Eduardas (XIII)

Slėpiausi už kreivos daržinės ir prisitraukęs kelius gūžiausi. Pūtė lengvas vėjelis, dar nepjauta žolė švelniai bangavo. Joje vis dar slėpėsi keletas didžiagalvių pienių. Man knietėjo vieną jų nuskinti ir papūtus pasėti. Norėjau, jog jos pūkai pasklistų, kad kitąmet sudygtų, ir mes su Linute turėtume užtektinai gėlių vainikams. Jei pienių bus daugiau, tai sesutė pagaliau nusipins karolius, o mano grandinės užteks ir karvutei pririšti. Ši bus tokia tvirta, kad niekas neišves žalmargės. Būtų dar geriau, jei nupinčiau dvi. Tada ir telyčiukė liktų namie. Ji užaugtų, o mes su Linute jai neštume tik skaniausias žoles – rautas iš daržo. Jos tokios minkštos, sultingos, kad karvutė rupšnodama jas net apsilaižo. Bet dar gardesni neseniai persodinti kopūstai – jei tik karvutė nutrūkdavo, tuojau juos nuskabydavo. Tada mamytė supykdavo ir vytele pliaukštelėdavo per pasturgalį. Bet karvutei nė motais, ji tik pažiūrėdavo protingomis akimis. Mamytė susigraudindavo ir atsiprašydavo maitintojos, imdavo meiliai kalbinti.

Privalėjau pasirūpinti, kad kitąmet išdygtų daugiau pienių. Bet ar saugu išlįsti? O jeigu kas užmatys, pasikvies? Nutariau dirstelėti, kas dedasi kieme, bet vos tik atsistojau ropom, pamačiau milžiniškas kelnes. Kas galėjo jas čia pakabinti? Ir kieno jos? Sesutės tokių nenešioja.

O taip... Tuoj susivokiau ir prisiplojau prie žemės. Tada rankomis užsidengiau ausis.

- Štai kur tu, – pasigirdo žemas balsas.

Tuomet ant galvos pajutau didelę ranką ir atsidusau. Niekur nedingsiu, reikėjo pabendrauti su šiuo rudaplaukiu. Atsisėdau ir vėl apglėbiau kelius, o vyriškis įsitaisė šalia.

- Eduardai, ar pyksti, kad ateinu į tavo namus?

Tylėjau. Nežinojau, ką atsakyti. Kad ir ką mamytė su senele kalbėjo, man šis vyras atrodė kaip įsilaužėlis. Jis kėsinosi užimti jau seniai mirusių brolio ir tėvelio vietą. Nuo mūsų ketino atplėšti Liudą ir į savo globą pasiimti Luką. Šis rudaplaukis atklydėlis iš Palaukės mūsų namuose lankėsi tik tris kartus. Ir nė sykio nebuvau jo užtikęs, tik senelė džiūgavo ir kuo geriausiai apie jį atsiliepė. O kodėl gi ne? Juk jis jaunas, atrodė augęs padorioje šeimoje. Morkus, toks jo vardas, buvo geresnis nei galėjome tikėtis mūsų Liudai. Juk ji turėjo vaiką, kaime apie ją sklido nepadorūs gandai. O jei prie visa to pridėsime uždraustą vardą ir Lizą, dėl kurio piršliai kalbėte atkalbėdavo jaunikius nuo gražiosios Liudos, tai atrodytų, kad seseriai nebuvo lemta ištekėti. Bet ją aplankė nemažai vyriškių. Ratuotų ir net basų. Kai kurie atvažiuodavo girti ir užsisėdėdavo stebėdami tamsiaplaukę, kiti vertino turimą ūkį, ar bus įmanoma iš jo pragyventi. Bet beveik visi negrįžo. Vienas prisistatė praėjus apsisprendimo laikui, ir mamytės garbė neleido perduoti namų neatsakingam vyrui. Kitą išvarė senelė, teikdama, kad jis pragers daugiau nei duos naudos. Trečias bandė kelti sąlygas, kad dar šiais metais ištekintume Elą. Ji graži, darbšti, tikrai atsirastų jaunikis, kuris už ją nemažai pasiūlys. Jis manė, kad tik taip pragyvensime. Ketvirtojo šeima norėjo mus palikti plikus basus. Mamytė suprato: jie didžiai gerbiami, o jis pats protingas ir darbštus. Tokie turi savo kainą. Bet mums per brangūs. O penktas buvo Morkus. Jo tėvai irgi reikalavo daug, bet leido atsiskaityti per trejus metus. Mamytė su senele nudžiugo, bet Liuda pasiteiravo:

- O jeigu ir po trejų metų negalėsim visko atiduoti?

