Orbitos kaliniai. Tęsinys.

Miegas aplenkė prisiminimų emociškai įaudrintą vyrą. Jis mintyse dėliojo būsimą pokalbį su Silvija, svarstė, kaip galėtų kalbėtis atvirai, bet kad nesuprastų ateiviai. Bijojo pasiklausymo. Juk Mantas, jei dar yra gyvas ir dirba vertėju supras ir išvers kiekvieną lietuvių kalbos žodį. O kalbėti  būtinai reikės apie daug ką. Justinas laiko vienutėje veltui neleido. Jis atkakliai ruošė pabėgimo planą. Domėjosi, kaip galėtų veikti tos kosminės kameros, jų technologinėmis ypatybėmis. Susirinko medžiagą, analizavo, vertino. Žinodamas, kad yra sekamas, kaip nemiegantis, griebėsi gudrybių. Kas dieną užsisakinėjo, kad būtų siunčiamas įvairių žurnalų turinys, juos atspausdindavo  3D spausdintuvais. Tačiau, skaitė tik tai, kas buvo naujo ir pažangaus technologijose, ir tuščiose vietose užsirašinėjo savo skaičiavimų rezultatus. Tikslas, kryptingas darbas ir viltis vyrą palaikė, neleido įsismelkti ir užvaldyti minčiai apie užsimigdymą daugeliui metų. Svajonę vėl pamatyti Silviją jis nuslopino ir nugramzdino giliai pasąmonėje. Ir šit-svajonė materializavosi.
  Nugalėjęs jaudulį, Justinas nuspaudė video telefono ragelio simbolį. “ Ar atsilieps…” - dar sukirbėjo abejonė. Po  kelių prailgusių minučių, ekrane pasirodė moters atvaizdas.
- Labas Silvija. Pasikalbėkim. Juk, žmonės esam…
- Labas. Na, šiandien tu panašesnis į žmogų, - su ironija atšovė pašnekovė.
- Labai atsiprašau už netaktą. Atleisk, - jausdamas, kad rausta pratarė Justinas.
- Gerai. Atleista ir pamiršta, - šyptelėjo moteris. - Kas kitas, jei ne kitas žmogus galėtų man viską paaiškinti. Nieko nesuprantu...
- Nieko neprisimeni? - vyras pajuto į krūtinę besismelkiantį nerimą.
- Kaip per miglą. Nežinau, ar realybę pamenu, ar sapnų nuotrupas.
- Ką pameni aiškiai?
-Vaikystę, paauglystę…
- Ar pameni „ Didįjį Mumriką? ”- šį klausimą  Justinas buvo apsvarstęs, ieškodamas budo, kaip galėtų kalbėtis, kad priešai nesuprastų.. Netikėtai atmintimi sugrįžęs į vaikystėje skaitytas knygas, prisiminė,, Baltųjų ir raudonųjų rožių karus „ ir veikėjų susikurtą tarpusavio kalbą. Tikėjosi, kad Silvija bus skaičiusi. Ir, kad to bus neskaitęs Mantas.
- Prisimenu. Labai mėgau... - šypsena nušvietė Silvijos veidą.
- Jų savotišką kalbą prisimeni? Galėsi kalbėti? - vyras išraiškingai pridėjo pirštą prie lūpų.
  Moteris linktelėjo galvą, kad suprato, ir kad, reikalui esant, galės kalbėti .
Dar ilgai jiedu šnekučiavosi. Justinas atsakė į daug Silvijai nerimą keliančių klausimų, paaiškino, kaip ir kur jie yra atsidūrę, kaip reikia naudotis visais sienose mirgančiais mygtukais.
Pagaliau jiedu atsisveikino, sutarę, kad visais iškilusiais ir rūpimais klausimais, moteris kreipsis į Justiną.
Ilgai lauktas kontaktas įvyko. Vyras juto pakylėjimą sieloje, kad ne veltui laukė, dirbo prie pabėgimo plano tobulinimo. Dabar atsirado prasmė grįžti, veikti, kovoti. Justinas atkreipė dėmesį, kad Silvija vilkėjo tuos pačius rūbus, kuriuos buvo nupirkęs, ir su kuriais matė apsirengusią paskutinę dieną. Tai reiškė, kad ir ją išsiuntė į orbitą tą pačią dieną, o ne gerokai vėliau. Mintis, kad parsidavėliui Mantui nepavyko planas Silviją palikti žemėje džiugino ir ramino. Bet, trikdė mintis, kad ji mažai prisimena iš realaus gyvenimo. Tie sutvėrimai, turbūt, bus daug ištrynę iš moters atminties. Nejučia vyras įsisvajojo. Vizijose jie laimingai gyveno, apsupti klegančių vaikų pulkelio... Ramūs, nes nebeliko žemėje jokių driežgyvių, planuojančių kolonizuoti jų planetą... Žemėje turi gyventi žmonės, be niekšingų ateivių. Kaip dabar atrodo Žemė? Ar jau ištrėmė  įsibrovėlius? Vaizduotėje Justinas taip aiškiai regėjo gamtos vaizdus, žaliuojančią, žydinčią, vešinčią augmeniją, pilna šnaresio nuo gyvūnų judėjimo. Ir žmones, jau primiršusius patirtus išgyvenimus. Justinas staiga net susigūžė nuo įsismelkusios minties- juk Silvija išliko tokia pati, jauna. O jis dabar  senstelėjęs. Juos skyrė prabėgusių metų praraja. Dvasinis skausmas skaudžiai sugėlė širdį dėl sulaužytų likimų.
