Eduardas (XVI)

Linutė įdėmiai žiūrėjo į peilius ir bandė suvokti skaičius. 17 daug? Ar mažai? Pagaliau ji pavargo ir taip staigiai mostelėjo rankomis, kad kažkas už mūsų sudejavo. Mergaitė suskubo atsiprašinėti, o varpelis bandė ją nuraminti. Nugara perbėgo virpuliukas, nes pažinau jį. Nustebęs atsisukau ir pasijutau it devintame danguje. Juk tai panelė Antanina!

Mergina netruko pastebėti mane ir džiaugsmingai šūktelėjo:

- Eduardai?!

- Panele Antanina, visada malonu jus matyti. Aaa... – susigėdęs numykiau ir pažvelgiau į ne mažiau nustebusią Linutę. Paėmiau ją už parankės ir pristačiau. – Sesute, tai mano draugė panelė Antanina. Panele Antanina, tai mano sesutė Linutė.

- Linutė?! – princesė net plekštelėjo delnais, o sesutė pasitraukė atatupsta. – Eduardas tiek daug apie jus pasakojo!

Tada panelė pastebėjo, kokia sumišusi ir išsigandusi sesutė, ir pasistengė surimtėti, nukreipti dėmesį kur kitur.

- Eduardai, gal kartais matei sesę su Emu? Mes kartu išėjome pas ponią Aną, bet jiedu kažkur pradingo, – ji apsidairė. Pasistiebęs ant pirštų galų apsidairiau. Deja, aplinkui nepamačiau savo pažįstamų. – O ką jūs čia veikiate?

- Renku dovaną Eduko gimtadieniui. Ne rytojui, o kitam. Kai turėsiu užtektinai pinigų, – suskubo atsakyti sesutė, ir rudaplaukė dėkinga nusišypsojo.

- Nuostabu! Ačiū, Linute. Aš vis spėliojau, kada gi Eduardo gimtadienis! Bet rytoj... Ką manai, jei ta proga iškeptume pyragą ir visi kartu jį suvalgytume? Aš, tu, jis ir... Eduardai, ką dar pakviesime į tavo gimtadienį?

- Nieko. Nėra ko čia švęsti. Keturioliktas gimtadienis – ne jubiliejus...

Bet panelė Antanina apsimetė neišgirdusi manęs. Ji pripuolė prie Linutės, paėmė jos rankas ir klausinėjo, kokius pyragus aš mėgstu, kokių patiekalų paruošti, kaip reikėtų papuošti stalą, kokius žaidimus galėtume žaisti... Visko, kas, jos manymu, buvo svarbu šventei. Sesutė iš pradžių nesusigaudė. Tik kiek vėliau paniro į fantazijų pasaulį ir pertraukinėdama Antaniną įsivaizdavo tobulą šventę. Paėmęs įsijautusias mergaites už parankių, pasivedžiau jas į šalį, kad nekliudytume kitiems. Patenkinti veidai privertė susimąstyti, o kada aš pats taip džiūgavau.

Tikriausiai, kai šią vasarą Morkaus tėvai pakvietė į šienapjūtę. Kažko paklausiau arčiausiai esančio palaukiečio Manto, ir jis stabtelėjo. Bet jo svainis to nepastebėjo ir užsimojęs įpjovė į koją. Vyras paplūdo kraujais, ir aš panūdau padėti, bet kaip vaikas buvau nustumtas į šalį. Kažkas nuskubėjo arklio, kad pakviestų gydytoją, kažkas nevykusiai patarinėjo.

Žinojau, kad visai netoli yra namelis, skirtas Palaukėje nakvojantiems gydytojams. Ponas Aitas vasaromis dažnai čia atvažiuodavo su savo mokiniais pailsėti nuo šurmulio. O šie kartais užsukdavo ir vieni. Ir šiandien čia turėjo lankytis ponaitis Emilijus.

Prisiartinau prie Morkaus, timtelėjau jam už rankovės ir prasitariau, kad žinau, kas galėtų padėti. Tik tiek, kad jis vis dar paauglys. Svainis nusileido. Kad tik jis išmanytų, ką daryti! Nuskuodžiau link kaimelio. Nevalia delsti! Morkaus brolis gali nukraujuoti!

Trobelėje garsiai šūkavau, apžiūrėjau visus kambarius. Bet ponaičio Emilijaus nebuvo. Ką daryti? Paskubomis sumečiau visus daiktus, kuriuos maniau būsiant reikalingais, dar pašūkavau ir sukniubau ant kėdės. Kur tas ponaitis?

O tada akys užkliuvo už dėžės, kurioje buvo švarūs drabužiai, perukas ir lęšiai – viskas, ką naudodavau persirengti, jei į ligoninę atvykdavo svečių. Padvejojęs brūkštelėjau raštelį ponaičiui ir persirengiau. Prieš išbėgdamas dirstelėjau į veidrodį. Gal niekas nepažins...

Šienautojai tikėjosi sulaukti drąsaus vaikino, bet pamatę baugštų paauglį, kurio rankos vis dar drebėjo, nenorėjo leisti arčiau sužeistojo. Tik vienas Mantas drąsiai paragino prieiti, ir tada aš labai nudžiugau. Mane pripažino! Man leido gydyti! Jei pavyks, išgelbėsiu vyriausią Morkaus brolį!

Vos paliečiau suprakaitavusią koją, mano rankos liovėsi drebėjusios, pranyko ankstesnė baimė, ir ryškiai atgijo jau apgalvotas planas, ką po ko daryti. Pats nusistebėjau, kaip tiksliai atkartojau anksčiau matytus, bet dar niekuomet nebandytus veiksmus. Tik aptvarstęs žaizdą vėl išgirdau aplinkinių šnibždesį.

- Atsiprašau, čia turėjo ateiti Emilijus... – išraudęs atsakiau.

- Kad tu ir pats puikiai susitvarkei. Gal net geriau nei aš! – išgirdau linksmą balsą ir nustebęs atsisukau. Pirmutinėje eilėje tupėjo švariai apsirengęs rudaplaukis. Nudelbiau akis, o jis atsistojo ir paplojęs per petį perėmė vadovavimą. Patarė nugabenti sužeistąjį į namus, duoti daug skysčių ir prižadėjo kuo greičiau atsiųsti gydytoją. Kai išgirdo, kad darbininkai jau pasiuntė žmogų, patenkintas linktelėjo ir nusivedė mane. Visi jo klausė it suaugusio, nors Emilijus buvo tik trejais metais vyresnis už mane. Negi dėl to, kad jis pasitikėjo savimi?

Žinoma, Mantas išgyveno, tik vis dar nedrįso kaip reikiant priminti kojos, kelti sunkenybių. Ir šis įvykis pasuko mano gyvenimą nenumatyta linkme. Ponaitis Emilijus su tėvais prikalbino poną Aitą tęsti mano mokslus!