XRC-2 (4)

Laboratorinių tyrimų modulis
22: 15

– Tai kokie pasiūlymai? – Pirmasis nejaukią tylą nutraukė profesorius Rajanas. Atsilošęs savo kėdėje jis sukryžiavo rankas, pridurdamas: - Nes man kažkaip idėjos į galvą nebelenda. Matyt jau vėlyvas metas. 

– Pirmiausia dar kartą patikrinkime, ar tikrai niekas nebeveikia, – sumurmėjęs Deimjenas vėl pabandė aktyvuoti kameros viduje įmontuotą valdymo robotą. Rezultatas buvo tas pats – ekrane mirksintis raudonos spalvos gedimo pranešimas. 

– Tas pats mėšlas, – konstatavo akivaizdų faktą Orsonas. – Esam akli ir bejėgiai kaip kačiukai.

– Noriu pažiūrėti ką rodo substancijos cheminė analizė prieš pat reakciją, – prabilo Enda ir prisiartinusi prie Orsono paklausė: – Ar galėčiau?

– Jauskis kaip namie. – Orsonas pasislinko užleisdamas jai vietą prie valdymo panelės.  Įsitaisiusi šalia ir perbėgusi pirštais per klavišus Enda įsisiurbė akimis į ekrane nušvitusius duomenų stulpelius.

– Na? – nekantraudamas paklausė Deimjenas. Chemija buvo jo padėjėjos specializacija. Būtent dėl šios priežasties jis ir pakvietė savo buvusią studentę prisijungti prie komandos.

– Kaip profesorius Rajanas jau pastebėjo, prieš pat sprogimą kristalo molekulinė struktūra trumpam pakeitė būseną, kas ir sąlygojo tokią reakciją, – galiausiai atsakė Enda. – Šis pokytis truko tris ketvirtąsias sekundės, po to medžiaga grįžo į ankstesnę būseną. Labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra aukštos lazerio temperatūros ir slėgio kombinacija. 

– Tiek mes jau supratom, – Deimjeno balse nuskambėjo susierzinimas. Jis tikėjosi išgirsti kažką labiau apčiuopiamo. Be paliovos spausdamas pirštus į kumštį jis bandė tramdyti viduje kylančią įtampą.

– Bijau, kad be mikromolekulinės mėginio analizės daugiau nesužinosim, – barbendama pirštais per stalo paviršių tarė Enda.

– Ir kaip tai padaryti kai prakeiktas valdymo robotas neveikia? – savo ruožtu paklausė Deimjenas?

– Tradiciškai. Kažkam tektų eiti vidun ir pasidarbuoti rankytėmis, – atsainiai tarė Orsonas.

– Profesoriau, jūs juokaujate, ar ne? Juk rimtai nesiūlote ten kišti rankas patiems? – Išpūtė akis Enda. – Ši medžiaga akivaizdžiai nestabili. Be to, saugumo protokolas griežtai draudžia kontaktuoti su bet kokia neištirta materija tiesiogiai.

– Ir tamsta visuomet laikaisi protokolų? Kokia šaunuolė, – spoksodamas į ekraną sarkastiškai sumurmėjo Orsonas. – Tuomet gal turite geresnį pasiūlymą, kolege?

– Na.... saugumo instrukcijos reikalauja, kad prieš tęsiant tyrimus būtų pakeista sugedusi įranga.

– Kiek laiko užtruktų antrinės kameros įrengimas? – paklausė Deimjenas.

– Mano žiniomis stotyje jos neturime, tad tektų užsakyti, – pakėlęs akis į lubas atsakė Orsonas. – Geriausiu atveju tai užtruktų dvi savaites, blogiausiu iki mėnesio.

– Kad tave kur, – išsprūdo Deimjenui. Atsidūręs taip arti tikslo jis negalėjo įsivaizduoti savęs laukiančio dar bent dieną, jau nekalbant apie mėnesį.

– Kol kas medžiagos struktūra išlieka rimties būsenoje. Išoriniai skaneriai nefiksuoja jokių fizinių ar cheminių jos pokyčių. Taigi, jei situacija nesikeis, manau galime tiek palaukti, – pareiškė Enda.

