Eduardas (XIV)

- Aš tuoj! – garsiai sutilindžiavo varpelis. Jis priklausė Antaninai, nuostabiai rudaplaukei. Mergaitė, pasistiebusi ant pirštų galų, mojo pažįstamai. Po to pasisuko į mane. – Ar niekur neisi?

- Stovėsiu kaip įbestas.


- Tikrai? Nesijudinsi iš vietos, jei kas ir vėl užkliudys tavo sesę? Suprask, esi iš Paupio, negali jai padėti. Aišku?

Pažvelgiau į protingas, mėlynas akis ir linktelėjau. Antanina visuomet buvo teisi. Ne veltui ji – princesė.

- Gerai. Tada stovėk eilėje, o aš tuoj... – riestanosė apsisuko ant kulniuko ir jos plona suknutė suplazdėjo, sukeldama vos juntamą vėjo dvelksmą.

Šiek tiek už mane žemesnė strazdanė iš nugaros atrodė ne ką prasčiau nei iš priekio. Siauri, nuogi petukai buvo atlošti, o rusvai įdegusios plonos, bet nekaulėtos rankos laisvai plaukė į priekį ir atgal. Jos ilgi ir ploni, visur pralendantys pirštai dažnai kaip pincetas suspausdavo ausį. Tereikėdavo užsisvajoti.

- Ponaiti?

Papurčiau galvą taip nuvydamas mintis ir nusišypsojau poniai Anai. Jos putlūs skruostai buvo tokie dideli, kad smulkios akys atrodė per mažos šiam veidui. Ponia išsiviepė. Drįstu taip sakyti, nes ji niekuomet nesišypsodavo, tik praverdavo burną ir parodydavo smulkius dantis.

- Laba diena, ponia. Mane atsiuntė šeimininkas...

Išvardinau prekes, kurių reikėjo ponui Aitui, ir susirinkęs jas atsistojau į kitą, grynai moterų eilę. Jos norėjo paplepėti, apsidairyti ir patikrinti, ką naujo atvežė į parduotuvę. Čia buvo galima rasti visko, ko reikėjo drabužiams, suknioms. Ir gan pigių medžiagų, kurias naudojome ligoninės reikmėms.

- Kada įleis į Anos parduotuvę? – pasitempiau pažįstamą balsą.

- Dar penkiasdešimt, panele.

- Puiku. Galim praeiti pro maisto turgų. Mums visai nedaug trūksta. Gal spėsime nuvežti namo? – princesės pirštukas pakilo ir įsirėmė į smakrą. – Ar visko gavai?

Linktelėjau ir pasukome į kitą gatvelę, kur sukosi begalė miesto ir aplinkinių kaimų gyventojų. Vieni jų pirko, kiti siūlė prekes. Čia buvo nemažai vaikų ir paauglių, koks buvau ir aš. Jie užvertę galvas, išplėtę akis spoksojo į dešras ir pyragaičius, o merginos būriavosi prie audeklų, papuošalų. Stabtelėjau pataisyti slystančio rietimo, ir Antanina atsigręžė, luktelėjusi, kol žengsiu priekin, pati stryktelėjo it stirnaitė. Ji ėjo tiesiai, nesižvalgė į jai nereikalingais daiktais apkrautus prekystalius, tad ir aš neturėjau laiko dairytis. Visgi, mano uoslė ir klausa buvo įtemptos, ir, kai šalimais pravirko vaikas, pasisukau į jį. Pora pyplių laikė atimtą baltą, purią duonelę. Norėjau pamokyti juos, bet mane sustabdė griežtas mėlynakės žvilgsnis.

- Stok! Nesikišk, Eduardai. Išsispręs ir be tavęs, tik daiktus išpurvinsi ir pavėluosime.

Mintyse paprieštaravau. Jei visi taip galvos, kas padės nuskriaustiesiems? Bet turėjau nusileisti savo palydovei. Gal merginoms nederėjo teptis rankų?

Turgaus gatvėje iš tolo vengiau prekystalių, prie kurių sukosi mano pažįstami Paupio gyventojai. O jų buvo nemažai. Juk Paupys didžiausias kaimas Sostinės vakaruose, o aš anksčiau lankydavausi daugelyje trobų. Galėjau vardais išvardyti, kas ką pardavinėjo.

Antanina įdėmiai apžiūrinėjo daržovių lentynas, pasakojo, ką ketino gaminti. Tada aiškinti, kaip atskirti šviežią mėsą, kokiems patiekalams kokia tinkamesnė. Ji buvo tokia kritiška, kad nusistebėjau, kai pagaliau nusipirkome visus produktus.

Užtrukome, ir ponia Ana supyko, kad vėluojame. Bet linksmas Antaninos čiauškėjimas nuramino storuliukę, ir ši meiliai pakvietė mergaitę. Likau už durų saugoti daiktų.