  Atrodė, kad laikas stovi vietoje. Justinas tikslino ir tikslino skaičiavimus, apgalvojo kiekvieną smulkmeną. Negalima apsirikti, klaida kainuotų judviejų gyvybes. Silvija, tuo metu, mokėsi iš naujo pažinti pasaulį. Ji žiūrėjo video su Žemės vaizdais, įvairius filmus. Ryšį palaikė kasdien, tarpusavyje “ gagendami rožių kalba”, juokdamiesi, jei kuris nors suklysdavo.
- Labai norėčiau realiai pamatyti viską, ką matau tose juostose. Paliesti, užuosti, išgirsti, -pasidalino svajone moteris.
- Tai įmanoma, bet pavojinga, -vyras pasiryžo nebeatidėlioti svarbaus pokalbio.
- Mirtinai pavojinga? Bet įmanoma... -perklausė Silvija.
-Taip. Ar rizikuotum?
- Pasirinkimas nedidelis. Likti kaliniais, ir, kai viskas galutinai atsibos, vėl gultis miegoti... nelabai skiriasi nuo mirties. Arba, grįžti į gyvenimą…
  Jie įdėmiai pažvelgė vienas kitam į akis ir be žodžių buvo aišku ... Abiejų akys degė ryžtu bėgti, net jei tai kelias į pražūtį.
- Lauk, Silvija. Gyvenk, kaip gyveni. Turėsi visiškai pasikliauti manimi. Patogus momentas jau greitai. Dar turi šiek tiek laiko apsvarstyti, jei persigalvotum... eisime miegoti abu. Nes ir man nebebus prasmės leisti laiką vienutėje.
- Ką turėsiu daryti? Gal nesugebėsiu?
-Viską paaiškinsiu. Sugebėsi. Reikės tik man padėti.
  Toliau dienos buvo užpildytos nekantriu laukimu. Kaskart susijungus, Justinas susidurdavo su klausančiu moters žvilgsniu. Jis papurtydavo galvą-dar ne... Silvijos veidu nuslinkdavo liūdesio šešėlis. Galiausiai, Justinas tvirtai linktelėjo galva.
  Šiandien vakare. Pasiruošk. Apsirenk miego skafandru. Kad išvengtum nušalimų, jei nepasisektų milimetro tikslumu sujungti orbitoje abi kapsules. Jungsimės šiukšlių pašalinimo liukais. Jie veikia, kaip šliuzai. Kai išmeti kokias nors atliekas, kiši ranką savo kameroje per plokštelių darinį. Kai ištrauki ranką, atliekos nukrenta ant žemiau esančio dangčio. Jis prasiveria, ir šiukšlės patenka ant žemiau esančios slankiojančios plokštės, kuri atsiveria, kai pirmasis dangtis užsidaro. Tai vienintelis kelias. Iš rūbų, kuriais esi apsivilkusi, padaryk tvirtą virvę kad turėtum už ko laikytis. Reikės, nusileidus į liuką, spausti  atsivėrusį dangtį, kad neužsidarytų, nes tada užsivers ir apatinė plokštė. Gali būti ne visai švaru, bet nieko nepadarysi. Aš iš savo kapsulės nersiu į taviškę. Na, kaip koks paketas. Kiaurai. Tada įkelsiu tave. Paprasta...
- Na taip- visai visai paprasta, - su lengva pašaipėle įvertino Silvija.
-Neatsijunk. Mostelėsiu ranka žemyn, tai bus ženklas, o laiko bus labai nedaug. Šok į liuką, ir lauk manęs. Jei neįlėksiu, kaip meteoritas dar galėsi mėginti virve užsikabaroti atgal. Na ir šokti man teks ne vieną kartą. Pirma teks sujungti kapsules, kad galėčiau vėl savąją pakelti į buvusią orbitą. Kad ateiviai nepastebėtų, jog mano kapsulė prapuolė. Tada nerti pas tave, atjungti kapsules vieną nuo kitos, ir taviškę grąžinti į tavo orbitą.
Nerimas akivaizdžiai atsispindėjo moters akyse.
- Sakai, nardysi liukais. O kas laikys vieną dangtį tavo liuke?
- Na, aš tai numačiau, kai ką padariau. Viskas bus gerai….
Išpildžiusi visus nurodymus, Silvija sėdo prie ryšio ekrano  ir, begalinio jaudulio kamuojama, ėmė laukti. Kai jau atrodė, kad slenkantis laikas virto amžinybe, o į sielą besiskverbiantis nerimas abejone, kad viskas vyks sklandžiai pasirodė vyras ir mostelėjo sutartą ženklą.
Lemiama akimirka atėjo.
Moteris akimirksniu nėrė į liuką. Vos spėjo prispausti nurodytą atsivėrusį dangtį, kai pralėkė Justinas . Išnėręs pro plokštelių užsklandą, apsisuko ir vėl leidosi žemyn, prisilaikydamas surištos virvės. Prasilenkdamas su Silvija ženklais parodė, kad sukabins tvirčiau abi kapsules, kad  gali ilgiau užtrukti, kol pasieks reikiamą sektorių. Ant virvės pakibusią moterį vėl apėmė dusinantis nerimas. “Kodėl, kodėl taip ilgai? “
Galiausiai, pro šalį vėl praskriejo vyro kūnas. Vos sustojęs viršuje, jis nedelsdamas ėmė traukti Silviją į kapsulės vidų. Tai atlikęs dar leidosi žemyn, kad atjungtų  kapsules vieną nuo kitos.