Deimjenas pakilo nuo kėdės ir laužydamas rankas ėmė vaikščioti po kambarį. Galiausiai jis sustojo patalpos viduryje. – Orsonas teisus.

– Teisus? Aš? Dėl ko būtent? – paklausė per petį profesorius Rajanas.

– Laukti dar mėnesį nėra prasmės. Paimsim mėginius patys ir tęsim tyrimus.

– Bet profesoriau. – Enda pašoko iš savo vietos. – Tai gali būti pavojinga! Mes nežinome, su kuo turime reikalą!

Deimjenas suėmė savo asistentę už pečių ir švelniai suspaudęs ramiu balsu tarė: – Enda, būtent tai ir norime išsiaiškinti. Esame taip arti. Nejaugi dabar nori imti ir sustoti?

– Tačiau tai rizikinga...

– Joks didis atradimas neapsiėjo be rizikos, – tęsė profesorius. – Tai mūsų darbo dalis.

– O kas, jei įvyks dar viena panaši reakcija? – neatlyžo Enda.

– Kaip pati sakei, kol kas medžiaga stabili. Jei slėgis ir aukšta temperatūra buvo reakciją lėmę faktoriai, šįkart jų nebus. Viskas ką turim padaryti tai įžengti vidun ir paėmę mėginį perkelti jį į analizatorių.

– Bet.... – Enda vis dar nebuvo linkusi pritarti Deimjeno sumanymui.
– Dėl dievo meilės, Orsonai, nesėdėk kaip vandens į burną prisisėmęs, – profesorius kreipėsi į savo bendrakursį. – Ar galim tai padaryti maksimaliai saugiai?

– Manau, kad taip. Mūsų apsauginiai kostiumai ne ką prastesni už kalnakasių. Apsaugotų net ir nuo nedidelio sprogimo, – užtikrintai atsakė Orsonas. – Bet į mane nežiūrėk. Mintis gal ir mano, bet aš ten savo nosies tikrai nekišiu.

– Net negalvočiau to prašyti. Pakaks ir manęs, – tarė Deimjenas.

– Bet, profesoriau, visgi aš tam nepritariu. – Enda toliau laikėsi savo pozicijos. Ji puikiai suprato profesoriaus užsidegimą bet kokia kaina tęsti tyrimą, tačiau pati nebuvo pratusi elgtis beatodairiškai.   

– Aš prisiimu visą atsakomybę už pasekmes, – tęsė Deimjenas. – Užtruksiu viduje tik kelias minutes. Tuo tarpu judu viską seksite iš čia ir informuosite apie bet kokius pokyčius. Jei tik pastebėsit ką nors neįprasto, iš karto pranešit. 

– Tą mes galim. – Linktelėjo galvą Orsonas.

– Taigi nuspręsta, – pakiliai pareiškė Deimjenas ir nelaukdamas, kol Enda dar kažką pasakys, čiupo ją už rankos. – O dabar eime, padėsi man apsirengti pasimatymui.

Supratusi, kad jo neperkalbės Enda tylėdama linktelėjo galvą ir nusekė paskui profesorių į gretimą patalpą, kurios viduryje ant stovų kabėjo trys apsauginiai RZ-5 klasės hermetiniai skafandrai. Korporacija nepagailėjo lėšų šiems pažangiomis technologijomis prikimštiems kostiumams. Vėlgi, jie buvo užsakyti Orsono prašymu ir Deimjenas tyliai mintyse padėkojo kolegai už iniciatyvą.   
 
Deimjenas užtruko geras dešimt minučių, kol jam pagaliau pavyko įsisprausti į vieną iš skafandrų. Per pastaruosius keletą metų profesorius priaugo nemažai svorio ir dabar ankštame kostiume jautėsi labai nepatogiai. Keiksnodamas save už tokį apsileidimą ir žadėdamas dažniau lankytis sporto salėje, jis nusprendė neužsiminti apie tai Endai. Jai ir taip pakako nerimo.

