tu ir vėl čia

kodėl tu ir vėl čia
su tomis pačiomis
marškinių raukšlėmis
atbukusio žodyno peiliu
pjaustinėji dieną
įvykius ir žmones
į sausas duonos riekes
ir be vandens
be poezijos
grūdi man gerklėn?

batai pilni kelionių žvyro
akių kišenės – neišsipildžiusių
nakties melų
mintys pilnos egzistencinių
kūnų ir jų šešėlių
o tu
vis kalbi apie orą už lango
lyg daugiau nevyktų niekas
argi nematai
kiek tarp mūsų
sienų kambarių
pasaulių?
o tu
tu ir vėl čia
nors aš seniai
svetur