- Viskas. Mums pavyko. - tokius žodžius išgirdo moteris, kai pro plokštelinę užsklandą pasirodė triumfuojantis Justino veidas.
Stipriomis rankomis jis atsirėmė į iškilų apvadą ir išsliuogė iš liuko.
- Dieve... tu gi…, - į Justiną žvelgė sutrikusios Silvijos akys. - Tu.. visai nuogas.
-Nusisuk…, - rausdamas sumurmėjo vyras. - Tuoj ištrauksiu tavo drabužius. Apsirengsi, o tą skafandrą duosi man.
- Tai kur tavo miegamasis kombinezonas? - nekantravo smulkiau sužinoti moteris, kai jau abu buvo nurimę po išgyvenimų, ir apsirengę.
- Palikau ten. Padariau iškamšą, uždariau miego inde. Kad ateiviai manytų, jog nuėjau miegoti. Mano kapsulės jie nebestebės.
-Bet, gal stebės mano kapsulę?
-Tu teisi... Reikia tavo skafandrą guldyti miegoti. Teks būti nuogam… nepatogu kažkaip...
-Imk, - ištiesė jam palaidinę ilgomis rankovėmis Silvija. - Prisidengsi rankoves surišęs, Būsi, kaip koks laukinis.
- Vos nepadarėm neapdairumo klaidos… Aš pasislėpsiu duše, o tu prikimšk skafandrą plėšytais žurnalais.. dėk į miego indą, pasuk rankenėlę iki begalybės ženklo. Sukis greitai. Po to abu kažkiek laiko turėsim tūnoti dušo kabinoje.


Įšokavęs į orbitinių kapsulių sekimo centrą, ateivis išpūtė akis- visi ekranai buvo be vaizdo. Tiesą sakant, tik du ir tekdavo stebėti, nes tik juose žmonės nemiegojo. Silvija ir Justinas. Tai buvo taip netikėta, kad sutvėrimas pamanė, ar nesugedo aparatūra. Jis pasišaukė prižiūrintį  stebėtoją.
  -Patikrink, kas ten nutiko? Gedimas?
  -Nėra gedimo, - viską nuodugniai apžiūrėjęs, užtikrino antrasis. - abu nuėjo miegoti.
-Kuriam laikui?
-Abu nusistatė begalybei.
- Kad moteris- tai nestebina.. Bet tas užsispyręs vyras... Abu kartu... Kasdien kalbėdavosi... Tempkit čia vertėją, tegul pasakoja apie ką.
Tačiau, net Mantas negalėjo nieko paaiškinti.
-Aš daug ko nesupratau, -išbalęs nuo baimės lemeno jis.
-Kaip galėjai nesuprasti? Jie kalbėjosi jūsų valstybine kalba?
-Taip, jie kalbėjosi apie daug ką lietuviškai. Bet, turbūt, žemaitiškai.
- Žemietiškai?.. - pasitikslino ateivis.
-Na taip... žemietiškai... žemaitiškai, -nerišliai rinko žodžius Mantas.
- Ką čia vebli? Ar, galų gale aiškinsi, kokia kalba jie kalbėjo? -, pradėjo praradinėti kantrybę sutvėrimas.
-Mūsų valstybėje yra bendra kalba, bet yra dar tarmės. Tam tikruose regionuose kalbama tam regionui būdinga tarme. Nelabai skiriasi kalba, tai visi nesunkiai vieni kitus supranta. Bet yra regionas, vadinamas Žemaitija. Ten labai sena tarmė, kuria vietiniai labai didžiuojasi ir saugo.
Jie gali kalbėti bendra valstybine kalba, bet jei nori, kad kiti nesuprastų, pradeda tarp savęs gargaliuoti žemaitiškai. Kiti nieko nesupranta…
- Eik velniop su savo žemiečiais.! - įniršo sutvėrimas, spausdamas energijos sumažinimo mygtuką.


Silvijos kapsulėje užgeso pagrindinės lempos, tik pakraščiuose švytėjo kelios, blankia šviesa apšviečiančios patalpą.
- Daugiau jie nebemato prasmės stebėti. Tamsoka, bet apsiprasim. Užtat, nereikės daugiau saugotis, -nudžiugo Justinas.
Jiedu dar kurį laiką sėdėjo dušo kabinoje, kurioje slėpėsi. Vyras buvo apkabinęs Silviją per pečius, džiaugėsi jos artumu. Mielai dar būtų taip pasėdėjęs, skruostu liesdamas moters plaukus. Tačiau ji pasimuistė, norėdama išsivaduoti iš glėbio.
  -Koks toliau planas?
-Toliau pilotuosiu kapsulę, rankiniu būdu nustatydamas jos orbitines koordinates. Čia yra valdymo patalpa. Slaptažodžio nežinau, bet teks kokiu tai būdu patekti. Jei reikės -laušim. Skrisim... Gal į Žemę...