Žiūrėjau į šiandien taip ir neišnykusį mėnulį, kuris vakare savo dukrai lieps liautis išdykauti ir nekratyti mažų žmogeliukų. O ta skųsis, kad parazitai ją bado ir kandžioja. Nusišypsojau. Prie panelės Antaninos dar nebandžiau įasmeninti negyvų daiktų. Ji palaikytų mane kvaileliu. Juk Žemė didesnė už Mėnulį ir nejaučia, ką daro žmonės. O Linutei tiko viskas, ką tik sugalvodavau.

Gal ir gerai, kad su Antanina buvo sunku kalbėtis, kad ji versdavo galvoti apie tai, apie ką vargiai susimąstydavau. Juk nuo tos dienos, kai pagaliau akis į akį susidūriau su princese, veržte veržiausi pas poną Aitą. Žinoma, jis nesiskundė, bet pats jaučiausi ne kaip. Kad pasimatyčiau su gydytojo dukra, turėjau palikti Linutę. Bet juk privalėjau ją saugoti!

Panelei uždarius duris, atsistojau. Ji keliais grakščiais šuoliukais atsidūrė šalia ir parodė dailius baltus dantukus:

- Eduardai?

- Taip, panele?

- Ar prisimeni, kaip mes pirmą kartą susitikome?

- Taip, – mintimis persikėliau į šaltą vakarą, kai stabtelėjau prie gulinčios princesės, bet nuvijau šį vaizdinį ir tęsiau. – Jūs atidarėte duris ir pasakėte, kad jūsų tėvelis užsiėmęs, o aš atkišau avietes ir paklausiau, ar dar ko nors reikės.

- Nežinojau, ką daryti. Juk tai tebuvo stagarai! – mergina išsišiepusi pabėgėjo į priekį. Kai atsisuko, jos veidas ir vėl buvo rimtas. Kodėl Antanina taip retai nusišypsodavo, kai Linutės lūpų kampučiai tik kartais nusileisdavo? – Norėjau paklausti, ar kartais nebuvome susitikę kada anksčiau?

- Ne. Nebūčiau jūsų pamiršęs.

Ji prisimerkė ir įdėmiai pasižiūrėjo į mane.

- Sakai? Iš to, kaip elgiasi mano tėvai, sprendžiu, kad jau senokai lankaisi pas mus. Ar niekad neprasilenkėme?

- Nežinau. Gal kada ir užtikote mane, bet aš jūsų nemačiau.

- Tai kodėl taip nustebai mane pamatęs?

- Jūs esate labai graži, – mergaitė nuraudo, o aš susigėdau, – ir niekada nemaniau, kad iš arti pamatysiu princesę.

- Nevadink manęs princese! – slopindama balsą šūktelėjo ir susiraukė. Bet jos kakta ir vėl greitai išsilygino. – Aš tik gydytojo dukra.

- Taip, bet jūs gražesnė už visas de Merikes.

- Nekalbėk taip, – Antanina nejaukiai apsižvalgė.

- Atsiprašau. Bet jūs žinote, koks aš.

- Tu labai mielas, – linktelėjo, o tada ranka pridengė burną ir pasižiūrėjo į mane. Tikriausiai kažką pamatė, tad suskubo pridurti: – Bet nieko neišsigalvok! Tiesiog manau, kad skiriesi nuo kitų berniukų. Su tavimi galiu kalbėtis apie viską. Tu ne tarnas, bet ir ne tėvelio mokinys. Be to, aš nežinau, ką veiki mano namuose. Tu ateini ir išeini, kada tik įsigeidi. O to net aš negaliu! – ji atsiduso. – Bet visada pasirodai, kai tėvelis suserga. Padedi, eini, kur kiti nenori. Kas tu?

- Ir pats norėčiau tai žinoti.

Nudelbiau akis. Būčiau toks laimingas, jei nereikėtų slapukauti, jei galėčiau išsipasakoti. Tada ji suprastų ir gal padėtų man nuspręsti, kaip toliau elgtis.

- Kaip sugebėjai įsiteigti tėveliams?

- Nežinau. Aš tiesiog būnu savimi.

Tyla užsitęsė. Neketinau nieko daugiau sakyti, o princesė laukė. Galiausiai jai pritrūko kantrybės, ir vėl nuskambėjo varpelis:

- Eduardai, toks tu man nepatinki.

- Jūs ir nesakote, kad aš jums patinku.

- O norėtum? – šelmiškai paklausė. Pajutau, kaip įkaito skruostai, ir akimirkai pasimečiau.

- Nesvarbu, Jūs manęs nedominate. Taip, esate graži, bet Linutė šimteriopai nuostabesnė. Laukiu, kad jūsų tėvelis kuo greičiau pasveiktų, ir galėčiau dienas leisti su ja. O dabar turiu tenkintis Jūsų draugija.

- Ir vėl Linutė! – Antanina pyktelėjusi susiraukė. Jai nepatiko, kai aš su milžinišku susižavėjimu ir meile kalbėdavau apie sesutę. Tada ji niršdavo, bet šiaip buvo protinga ir rimta mergaitė.

- Atleiskite, jei įžeidžiau.

Vėl ėjome tylėdami. Jaučiau, kad princesė pyksta, bet nežinojau, kaip sugrąžinti pakilią jos nuotaiką.