- Pamatysim, – susimąstė senolis, Morkaus tėvas. – Jei ką, atidirbsite mūsų ūkyje.

Tik mes, jaunesnieji šeimos nariai vis dar žiūrėjome kreivai į vyrą, kuris šiandien pasikvietė tėvus, tris brolius ir seserį su šeimomis. „Jauniausias, – burbėjo Ela. – Koks iš jo darbininkas? O dar šeimininku pavirsti panoro! “. „Jis ne toks kaip Etas. “ – liūdėjo ir Linutė. O aš vis narpliojau: „Kur gi čia šuo pakastas? Kodėl jis veda seserį? Kokia jo yda, kurią visi bando nuslėpti? “

O kaip pats Morkus? Jam patiko sesuo. Patiko ir jo motinai. Tėvas rodė aiškų priešiškumą mano šeimai, o visi kiti, be vyriausio brolio, buvo abejingi. Atrodė, kad jie atvyko tik pavalgyti.

Liudos vyras bandė rasti vietos kiekvieno mano šeimos nario širdyje. Jis gerbė senelę, stengėsi įtikti mamytei, žavėjosi žmona, mėgino neparodyti pasišlykštėjimo Lizu, kuris dar šią popietę privėmė ant jo kelių, bičiuliškai ginčijosi su Ela, manė susidraugausiąs su manimi, šypsojosi Linutei. Jis stengėsi, ir dėl to jaučiau šiokią tokią pagarbą. Gal visai nebuvo pasalūnas ir niekšas? Gal jo namiškiai nusprendė, kad Morkus privalo vesti, ir šis įsimylėjo seserį? Juk ir Etas nesitraukė nuo Elos, nors ji ir atstūmė jį. Jis neklausė proto balso. Tai gal ir Morkus toks pat?

- Gal... – numykiau, kai vyras atsidusęs ištiesė kojas ir ėmė sukioti basas pėdas į abi puses. – Bet... – atsidusau. Šis vyras tapo mano šeimos nariu. Gal reikėtų jam padėti? – Aš negaliu visų mėgti. Ir jūs ne... Niekas negali... Bet jūs turite pasirinkti: norite būti tik mano broliu ar Liudos vyru ir namų šeimininku. Abiejų negausite.

Morkus nieko neklausė ir nieko nesakė, tik įdėmiai įsižiūrėjo. Bandžiau nepastebėti susirūpinusio žvilgsnio ir toliau sekti priešais plasnojančią peteliškę. Bet vyras neketino pasitraukti ir pasislinkęs kiek arčiau apkabino. Atsidūriau dideliame, šiltame glėbyje. Jaučiau, jeigu švelniai priglusiu prie krūtinės, iš akių kaip pavasarinė sula ims veržtis ašaros. Argi buvo, ko verkti? Juk šventė!

Ištrūkęs iš didelio glėbio pašokau ant kojų. Tarstelėjęs: „Man nereikia brolio“ įsibėgėjau ir peršokau tvorą. Pasileidau laukais. Aukšta žolė braižė nuogas kojas, o švelnūs spurgai jas kuteno. Už nugaros driekėsi brydė, bet veikiai ji susiliejo su nušienauta pieva. Susidūręs su pradalgių labirintu, vengiau suminti šieną ir mikliai šokinėjau per jį. Galiausiai prisiartinau prie krūmais apaugusio upeliuko ir jo sustabdytas apsižvalgiau. Laimei, Morkus nesivijo, o kieme pasilikę namiškiai kaži ar galėjo pamatyti. Buvau gerokai nutolęs, bet vis tiek šmurkštelėjau tarp karklų. Žemė buvo drėgna ir vėsi, visgi tai netrukdė patogiai įsitaisyti. Kiek žemiau čiurleno upeliukas, o jo bangelėse žaidė saulės atšvaitai.