- Aš dar neapžiūrėjau kitų patalpų. Tai nieko parodyti negali. Bet tu ir pats viską žinai…
- Žinau. Visos tos kapsulės vienodos, tuo metu padarytos pagal vieną modelį. Už šitos pertvaros yra sporto treniruoklių salė.
- Tikrai? - nudžiugo moteris. - Su malonumu prasimankštinsiu. Eikime.
Pravėrus salės duris, į akis krito netvarka. Treniruokliai buvo sustumti bet kaip, o atlaisvintame pasienyje stovėjo miegui skirtas indas.
- Kas čia dabar?... išpūtė akis Justinas. - Nagi, žiūrim.
Dvi galvos palinko virš skaidraus indo dangčio. Ten gulėjo kažkas, bet ne žmogus. Per miego skafandrą matėsi kontūrai.
- Ateivis... -išbalo Silvija.
- Nemanau... - stebeilijosi į miegantįjį Justinas. - Panašu, kad tai šuo… Maksas…- džiugesio gaidelės suskambėjo vyro balse.
-Maksas? Tokia veislė?
-Toks šuns vardas.
- Iš kur žinai? - abejonės intonacija jautėsi moters klausime.
-Na, žemėje labai daug žmonių taip pavadina savo šunis, - išsisuko vyriškis. Jis nenorėjo pasakoti, kada ir kokiomis aplinkybėmis jiedu buvo susitikę.
- Jis vandenyje. Paskendęs. - apgailestavo Silvija.
- Miego inde visi plūduriuoja vandenyje. Kad galėtų miegodami pakeisti kūno padėtį, kad neatsirastų pragulų. Ir skafandras pasiūtas iš audinio, kad vos vos praleistų drėgmę, nes odai jos reikia. - paaiškino Justinas.
- Pažadinkim.
Vyras kurį laiką tylėjo, svarstė.
- Manau, kurį laiką nevertėtų. Kol kas tegul miega... Jam čia nebus ką veikti. Pažadinsim Žemėje. Galės bėgioti, laisve džiaugtis.
Jie dar truputį užtruko treniruoklių salėje, patraukdami įrenginius, kad būtų patogu. Silvija sėdo minti dviračio pedalų, Justinas patraukė prie pilotavimo kabinos. Pabandė atidaryti, kurdamas įvairias kodinio užrakto kombinacijas.. Tačiau nesėkmingai. Nutaręs, kad tai dienai įvykių būta per akis -liovėsi. Laikas pailsėti ir kūnui ir protui.
Sekančią dieną vyras nesėkmingai praleido prie neatsiveriančių durų.
„ Teks laužti. Laikas bėga. Reikia kuo greičiau išsiaiškinti kapsulės orbitines koordinates. Sužinoti kokiu atstumu Žemė, Mėnulis  kitus svarbius parametrus. Reikia išardyti treniruoklius, rasti detalių, panašių į laužtuvus’’-su tomis mintimis jis nužingsniavo prie numatyto darbo.
Apsiginklavęs treniruoklių metalinėmis dalimis, Justinas grįžo prie neįveikiamų durų.
Vyro nuostabai, atsitiktinai paspirtos, jos paslaugiai atsivėrė. Justinas sutriko. Būtų galėjęs prisiekti kad vakar durys buvo aklinai uždarytos, nepasidavė stūmimui, tempimui nei kitokiems bandymams.
Nejaugi, čia dar kas nors yra? Skvarbiu žvilgsniu jis dairėsi aplinkui, stengėsi nugirsti menkiausią garsą. Kūno raumenys įsitempė, pasiruošdami gintis, arba pulti. Nejaugi ir čia įsėlino koks nors ateivis? Bet aplinkui buvo tuščia ir tylu. Niekas nepuolė, o ką galėtų pulti pats - nesimatė. Galvoje susispietė nerimastingos mintys.. Kaip elgtis, ką sakyti Silvijai, kad jos neišgąsdinti? Jeigu čia yra koks nors iš tų padarų, tai kur jo ieškoti? Ką jis čia galėtų veikti, kaip pateko? Atskrido ir išskrido? Tada gali pranešti saviškiams, kas vyksta. Jeigu čia liko, tai kur pasislėpė, kodėl neužblokavo durų? Kokie jo kėslai, kaip gali įtakoti įvykius? Ar vėl užblokuos duris, jei Justinas nueitų? Ar dabar čia ir likti, kad neuždarytų?  Ar nueiti, po to žiūrėti pagal situaciją- jei durys bus užblokuotos, tuomet laužti? Daugybė minčių, klausimų ir nei vieno atsakymo, kaip būtų geriausia elgtis…
Tuo metu prisiartino Silvija. Justinas, minčių slegiamas, net negirdėjo, kaip ji atėjo.
- Tau kavos atnešiau. Mintims praskaidrint, - ištiesė  puoduką aromatingo gėrimo. - O tu jau ir atidaryt suspėjai, - pagiriamai pakraipė galvą.
- Ačiū. - Justinas čiupo puoduką, kaip gelbėjimosi šiaudą. Kol gurkšnos kavą, nereikės Silvijai nieko aiškinti. Bet, pasidarė dar neramiau, ar ji saugi tuo metu, kai jis nutolsta.
- Pabūk čia. Man geriau sekasi galvoti, kai tu arti, - paprašė, pristumdamas kėdę taip, kad trukdytų užsidaryti durims į bet kurią pusę.
Pats ėmėsi peržiūrinėti valdymo pulto funkcijas. Ne už ilgo rado tai, kas šiuo metu buvo svarbiausia. Durų valdymą. Daug nesigilindamas į rašmenis ir simbolius perprogramavo ir lengviau atsiduso.
-Eikim jau. Galėsi mankštintis, skaityti, žiūrėti video. Gal jau greitai realiai viską pamatysi. O aš visada būsiu šalia. Galvosiu, kaip greičiau grįžti į Žemę. Ir tu būk šalia... taip bus geriausia.
Daugiau nesklandumų su durimis į valdymo patalpą nebuvo. Vyras ten patekdavo be jokių trukdymų, rinko ir analizavo gaunamą medžiagą, spausdino kopijas, nešėsi į bendrą kambarį ir galvojo, darė skaičiavimus, braižė trajektorijas… Galiausiai padarė išvadą- kapsulė į Žemę nenusileis. Ji tam nepritaikyta. Buvo apmaudu, skaudu... Nejaugi veltui svajonės, pastangos... Nejaugi teks likti orbitoje iki gyvos galvos…
Buvo tik viena galimybė, kurios Justinas kratėsi, nustumdamas mintį kuo toliau. Rizika patekti į ateivių nagus... bet kito varianto neliko.
Jam paaiškėjo, kad nematomoje Mėnulio pusėje įsikūrusi įsibrovėlių bazė. Ten pagrindinis erdvėlaivis, iš kurio startuoja ir į Žemę leidžiasi reisiniai, krovininiai skraidantys ‘ dangčiai’, gabenantys techniką, priemones Žemės kolonizavimui. Labai išvystyto intelekto, labai toli pažengusi atėjūnų rasė. Justinas net susigūžė nuo minties, jog yra bejėgis. Tačiau viršų ėmė noras sugrįžti, vaikščioti žeme, kaskart ją rasti dar nematytą ir daug kartų regėtą... pavasaris žiedais apsipylęs, vasara derlių nokinanti,  ruduo lapus barstantis, žiema baltumu spindinti... Prisiminimai jaudino, ilgesys plėšė širdį. Nerimas- o kas dabar ten, ar liko gyvų žmonių…
Ir rusenanti viltis-turi pasisekti. Juk, yra variantų, kokių nors… O tuomet, kad ir girių glūdumoj, tarp neįžengiamų miškų sulaukti gyvenimo baigties, mirti laisvėje... Ilgas dvejones užgožė žmogaus prigimtis, šauksmas grįžti namo.
Vyras tvirtu žingsniu priėjo prie valdymo pulto, nustatė skrydžio kursą... Beliko pasikliauti apvaizda. Kiekvieną dieną jis užeidavo į valdymo patalpą, tikrino ar nenukrypo, ar patikimai veikia sistemos.. Dar buvo laiko pakeisti trajektoriją, tačiau Justinas jau buvo apsisprendęs- bus kas bus, lemties nepakeisi, belieka priimti šį iššūkį. Buvo visai neaišku, kur leisis kapsulė, kas nutiks pasiekus Mėnulį. Gal toks likimas-tiesiog suduš tas kalėjimas ir... ir mirtis…
Paskutinę skrydžio dieną jis nuėjo vėl ir nustėro, stovėjo, lyg stabo ištiktas... Durys neatsivėrė, buvo užblokuotos nežinomu kodu. Justinas matė, kad vyksta valdomas nusileidimo procesas. Visuose ekranuose mirgėjo linijos, kreivės, diagramos, šaukiniai…
„Mes čia ne vieni. Viltys dužo”- Skausminga mintis nutvilkė žmogaus širdį. Jis apsisuko ir su šia slegiančia  minčių našta sunkiu žingsniu nuėjo į bendrą kambarį.
- Leidžiamės. Gali krestelėti. Geriau gulkis į miego indą, -įspėjo jis Silviją. Pats,
jeigu ką, nutarė laikytis už stalo .
Nusileidimas buvo neįtikėtinai švelnus. Jokio krestelėjimo, joks garsas neatsklido iš išorės.
Niekas net nemėgino užeiti. Nieko nevyko, atrodė niekas net nepastebėjo, o jei pastebėjo, tai nereagavo.
„Keista... Gal kapsulių leidimasis čia toks dažnas dalykas, kad niekam nerūpi. Tačiau, tas kuris nutupdė kapsulę žino, kad čia žmonės”- svarstė Justinas.
Pasirodė Silvija.
- Jau nusileidome. Kol kas ramu. Toliau nežinau. Žadinam iš miegų Maksą, ir laukiame netikėtumų, - atsakė vyras į jos klausiantį žvilgsnį.
Nerimą jie stūmė šalin, užsiimdami šuns grąžinimu į gyvenimą. Dar nespėjo jam atsegti miego kombinezono, kai prasivėrė durys. Atėjusiojo nesimatė, tik ore kybojo šviečiančio žibintuvėlio ryški    „ žvaigždelė”. Moters akys išsiplėtė, veide atsispindėjo neslepiam baimė.
-  Nusiramink. Turėtų viskas būti gerai. Be to, kitos išeities dabar neturime... - Justinas elgėsi šaltakraujiškai, tai raminamai paveikė iš draugę.
