Rašyk
Eilės (77313)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10807)
Vaikams (2639)
Slam (66)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Rudaplaukės kasa siekė liemenį. Ji buvo kiek trumpesnė nei įprastai, bet visai nežymiai. Pastebėjau tai, nors mergina nė neklausė. Tik plačiai išsišiepė ir vėl nusisuko. Savo smulkia rankyte pasirėmė smakrą ir toliau tęsė pokalbį. Ploni pirštai nevalingai glostė į ausį įsegtą auskarą. Jos varpeliu skambantis balsas retai įsiterpdavo į panelės Astos, jų mamos ir Linutės kalbą. Ir anksčiau buvau pastebėjęs, kad Antanina mieliau klausydavosi, o ne pasakodavo. Gal dėl to mudu vieni nebeišeidavome į miestą? Juk tada jai tektų vesti pokalbį, nes tyla slėgė.

Merginos pečius gobė melsva gėlėmis išmarginta skara. Žinojau, kad ši susegta dailia, jos pačios pagaminta sege. Panašią padarė ir mano sesutei, ir jos buvo laikomos merginių draugystės simboliu. Kaip ir daili kriauklelėmis padabinta dėžutė.

Antanina sugūžė pečius, taip išryškindama nugarą, po plona skara ir suknute pasimatė stuburo linkis. Mielai piršto galiuku perbraukčiau per jį, kad tik išsitiestų. Tikėjau, kad princesė suvirpėtų. Ne, ji išsigąstų. Juk man nebuvo galima paliesti Antaninos, paglostyti jos glotnių plaukų, pasimėgauti švelnia oda. O ir ploni pirštai nebesikabindavo į nelaimingąją ausį. O gal laimingąją? Juk ji viena mane jungė su princese.

Antanina. Galėjau valandų valandas ją stebėti: iš priekio, iš nugaros, iš šono ir iš kito šono. Nesvarbu ar iš toli, ar iš arti. Ji visada ir visur atrodė nuostabiai...

- Nesimokai, Edai? – pakėliau akis į grįžusį Emą. Jos tuoj užkliuvo už rankose laikomo lapelio. Tikriausiai tai pirkinių sąrašas. Ir vėl bastytis po krautuvėles, turgų! Man tai nepatiko, bet nedrįsau atsisakyti. Buvau skolingas ponui Aitai, todėl nuo kėdės atlošo nusikabinau megztinį. Jaunasis gydytojas nusišypsojo. – Ačiū, kad prisijungsi.

- Ką? Galvojau, kad eisiu vienas.

Vis dar smulkaus, nesubrendusio sudėjimo rudaplaukis papurtė galvą. Jau buvau apsirengęs, todėl išėjau kartu. Nesivaržydamas pasakodavau, kas šaudavo į galvą, o panorėjęs tylėdavau ištisas valandas – toks buvo mudviejų bendravimas. Mus jungė meilė darbui, pagarba ponui Aitui, panašūs požiūriai į kitus, pomėgis tyliai pasėdėti, stebėti aplinką... Jis mielai klausydavosi mano kuriamų istorijų, o pats pasakodavo apie perskaitytas knygas. Ne, pasivaikščiojimas su Emu buvo tikrų tikriausia dovana!

Kai draugas perlenkė sąrašą ir įsikišo jį į kelnių kišenę, prisipažino turįs dar vieną reikalą. Nesvarstydamas pasišoviau eiti kartu. Patraukėme giliau į miestą, ir sustojome prie juvelyrinių dirbinių krautuvėlės.

- Ką čia darysime?
- Man reikia... žiedo, – sušnibždėjo ir išraudo.

Susiraukiau. Negi jis ketino puoštis? O gal ieškojo dovanos kuriai nors merginai? Bet Astos gimtadienis seniai praėjo, o iki Antaninos dar toli. Linutei papuošalų nereikėjo, dėl panelės Luanos, jaunosios pono Aito mokinės, neišlaidavome, o ponia Angelė norėjo tik gėlių.