Tuo tarpu Enda neskubėdama kruopščiai tikrino jo kostiumo hermetiškumą. Griežta jos veido išraiška bylojo, jog ji vis dar prieštaravo profesoriaus sprendimui pačiam paimti materijos mėginį. Tačiau jos viršininkas buvo neperkalbamas ir geriausia, ką ji dabar galėjo padaryti, tai maksimaliai užtikrinti jo saugumą. 

– Kaip jaučiatės? – įsitikinusi, kad kostiumas sandarus paklausė Enda.

– Nekantrauju, – pakiliu tonu atsiliepė Deimjenas ir pasirąžė.

– Ne tai turiu omenyje, – perfrazavo klausimą Enda. – Kaip kostiumas?

– Primena, kad metas vėl pradėti sportuoti. – Pašmaikštavęs Deimjenas apdovanojo ją užtikrinančia šypsena. – Enda, viskas bus gerai. Patikėk.

– Tik tegul pabando nebūti, – atsikirtusi ji padėjo jam užsimaukšlinti šalmą su permatomu antveidžiu ir užsandarino jungtis. – Kaip deguonies padavimas?

– Puikiai, – kelis kartus giliai įkvėpęs pranešė Deimjenas ir per šalme įmontuotą mikrofoną pridūrė: – Orsonai, kaip mane girdi?

– Girdžiu, girdžiu. Ir turiu pasakyti, kad iš to kibiro tavo balsas skamba erzinančiai, kaip niekad, – tingiu balsu atsakė profesorius Rajanas.

– Labai dėl to džiaugiuosi, – taręs Deimjenas linktelėjo Endai.

– Ką gi, viskas vietoje. Pabandykit pajudėti, – pasakiusi Enda pasitraukė į šoną.

– Tikrai nesirinkčiau šios aprangos iškylai, – sumurmėjo keletą žingsnių žengęs profesorius. Per savo ilgametę karjerą jam teko vilkėti ne vieną apsauginį kostiumą, tačiau taip niekada prie jų ir nepriprato.

– Vidaus diagnostika veikia puikiai, – pranešė Orsonas. – Rodo, kad esi gyvas.

– Ačiū Dievui. Tuomet galime pradėti, – atsakęs profesorius iškėlė Endai į viršų nykštį ir apsisukęs lėtai nupėdino link dezinfekavimo kameros, skiriančios tyrimų patalpą nuo likusio laboratorijos komplekso. Enda nusekė jam ir paskos ir palaukusi kol Deimjenas įžengs vidun, uždarė paskui jį duris. Tuomet nuskubėjo atgal į laboratoriją.   
   
Vos per kelias minutes nepatogiame kostiume Deimjeną išpylė šaltas  prakaitas, tačiau skafandre sumontuota autonominė termoreguliacijos sistema automatiškai pakoregavo vidaus temperatūrą ir profesorius iš karto pasijuto geriau.

– Deimjenai, tavo širdies ritmas pagreitėjo, – šalme nuskambėjo Orsono balsas. Sėdėdamas laboratorijoje mokslininkas ekrane atidžiai stebėjo Deimjeno gyvybinių rodiklių parodymus.

– Niekis, – atsakė Deimjenas ir atsistojo kameros centre. Po kelių akimirkų automatiškai įsijungė dezinfekavimo procedūra. Lubose ir sienose įtaisyti purkštukai paskleidė baltos spalvos garus. Pati procedūra truko trisdešimt sekundžių. Galiausiai po grindimis paslėpta oro išsiurbimo sistema vėl išvalė kamerą bei automatiškai atrakino duris, vedančias į patalpą su mėginiu.

– Ką gi, ponios ir ponai, palinkėkit man sėkmės, – žengdamas vidun prabilo Deimjenas. Jam ir vėl stipriai kaito delnai, tačiau dabar pasitrinti jų nebuvo kaip.

– Sėkmės ir greičiau apsisukit, – šalme nuaidėjo Endos balsas, profesoriui peržengus aukštą slenkstį.