Atėjūnas mostelėjo žibintuvėliu, gestas reiškė, kad reikia paskui jį sekti. Iškėlęs iš miego indo Maksą, patogiai jį paėmęs, vyras laukė, kokia bus ateivio reakcija. Šis neparodė, kad prieštarautų ir gyvūno draugijai. Tad grupelė, vedina prožektoriaus šviesos, patraukė pasitikti likimo. Tunelių, koridorių labirintais jie buvo atvesti į patalpą, primenančią orbitinę kapsulę, matė, kaip atsidarė stalčius, nematoma letena paėmė švirkštą, padėjo prie paguldyto šuns. Durys vėl užsivėrė ir žmonės  liko vieni.
- Mums paliktas raštelis. Rekomendacijos ir instrukcijos, kaip turime elgtis, - popieriaus lapelį pastebėjo Silvija.
„Čia jūs saugūs. Tik, turite savo gyvūnui pastoviai suleisti raminančius migdomuosius, kad neatkreiptų dėmesio triukšmu. Aš nesu jūsų priešas. Tinkamu metu išvesiu iš žvaigždėlaivio. “
- Kaip netikėta... Driežgyviai susiskaldę. Mums numatyta kažkokia misija... Tačiau, kol nebus paaiškinta, kol savo akimis nepamatysim, kas nutiko planetai- nieko nesuprasim. Svarbiausia, su to ateivio pagalba ištrūkti į laisvę, o ar vyks bendradarbiavimas tada ir nuspręsim, - svarstė Justinas.
Draugai nežinojo, kiek laiko jie praleido toje slėptuvėje. Jie nekantravo, troško kuo greičiau išvysti žemę, kildavo įvairių minčių dėl naujo sąjungininko patikimumo, šnabždėjosi apie numanomą riziką, tačiau teko apsišarvuoti kantrybe ir laukti, kol vėl atsivers durys ir ore kybantis žibintuvėlis  išves iš kalėjimo.
Galų gale durys atsivėrė, ir nematomasis ėmė vesti, kaip ir praėjusį kartą. Šį kartą netoli. Atsivėrė dar vienos durys, trijulė žengė į nedidelę erdvę, paskui juos įslinko ir žiebtuvėlis. Dar niekada jie nebuvo taip arti kitos civilizacijos atstovo. Silvija prigludo prie draugo, jautėsi, kaip virpa jos kūnas.
Pajuto, kad patalpa pradėjo slysti į viršų. Pagaliau kelionės tikslas pasiektas. Nurodęs žmonėms kur įsitaisyti, žiebtuvėlis nuvingiavo  prie blausiai švytinčių ekranų. Netrukus jie nušvito, sumirgėjo daug įvairiaspalvių linijų ir  draugai suprato- skrenda. Išplėtę akis dairėsi, tikėdamiesi išvysti taip išsiilgtą Žemę. Tačiau, matė tik tamsą.
- Apgavo. Perkelia į kitą kapsulę, -baisus įtarimas atsispindėjo Silvijos akyse.
- Manau, kad Žemė tolokai. Juk, iš Mėnulio bazės išskridome, - ramino ją Justinas.
  Tuo metu sienoje išryškėjo perregimas apskritimas, o jame užburiantis vaizdas- juodoje kosmoso gelmėje savo kelionę tęsianti planeta.
-Žemė… - negarsiai šūktelėjo abu kartu.
Kad ateivių susisiekimo „ skraidanti lėkštė” nusileido ant paviršiaus jie suprato iš vos pastebimo korpuso virptelėjimo. Atsivėrė išėjimo liukas šone, jiedu susižvalgė, jaudulys pakirto kojas. Pirmas jaudulį nugalėjo Justinas.
- Eikime…- paėmė jis Silviją už rankos.
-Žemė... - nebevaldydama emocijų pravirko moteris, parklupusi ant kelių. Delnais ji lietė žolės kilimą, glostė, išrovusi kelis stiebelius glaudė prie veido, uostė kvapą, bučiavo... Atrodė, jog netiki, kad tai tikrovė, o ne greitai išnyksiantis sapnas.
Danguje dar mirksėjo kelios žvaigždės, horizonte jau žaižaravo aušros pašvaistė. Tolumoje dunksojo grėsmingi miesto kontūrai.
Liuko angoje sušvytavo prožektoriaus šviesa, rodanti kur reikia eiti. Draugai buvo atvesti į erdvų namą, nuo smalsių akių saugomą aukšta aklina tvora. Viduje daug kambarių, į vieną ir buvo nukreipti šviesos spinduliais.  Čia buvo šiek tiek baldų, ant pakabos kabėjo paruošti rūbai.
Nustebino tai, kas buvo skirta moteriai - ji turėjo po skraiste slėpti veidą.
- Mes ir toliau kaliniai…- nusivylimas jautėsi Silvijos balse, kai viską parodęs ateivis pasišalino. - Kam ta čadra? …
- Viską sužinosim artimiausiu laiku. Nežinau, kodėl ir kam tu negali rodyti veido, bet reiškia, kad išeiti į žmones tau galima, - ramino ją Justinas. -Jau rytas, eikime sutikti naują dieną, naują gyvenimą.
Durys buvo neužrakintos. Tai nuteikė maloniai, atsirado pasitikėjimo ateiviu. Prisėdę ant laiptų, žmonės godžiai įkvėpė žemės oro, pripildyto jau primirštais aromatais. Tiek kvapų, dabar labai išryškėjusių, svaigino. Žiedų spalvos  kerėjo. Medžių lapijoje purpsėjo bundantys paukščiai, giesmėmis pasitikdami rytą. Gamta, gyveno savo gyvenimą, budo, žadinama saulės spindulių.