Akys raibo nuo prekių gausos, o galva sukosi nuo kainų. Krautuvėlė – tai ne turgus, kur galėjome įsigyti pigių, bet visai gražių prekių. Žinoma, ne tokių dailių kaip čia.

Emas pamojo, ir prisiartinęs pasilenkiau virš išrikiuotų žiedų. Vieni buvo gražesni už kitus. Išlankstyti, žvilgantys, puošti deimantais ir smaragdais, vientisi, auksiniai, sidabriniai... Galva sukosi nuo įvairovės. Žvilgtelėjęs į susikaupusį draugo veidą, supratau, kad dar užtruksime. Ėmiau apžiūrinėti po vieną, po to dar kartelį ir dar... Pagaliau išsirinkau penketą puikiausių. Tada dirstelėjau į jų kainas. O! Būtų gaila tokios sumos už žiedą! Kas ir perka?

- Eime. Čia per brangu... – kumštelėjau draugui, o šis šyptelėjo.

Pakėliau galvą ir apsidairiau. Dvi puošniai apsirengusios merginos šnekučiavosi ir matavosi auskarus. Prie jų stovėjo besišypsanti ponia. Ji nuolat dirsčiojo į mūsų pusę, todėl ir vėl nuleidau akis. Dar sugalvos prieiti!

Ir tikrai, kai anos merginos išėjo, ponia prisiartino ir pasiteiravo, ar galėtų mums kuo nors padėti. Emas tuoj sumąstė daugybę klausimų, o moteris draugiškai atsakinėjo. Kad nesijausčiau atstumtas, draugas privertė išreikšti savo nuomonę. Tuoj išgirdau iš ko, iš kur, kokio meistro, kada pagaminti kiekvienas mano nusižiūrėtas žiedas. Beveik visi jie turėjo savo istoriją, savo reikšmę. O tie, kurie neturėjo, tuoj buvo apipinti mano mintyse gimusiais pasakojimais. Bet Emas užbėgo už akių ir prisipažino išsirinkęs.

Mano istorijų neprireikė, ir išėjęs į gatvę atsidusau su palengvėjimu. Visgi, kaip gerai matyti saulę ir negalvoti, kad kažkas vidury dienos apiplėšė Emą.

- Džiaugiuosi, kad pagaliau išėjom.
- Aš irgi, Edai. Ir tikiuosi, kad neteks ten grįžti.
- Ir aš. Galima įsigyti ir...
- Nenori grįžti? – skubiai pertraukė. – O ką nusipirkai?
- O turėjau? Emai, tau reikia žiedo. Ne man.

Vaikinas pastvėrė mano ranką ir įbruko mažą daiktelį. Pakėlęs ir atidaręs dėžutę nustėrau. Juk tai buvo vienas iš mano nužiūrėtų žiedų!

- Tai tau.
- Man? Kad man nereikia! Pasiimk!
- Ne, ne, Edai. Aš turiu, – rudaplaukis kilstelėjo kitą žiedą, ir aš sugniaužiau saviškį. Negi tai bus mūsų draugystės simbolis, kaip kad segės Antaninos ir Linutės? Bet už tokią sumą?.. Nugara perbėgo nejaukus šiurpulys.

- Jį turėtų nupirkti tėvas. Bet maniškis davė pinigų, o tu visai neturi tėčio, taigi... Pamaniau, kad galėčiau nupirkti ir tau.
- Kas tai? Negi man jo reikia? – pasivijau skubantį bičiulį, ir šis neramiai atsigręžė.
- Negi nesupranti? Tai sužadėtuvių žiedas. Kai norėsi vesti, jį įteiksi mylimajai...
- Pala, pala! Ketini vesti?! – pakraupau.
- Na, žinoma! Nežiūrėk taip į mane! Man dvidešimt vieneri! Juk visą gyvenimą nesižvalgysiu į ją!
- Taip, bet... Juk pirštis reikia ne taip... – nesuprasdamas pasikasiau paausį, tad draugas atlaidžiai šyptelėjo.
- Aš miestietis, o ne kaimietis. Turiu pirštis taip, kaip priimta čia. Pirmiausia...
2022-04-25 18:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą