleiskite, nieko kito negaliu pasiūlyti.
- Vis tiek turėsite apmokėti išlaidas. Žinote, kiek tai kainuos?

Nikas pasilenkė ir atidarė duris. Tuomet stumtelėjo mane.

- Tėte, mes atvykome tapti tikrais gydytojais. Ir po mėnesio švęsime mokslų pabaigą.

Atsistojau šalia karietos ir apsidairiau. Kieme stovėjo daugybė vežimų, ir stumdėsi dar didesnė galybė turtingų žmonių. Nors ir vilkėjau gerais drabužiais, visgi, kitų apranga buvo kur kas puošnesnė. Matėsi, kad dažniausiai tapti gydytojais ryždavosi piniguočiai, o ne šiaip miestelėnai. Na, bet ir mokslai buvo ne kiekvieno kišenei.

Pajutau, kaip kažkas pastvėrė Emo paskolintą lagaminą, ir instinktyviai jį pagriebiau. Negalėjau prarasti vienintelių daiktų, kuriuos pasiėmiau. Tik tada suvokiau situaciją ir susigėdęs nusišypsojau senajam vežėjui. Paaiškinau, kad pats galiu panešti savo daiktus, ir vyras su palengvėjimu atsiduso.

- Ar Jūs eisite su mumis? – pasiteiravo kartu važiavusi moteris, ir pritardamas linktelėjau. Nežinojau, nei kur buvau, nei kur traukti. Tik jaučiau, kad su šiais ponais apsisukčiau daug greičiau.

Šeimynėlę praleidau į priekį, o pats nusekiau iš paskos. Mergaitės užvertusios galvas dairėsi ir stebėjosi, o kiti trys gyvai šnekučiavosi. Supratau, nederąs prie jų. Turtingi, išsilavinę, pasitikintys savimi. O aš?

Išgirdau, kaip kažkas pastatė sunkenybę ir tyliai sudejavo. Atsigręžęs pamačiau senąjį vežėją. Jis vos patempė du didžiulius lagaminus ir kiek mažesnį maišą. Ir kaip jis spėjo, kai anie ėjo nesustodami? Susiraukiau ir vežėjui atkišau savo nešulį. Šis tik linktelėjo ir paėmė mano krepšį. O aš pastvėriau atsilaisvinusį lagaminą ir paaiškinau, kad bus nepatogu nešti tik vieną. Gavau ir antrą krepšį. Kilstelėjęs juos dar labiau nusistebėjau. Kaip toks senas žmogus galėjo visa tai pakelti? Ir ką ponaitis Nikas ketino veikti su visais šiais daiktais?

Prisigretinau prie senuko, ir paspartinę žingsnį pasivijome kitus. Tylėjome, todėl galėjau prisiminti duotus patarimus. Žinojau, spėjęs sulaužyti ne vieną. Nesiginčyk, neparodyk, kad esi neturtingas, bandyk užsitarnauti savo porininko pagarbą, neprisiimk tarnų darbo... Lengva pasakyti, bet kaip padaryti? Be to. nors ir labai stengčiausi, viską galėjo sugadinti ponaitis Tomas – kitas pono Aito mokinys. Tas manęs nemėgo, net nesutiko pavežti iki Gydytojų rezidencijos. Įdomu, kur jis? Ne, verčiau nesutikti.

Staiga prieš mane ėjusi moteris sustojo, ir aš vos neatsitrenkiau į ją. Pažvelgiau į visų dėmesį prikausčiusią Manijaus skulptūrą ir kaip visi Merikės mintyse jo paprašiau sveikatos, pasisekimo ir santarvės.

- Koks nuostabus mūsų Manijus de Merikė! – šūktelėjo ponia.
- Tikra tiesa, – patvirtino vaikinas, o kiek patylėjęs pridūrė. – Ponaiti Nairai, ar jis yra jūsų didvyris?

Ponaitis pasuko galvą šion pusėn ir išsižiojo, šalia manęs pamatęs savo krepšius.

- Ne, ponaiti Nairai, taip negalima. Jūs ne tarnas!
- Ką gi veiksite su tokia gausybe daiktų?
- Ponaiti Nairai, – Nikas priėjo prie manęs ir paėmęs vieno lagamino rankeną nusitempė link savęs. Bandydamas pakelti susiraukė, bet neįstengė ir dėbtelėjo ant grindinio. Vežėjas prišoko padėti jam atsikelti, o aš mintyse pasijuokiau iš būsimojo gydytojo.
- Sunku. Atleiskite, Matai, kad prisikroviau tiek knygų. Kitą sykį pagalvosiu ir apie jus. Ačiū, ponaiti Nairai, kad mąstote apie tarnus. Tikriausiai jūsiškiai gyvena labai šauniai ir nesiskundžia darbu. Deja, nepakeliu ir negaliu padėti. Bet gal paneščiau kokį mažesnį?
- Mano ponaiti, jei norite, galite paimti savo naujojo draugo daiktus. Atrodo, jo krepšys lengvesnis už jūsiškį.

Pašaipus tonas padarė savo, ir ponaitį nutvieskė raudonis. Man pagailo jo.

- Jūs, ponaiti Nikai, labai primenate mano mažąją sesutę. Tik ji ir bando padaryti tai, kas neįmanoma.
- Aš ne jūsų sesutė! – vaikinas net pašoko ir pats pirmas nudūmė link laiptų. Juk nenorėjau jo įžeisti!
- Bet jūsų abiejų šypsenos tokios nuoširdžios, – garsiai užbaigiau mintį.
- Tikrai? Ponaiti Nairai, gal galėtumėte pagloboti mano ponaitį? Jis labai jautrus ir neišvengs problemų, jei bus savimi.
- Prižiūrėsiu jį lyg savąją Linutę.

Senukas palingavo galva.

Priėjau prie ponų, ir Nikas suskubo paaiškinti, kad atstovėję eilę galėsime išsirinkti kambarius. Padėkojęs pasiūliau jam pasiimti gretimus. Jis visu kūnu atsisuko, prisimerkė, o tada ir vėl nusišypsojo.

- Kaimynai? Būtų puiku! Galėtume kartu pasimokyti, o vakarais eiti pašėlioti. Ką manote?
- Mokytis sutinku, bet neketinu eiti iš šio pastato.
- Liaukitės! Juk atvykome ne tik egzaminų! Susirasime draugų bei draugių.
- Jūs man per turtingi, ponaiti Nikai, – pastarasis suraukė kaktą ir nusisuko. Kiek padelsęs vėl atsigręžė.
- Ar jūs turite merginą?

Pagalvojau apie Antaniną ir pajutau, kaip veidą užliejo raudonis. Susigėdęs nuleidau akis.

- Ne, neturiu.
- Tikrai? Ką gi... Bet šiandien privalome pasivaikščioti po miestą. Tik neatsisakykite! Jei eisite šįkart, galėsite nedalyvauti kituose mano žygiuose. Juk privalome susipažinti!
- Jei sutiksiu, vėliau nekviesite? – vaikinas linktelėjo. – Gerai.
- Puiku! Aš rinksiuos...
- Prasčiausią kambarį, kad nesivedžiotumėte draugų.
- Tebūnie! Visuose kambariuose yra lova, stalas, kėdė ir veidrodis. Ir to užtenka!