Žinojau, kad būsiu apibartas, o senelė nepalinkės nė labos nakties. Bet ką turėjau daryti? Žaisti su Morkas sūnėnais ir dukterėčiomis? Bet jie tokie mažiukai, ir jų šėlionės tokios nuobodžios! Ir dar, jie neketino derintis bei išklausyti mano pasiūlymų, tik ragino remtis kvailomis jų taisyklėmis. Nesijaučiau tam nusiteikęs, todėl pasitraukiau. Deja, Linutė jau buvo okupuota, ir likau vienas. Bet neilgam. Tuoj prilindo suaugėliai. Jie įrodinėjo, kad žymiai įdomiau žaisti daugely, nei sėdėti nuošaly. Prisipažinau, kad man patinka būti vienam, ir aš nenuobodžiauju. Bet jų tiek daug! Kol visiems atskirai paaiškinau, kol su kiekvienu persimečiau keliais bereikšmiais sakiniais, baisiausiai pavargau. Tad pasitaikius pirmai progai pasislėpiau. Bet ir iš ten buvau greitai išvytas.

Bent čia galėsiu pasėdėti, pamąstyti ir prisiminti viską, ką ponas Aitas pasakojo. Taip, ponas Aitas... Jis toks geras! Galiu lankytis jo namuose, o papūtus stipresniam vėjui turiu, kas išklauso ir pasėdi kartu. Be to, gydytojas mane susipažindino su savo mokiniais. Nors asmeniškai man rūpėjo tik tėvelio bendravardis ponaitis Emilijus. Įdomu, ar jiedu panašūs? Kaži, ar kada nors tai sužinosiu. Beliko viltis, kad jie turi daug ką bendro. Kaip ir mamytė su Liuda.

Jeigu pažinsiu ponaitį Emilijų, lengviau įsivaizduosiu tėvelį. Štai dėl ko taip seniai svajojau apie susitikimą. Bet jis buvo visai kitoks nei įsivaizdavau. Mes beveik nesikalbėjome, nes kartu su kitais berniukais stebėjau, kaip iš gretimo miesto atvykęs ponas pjaustė dar gyvo žmogaus širdį. Buvo baisiai smalsu, ir ponas Aitas turėjo prižiūrėti, kad laikyčiausi atstumo. Po to sėdom prie bendro stalo, kur mano geradario kolega atsakinėjo į klausimus, vaizdžiai pasakojo apie operacijas, kurių mokytojas vengė. Buvo nepakartojamai įdomu!

Bet ir ne taip linksma, kaip norėjau. Pritrūko laiko pokalbiui su ponaičiu Emilijumi. Be to, turėjau persirengti jo paskolintais drabužiais, o ponia Angelė išdažė taip, kad veidrodyje neįstengiau savęs pažinti. Negana to, ponas prigrasė, kad gink die nė žodeliu neprasitarčiau apie save, nepasakyčiau mamytės vardo. Tiesa galėjo pražudyti. Juk dabar jau žinojau, jog gydytojams draudžiama lankytis namuose, kur yra nors vienas Liudvikas, kad įstatymai negina žmonių su tokiais vardais, kad jų skriaudimas – ne nusikaltimas, o sveikintinas veiksmas.

Buvo koktu apsimetinėti, be to, gėlė širdį, kad viso to neturėsiu, nebendrausiu su tokiais žmonėmis. Visai neseniai ir ponas Aitas sutrypė mano svajas tapti gydytoju, persikelti į miestą. Jis neketino rizikuoti savo šeima ir nutraukė mano mokslus. Gal taip susiprotėsiu, įvertinsiu galimybes ir pasiryšiu tapti paprastu kaimiečiu, kuris galės padėti savo pažįstamiems.

Baisiausiai supykau ir nutariau nebesilankyti ligoninėje, grįžti namo. Bet jaučiausi toks tuščias ir vienišas, kad po mėnesio vėl pasibeldžiau į sunkiąsias duris. Ponas Aitas priėmė išskiestomis rankomis ir prisipažino, kad jam patinka mane mokyti, kartu leisti laiką.