Atsidūręs viduje Deimjenas trumpam stabtelėjo įkvėpti ir uždarė už savęs duris. Kelias sekundes trukęs tylus šnypštimas reiškė, kad jos užsihermetizavo. Tuomet neskubėdamas jis nužvelgė patalpą kuri buvo maždaug šešių kvadratinių metrų dydžio. Kairiajame jos kampe ant pailgo stalo stovėjo mikromolekulinis analizatorius bei kita tyrimams skirta įranga. Pirmiausia ten Deimjenas ir patraukė. Jam sunkiai sekėsi tvardyti viduje kylantį jaudulį susimaišiusį su natūralia baime. Ir tai buvo suprantama. Jis nė kiek neabejojo, kad jie turėjo reikalą su nežemiška materija kuri potencialiai savyje galėjo slėpti pavojų, tačiau jis nužengė per toli, kad dabar apsisuktų.

– Mėginiams skirtus komplektus rasi viduriniame stalčiuje, – nuskambėjo Orsono balsas.

– Žinau, bičiuli, pats juos ten padėjau, – atsakė Deimjenas ir atidaręs stalčių ištraukė metalo spalvos į permatomą plastiką supakuotą kapsulę. Nepaisant pačio kostiumo keliamo diskomforto, pirštinės buvo neįtikėtinai elastingos ir patogios. Atidaręs kapsulę ir patikrinęs komplektaciją profesorius pasisuko link dešiniajame patalpos kampe stovinčios hermetizuotos stiklo pluošto kameros. – Metas kurti istoriją.

Lėtai artinantis prie jos Deimjeno neapleido keistas baimės ir pavojaus jausmas, tačiau racionalus mokslininkas stengėsi nekreipti į tai dėmesio.
„Susiimk kalės vaike, “ mintyse drąsino save profesorius.

– Jo širdies rimtas gerokai pakilęs, –Orsono dėmesį į holografinio ekrano kampe rodomus Deimjeno gyvybinius rodiklius atkreipė Enda.

– Kaip vaiko radusio dovaną po eglute, – ramiai atsakė šis. – Tai tik normalus jaudulys.

– Ar yra kokių pokyčių? – paklausė prie kameros priėjęs profesorius ir pažvelgė į kitapus storo stiklo sėdinčius kolegas.

– Kol kas jokių. Materijos išorinė molekulinė struktūra stabili, – suskubo atsakyti Enda.

– Puiku. – Linktelėjęs profesorius atidžiai iš visų pusių apžiūrėjo kamerą, tikėdamas pamatyti bent kokią properšą kuri leistų jam pažvelgti vidun, tačiau sukietėjusios dulkės tarytum aklina uždanga dengė visą paviršių. 

– Ar ką nors matai? – pastebėjęs Deimjeno veiksmus paklausė Orsonas.

– Deja ne. Atidarau kamerą, – sausai tarstelėjo Deimjenas ir įvedęs komandą į kameros sienoje įmontuotą valdymo panelę dėl viso pikto žengė kelis žingsnius atgal. Po trijų sekundžių panelės viršuje švytintis žalios spalvos indikatorius persijungė į raudoną ir kameros viršutinis stiklas be garso kilstelėjęs nuslinko į šoną.

Sulaikęs kvėpavimą Deimjenas palaukė dar keliolika sekundžių, tačiau, kaip jis ir tikėjosi, nieko neįprasto neįvyko.

– Na? – nekantraudamas vėl paklausė jis.

– Be pokyčių, – nuaidėjo Orsono balsas.

– Tuomet palinkėkit man sėkmės, – tarė Deimjenas ir prisiartino prie kameros.

***

Ant vidinių kameros sienų nusėdusios 0. 3 nanometrų skersmens dalelės nešančios savyje užkoduotą biogenetinį užtaisą užfiksavo slėgio pokytį tą pačią akimirką kai kameros dangtis pajudėjo iš vietos.  Tačiau užprogramuotos ieškoti sąveikos su biologine gyvybės forma ši substancija ir toliau išliko rimties būsenoje.