O žmonės? …
Pasigėrėję gamta, jiedu apsižvalgė. Namas kadaise buvo prabangus ir įspūdingos architektūros. Dvaras. Gal, prabangi turtingo žmogaus vila. Viskas bylojo apie čia gyvenusiųjų gerą skonį  Medžių  grupės, tarp kurių buvo išsibarstę skulptūrų, pavėsinių likučiai. Puošnūs gėlynai, nors apleisti, bet juose tebežydėjo išlikusios daugiametės gėlės. Tylūs, laiko suardyti fontanai. Visur neįžengiamos aukštos žolės, kurių jau seniai niekas nepjovė,  žėlė net  ant keliukų dangos. Tikra vaiduoklių karalystė.
- Baisu čia. Eikim į vidų, gal bus kokie nors paaiškinimai... kiek laiko turėsim čia būti, ką reikės daryti... Gal visą laiką teks čia gyventi, gal kitur persikelt galėsim... - išsakė nerimą Silvija.
Paaiškinimai buvo raštu, ant stalo palikto popieriaus lapelyje.
„ Dėl jūsų saugumo likite kur esate. Neikite už teritorijos ribų. Jūsų gyvūnas neturi kelti triukšmo. Žiūrėkite video žinias. Viskuo pasirūpinsiu. ”
- Na, žiūrėkim tas video naujienas, - Justinas įjungė televizorių. - Kaip bebūtų keista-veikia. Čia atėjūnai technologijų netobulino... taip išeitų…
Rodomi vaizdai nuteikė niūriai. Žmonių mažai. Nei vieno vaiko, nei jokio jauno žmogaus. Senukai ir  Justino amžiaus vyrai vaikščiojo šaligatviais, kliūdami už sueižėjusių plytelių nuolaužų. Kartais šalia jų  eidavo ir moterys. Visos su čadromis.
Visur netvarka, seniai neremontuoti pastatai. Kartkartėmis gatvėmis prariedėdavo automobiliai.
- Kas nutiko? Kur žmonės? Juos, gal, į rezervatus iškėlė?... - pasibaisėjo moteris. - Gal bėgam, kol laikas…
- Nežinau, - sumurmėjo vyras. - Nebėkim kol kas. Ne šiaip mus čia apgyvendino. Sužinosim daugiau, tada nuspręsim. - Justinas nutilo, apėmė negera nuojauta, kad ateiviai įgyvendino planus, kuriuos, prieš išsiunčiant į orbitą,  jam atskleidė Mantas. Žmonija baigia išnykti...
- Tu juo pasitiki?
- Iš dalies. Šiuo metu tenka pripažinti, kad geriau toks sąjungininkas, negu jokio. Pasitikiu tavimi, savimi ir Maksu. Apsidairysime, suprasime, įvertinsime situaciją, tada ir veiksime pagal aplinkybes. Mano manymu, esame kažkuo labai svarbūs, nes tas ateivis labai rizikavo, padėdamas sugrįžti į žemę. Belieka sutikti su jo rekomendacijomis ir laukti.
- Tuomet, eikim į ekskursiją po tuos apartamentus. Gal rasime kokio įdomesnio užsiėmimo, nes galima išprotėti, nieko neveikiant, tik laukiant nurodymų.
Pastatas buvo didžiulis. Nuo centrinio namo į šonus suko flangai, tokiu būdu atitverdami uždarą vidinį kiemą, kuriame nuo neatmenamų laikų tebestovėjo keli automobiliai.
- Štai, ir transporto esama, jeigu prireiktų, - šyptelėjo Justinas.
-Štai, ir laiptai į dangų. Pasižvalgykim iš aukščiau, - su lengva ironija pritarė Silvija.
Tačiau, toliau patekti nepavyko. Kelią užtvėrė užrakintos durys. Ties jomis Maksas suraukė nosį ir grėsmingai iššiepė dantis. Ateivis gyvena ten- suprato draugai. Nebetardami nė žodžio, jie paskubomis grįžo į savo kambarį. Čia ant stalo gulėjo raštelis ir pistoletas.
„ Vyras rytoj bus priimtas į darbą. Moteris, kolkas tegul saugiai gyvena čia. Gyvūnas ją saugos. Ir ginklas. Jei rasiu patogesnę vietą, vėl galėsite būti kartu.,,
Žinia apie laukiančią vienatvę smogė netikėtai ir atrodė nepakeliama. Silvija, sukaupusi jėgas nusverdėjo iki lovos, įsikniaubė į pagalvę ir gulėjo be judesių. Atrodė, lyg būtų be sąmonės.
- Nušaukim jį ir bėkim, - pasiūlė po kiek laiko atsitokėjus.
- Nurimk, negalim taip pasielgti. Juk, ateivis davė ginklą, reiškia pasitiki. Ne pramogai mes čia esame, jis turi svarbių planų. Tik, kol kas neatskleidė.. . Tikiuosi, darbe būna ir poilsio dienos, tikiuosi, galėsim per išeigines susitikti, - ramino ją Justinas, švelniai laikydamas moters delnus savuosiuose.