Visa tai akimirksniu pasikeitė Deimjenui prisiartinus pakankamai arti. Per mikrosekundės dalį šie nanoskopiniai nešėja ir nuo kameros sienas dengiančios pilkšvos materijos atsiskyrė plika akimi nematomų dalelių debesis. Teigiama poliarizacija įkrauti nanitai, tarytum traukiami magneto, nusklendė link judesio sukeltų oro vibracijų ir nusėdo ant atėjūno kostiumo rankogalio,  iš karto bandydami prasiskverbti vidun. Tačiau jų bandymas prasisbrauti pro apsauginį paviršių nepavyko. Medžiagos pluoštas buvo per daug tankus bet aktyvuoti nanitai toliau be paliovos ieškojo silpnų vietų. Tuo tarpu jų išorinis sluoksnis pasidengė kietu kiautu, saugančiu nešėjus nuo galimo pavojingo aplinkos poveikio.

***

– Deimjenai, palauk, – pasigirdo Orsono balsas, profesoriui vos įkišus ranką į kameros vidų.

– Kas nutiko? – sustingęs vietoje paklausė Deimjenas.

– Nesu tikras. Išoriniai skaitytuvai akimirkai užfiksavo labai nežymų oro sudėties pokytį kameros viduje.

– Kas nors apčiuopiamo?

– Ne, sistema nieko neberegistruoja. Tai truko tik mikrosekundės dalį, – atsakė duomenis peržiūrinėdamas Orsonas.

– Enda? – Deimjenas kreipėsi į savo asistentę.

– Tai gali būti susiję su kameros dehermetizacija, – kiek padvejojusi tarė mokslininė. – Skaitytuvams sunkiai sekasi prasiskverbti pro medžiagos paviršių.

– Tai galėjo būti ir sistemos trikdis, – iškėlė hipotezę Orsonas. 

– Arba mums visiems nuo nervinės įtampos jau vaidenasi, – burbtelėjo Deimjenas. Dėl viso pikto jis patikrino savo skafandro vientisumą tik tam, kad dar kartą įsitikintų, jog šis nepažeistas. Galiausiai su multifunkciniu prietaisu dešinėje rankoje profesorius pasilenkė virš akvariumą primenančios kameros pridurdamas: – Kol kas nepastebėjau jokių pokyčių, tad pradedu.

Deimjenas nusprendė nerizikuoti naudoti aukštos temperatūros lazerį, todėl perjungė prietaisą į gręžimo režimą. Plonas metalinis grąžtas stebėtinai lengvai prasiskverbė į sukietėjusį medžiagos paviršių. Tuo tarpu prie grąžto ašies pritvirtintu vamzdeliu galinga siurbimo sistema sutraukė atskilusias smulkias daleles į prietaise įtaisytą mėginiui skirtą kapsulę.

– Maniau bus sunkiau, – ištarė nuostabos neslėpdamas Deimjenas.
 
– Matyt reakcijos metu medžiagos koncentracijos tankis visgi pakito, – atsiliepė Orsonas. – Pažiūrėsim, ką parodys analizė.

– Manau pakaks. – Surinkęs jo manymu užtektinai medžiagos Deimjenas išjungė prietaisą ir dėl viso pikto vėl uždarė kamerą. Tuomet, negaišdamas laiko, nuskubėjo prie analizatoriaus ir perkėlė į jo vidų kapsulę su mėginiu. 

Visa kita jie galėjo atlikti nuotoliniu būdu iš laboratorijos, tad nekantraudamas pagaliau ištrūkti iš ankšto skafandro Deimjenas pasuko tiesiai link šliuzo durų.

– Profesoriau, ar jums reikalinga pagalba nusirengiant? – Deimjenui įžengus į dezinfekavimo kamerą ausinėse nuaidėjo Endos klausimas.

– Manau susitvarkysiu pats, – krenkštelėjęs atsakė profesorius, priverstas klausytis bedrakursio kikenimo.

– Aš neatsisakyčiau, – retoriškai pareiškė Orsonas ir apdovanojo šalia sėdinčią Endą žvilgsniu, nuo kurio ją išpylė raudonis.

– Prašyčiau.... – atsikirto sutrikusi asistentė.

– Nekreipk į tą seną kelmą dėmesio, Enda.  Vargšelis per ilgai buvo vienas, – įsiterpė Deimjenas, paskendęs dezinfekcinių garų debesyje. – Aš netrukus prisijungsiu, o judu tuo tarpu dar kartą patikrinkit, kad analizatorius veiktų nepriekaištingai. Vėl lįsti į šį kostiumą neturėsiu nė menkiausio noro.

– Žinoma, profesoriau, – atsakė jaunoji mokslininkė.

Trisdešimties sekundžių dezinfekavimo procedūra Deimjenui truko visą amžinybę. Vos jai pasibaigus, degdamas noru kuo greičiau susipažinti su tyrimo rezultatais profesorius suskubo į persirengimo patalpą.

***

Nanituose saugoma genetinė materija neturėjo sąmonės. Tačiau jos DNR branduolyje užprogramuotas elgsenos modelis diktavo jos veiksmus. Visą amžinybę trukęs jos įkalinimas pagaliau baigėsi ir viskas, ko jai dabar reikėjo, tai rasti naują nešiotoją ir pradėti dauginimosi procesą.

Prisitvirtinę prie biologinę būtybę gaubiančio apvalkalo nanitai toliau be paliovos nesėkmingai bandė prasiskverbti vidun. Netgi būtybei perėjus į kitą patalpą, dezinfekciniai garai neturėjo jiems jokio poveikio. Jų tvirtas išorinis apvalkalas, galintis atsispirti atšiauriausioms kosmoso sąlygoms, užtikrino patikimą apsaugą ir materijai liko tik laukti.

***

– Na pagaliau, – kone sušukęs Deimjenas paskubomis nusimaukšlino šalmą ir giliai įkvėpė. Nepaisant naujausio skafandro modelio teikiamų privalumų, mokslininkas jame jautėsi nepatogiai ir su palengvėjimu atsiduso, pagaliau galėdamas iš jo išsinerti.

Nusirengdamas jis nė nepajuto kaip ranka perbraukęs per apsauginio kostiumo rankogalį perkėlė ant skafandro tūnojusias nano daleles ant savo odos. Materija kaip mat identifikavo pasikeitusį paviršių. Šįkart nanitai be netrukdomi prasiskverbė po žmogaus odos paviršiuje esančias poras gilyn. Jiems prireikė tik keleto sekundžių prasibrauti pro pamatinį epidermio sluoksnį ir pasiekti prakaito liaukas. Netrukus mikroskopiniai įsibrovėliai pasiekė ir kraujotakos tinklą, kur išleido savo genetinį užtaisą į laisvę. Organizmo imuninė sistema akimirksniu sureagavo siųsdama į kovą su nekviestais atėjūnais gausias leukocitų pajėgas. Tačiau materija tik to ir telaukė. Akimirksniu absorbuodama ir perprogramuodama organizmo gynėjus ji pradėjo sparčiai kurti savo naująją armiją ir plėsti jos gretas. Ši korumpuotų antikūnių armada savo ruožtu ėmė negailestingai pulti vis dar atvykstančias gynėjų gretas bei aplinkines ląsteles. Be didesnio vargo prasikasdami pro ląstelių sieneles, modifikuoti leukocitai sėjo jose nežemišką DNR.

Tarytum agresyvus virusas šis mikroskopinis įsibrovėlis lengvai tvarkėsi su visomis imuninės sistemos pastangomis jį sustabdyti. Per kraujotakos sistemą materija žaibiškai pasiekė visus organizmo gyvybiškai svarbius organus, pradėdama juose negrįžtamus biologinius pokyčius.  Pats biologinis nešiotojas kol kas dar nejautė jo viduje prasidėjusios transformacijos, tačiau tai buvo tik laiko klausimas.

***

– Na, ar kas nors aiškėja? – garsiai paklausė atgal į laboratoriją įvirtęs ir nekantrumu trykštantis Deimjenas. Negaišdamas nė akimirkos jis nuskubėjo prie savo kolegų, sukišusių nosis į holografiniame ekrane mirgančią skaičių mozaiką.

– Bijau, kad tamstai teks nusivilti, – tarstelėjo Orsonas ir pasitraukė nuo ekrano, užleisdamas savo kolegai vietą.

– Apie ką tu? Leisk pažiūrėti. – Pripuolęs artyn Deimjenas įsisiurbė akimis į ekraną. Analizatorius jau buvo užbaigęs mikro molekulinį mėginio tyrimą. Rezultatai ekrane privertė Deimjena tyliai nusikeikti.
Nepaisant jo lūkesčių, molekulinės analizės duomenys sutapo su ankstesniais išorinių skaitytuvų surinktais rezultatais. Apart keleto neatpažintų cheminių junginių, kurie geriausiu atveju buvo iki šiol dar nežinomos cheminės medžiagos elementai, Deimjeno paimtame mėginyje nebuvo užfiksuota jokių biologinės gyvybės pėdsakų.

– Apgailestauju. – Orsonas patapšnojo Deimjenui per petį.

– Ne, to negali būti, – išsprūdo šiam. Vis dar vildamasis, kad pastebės kažką naujo jis dar kartą peržiūrėjo analizatoriaus tyrimo rezultatus.

– Profesoriau, tai tik pirmas iš mėginių, – nedrąsiu balsu pabandė jį paguosti greta sėdinti Enda.

– Taip, kasinėjimai tik prasidėjo. Bus dar tų ateivių, - pašmaikštavo Orsonas. Optimizmo šiam mokslininkui galėjo pavydėti daugelis.

– Žinoma, – tramdydamas apmaudą sumurmėjo Deimjenas. Enda buvo teisi. Jie abu buvo savotiškai teisūs. Per daug užsisvajojęs jis pamiršo į viską žvelgti racionaliai ir pragmatiškai, kaip dera mokslininkui. Taip jau atsitinka, kai žmogus susikuria sau per didelius lūkesčius. Po to dažnai tenka skaudžiai nusivilti.

– Bet kokiu atveju, manau man šiandienai pakaks, – nutraukė nejaukią tylą Orsonas. – Jau vėlyvas metas. Ryt bus nauja diena. Reikės pabandyti išvalyti kamerą, jeigu įranga dar veikia. Bet dėl viso pikto jau užsakiau naują.

– Gerai padarei. – Linktelėjo galva Deimjenas. – Mums jos tikrai prireiks.

– Manau mums visiems vertėtų pailsėti, – tarė atsistojusi Enda. – Jums taip pat, profesoriau.

– Jūs eikit, aš dar šiek tiek pasėdėsiu. Dėl viso pikto pakartosiu spektrinę analizę. Gal ką nors pražiopsojom, – sausai atsakęs Deimjenas sukaupė dėmesį į ekraną. Per daug įsiaudrinusiam miegas dabar jam rūpėjo mažiausiai.

– Mėgaukis, – burbtelėjo Orsonas ir apsisukęs ant kulnų bei švilpaudamas sau kažką po nosimi išėjo iš laboratorijos.

Kiek padvejojusi Enda nusekė jam iš paskos. Bandyti guosti profesorių buvo beprasmiška ir ji tai puikiai žinojo. Profesoriui Bretonui tiesiog reikėjo pabūti vienam, o rytoj jis vėl, lyg niekur nieko, kibtų į darbą.
Likęs vienas Deimjenas dar du kartus atliko mėginio analizę, tačiau rezultatas buvo pas pats. Jei kristale kadaise ir slėpėsi nežemiškos gyvybės formos pėdsakai, jos ten jau nebuvo.

Dar po pusvalandžio, staiga pajutęs stiprų nuovargį ir mieguistumą Deimjenas nusprendė visgi grįžti į savo kambarį. Nervinė įtampa jį išsekino tiek fiziškai tiek protiškai ir griuvęs lovon profesorius akimirksniu užmigo nė nenutuokdamas apie giliai jo kūne vykstančius pokyčius.   

Laukite tęsinio.