Vos aušros gaisai nurausvino horizontą, Justinas jau stoviniavo ant rūmų laiptų. Negaišavo ir nematomasis.. Iš už pastato kampo pasirodė vėliavėlė, mostelėjo ateiti. Netardamas nė žodžio, vyras vykdė visus nurodymus. Sėdo prie vairo į vakar matytą automobilį, važiavo, kur buvo  nukreipiamas. Riedėjo išmuštu miesto asfaltu suko jo gatvėmis. Matant savo akimis, viskas atrodė dar nykiau, nei televizoriaus ekrane. Kai kur kabėjo parduotuvių iškabos dar likusiose neišdaužytose vitrinose buvo  negausiai padėliota prekių. Skaudžiai suspaudė širdį, prisiminus klegančius žmonių būrius, nerūpestingai vaikštančius po darbų nuo reklamų apšviestomis alėjomis, gurkšnojančius gėrimus lauko kavinėse, klausančius muzikos.
Toliau automobilis pasuko į laukuose besidriekiančią greitkelio juostą, padidino greitį. Mažai juo bebuvo važinėjama. Netvarkomas, neprižiūrimas, vos įžvelgiamais skiriamaisiais ženklais. Pakelės apleistos, kai kur krūmai jau augo palei pat važiuojamąją dalį. Gamta nenugalimai ruošėsi atsiimti ankstesnes pozicijas, kurias buvo užleidusi žmonėms.
Galiausiai, tolumoje  ėmė ryškėti didelio statinio kontūrai. Tai ir buvo kelionės tikslas. Apsidairęs aplinkui, Justinas suprato - pastatas skirtas dirbantiems žmonėms apgyvendinti. Paskubomis suręstas, labiau primenantis koncentracijos stovyklą, nei gyvenimui pritaikytus namus. Kitas vietovės plotas skirtas kažkokio milžiniško įrenginio statybai.
“Kokia čia vieta? Kas čia daroma? Kažkas grandiozinio…kaip išsiaiškinti? ”-mintis sekė mintį.
Tačiau pakeleivis rodė važiuoti toliau. Gana greitai laukuose blykstelėjo saulės atspindžiai nuo  veidrodinių ateivių skraidyklių ir kitos technikos paviršių.
„ Veža parodyti viršininkui. Gal nepatiksiu, gal grąžins atgal”- suspurdėjo viltinga mintis.
Viršininko nesimatė, bet vyko gana ilgas pokalbis. Kad į darbą priimtas, vyras suprato gavęs patalynės komplektą ir vietą bendrame barake. Po to vizitas į kabinetą, kuriame už stalo sėdėjo žmogus. Vertėjas-gana padorios pareigos. Ganėtinai padoriai, atrodė ir tas parsidavėlis, lyginant su kiemu praėjusiomis keliomis skarmaluotomis žmogystomis.
„Gavau pakankamai aukštas pareigas – atsakingas darbų vykdytojas Kodėl ateiviui taip rūpėjo mane jose įdarbinti? Laikas viską sustatys į vietas…visi atsakymai bus... ”- kirbėjo mintys Justino sąmonėje.
Gavęs visus paaiškinimus ką turi prižiūrėti, labai atidžiai sekti, tikrinti - kitą dieną vyras jau plačiais žingsniai vaikščiojo po statybų aikštelę. Nesuprasdamas darbų prasmės, labai atidžiai viską aplinkui stebėjo, vertino, fiksavo ir dėjo į atminties lentynėles. Jo pareigos leido kalbėtis su darbus dirbančiais žmonėmis. Tačiau, šie buvo nekalbūs, atsakinėdavo tik į klausimus, susijusius su darbu. Paklausti asmeniškų dalykų nusukdavo į šoną akis, truktelėdavo pečiais ir skubiai įnikdavo į savo atliekamus veiksmus. Suvargę ir įbauginti žmonės... Kaip juos prakalbinti, žvelgiančius su nepasitikėjimu, kartais iš padilbų, slepiant atšiaurumą ir kitas emocijas? Kai kurie buvo regimai nusilpę. Justinas jautėsi sukrėstas. Slėgė ir išskirtinė jo padėtis. Kambarėlis buvo geresnis, maisto davinys didesnis, įvairesnis.
Vyras griebėsi rėmimo veiksmų. Dabar į statybos aikštelę žingsniuodavo  į kišenes pasiėmęs sausainių, kuriuos, atsargiai dairydamasis, pradėjo dalinti labiausiai išsekusiems.
Nustebę akys, nušvitę dėkingumu, palydimu žodžiu „ačiū” pradėjo tirpdyti neįveikiamą santykių ir bendravimo ledą. Tiesa, niekas iš kalbintųjų nežinojo kur randasi, ką iš tiesų stato. Bet papasakojo, kokia dabar žemėje įvesta tvarka, kaip reikia išgyventi. Visi žmonės tapo įsibrovėlių vergais. Galintys dirbti - gauna maisto ir šiek tiek pinigų, kad galėtų nusipirkti prekių, arba papildomai produktų, jeigu šeimoje yra koks nors senukas, pats nebegalintis dirbti. Dirbti turi ir moterys. Vaikų jos nebeaugina, atlieka tarnaičių darbą ateivių namuose. Dėl nesuprastų reikalavimų privalo dengtis veidus, jei tik išeina iš namų. Gal jų planetoje kažkokios labai griežtos tradicijos ir papročiai…
Su daugeliu iš čia esančių kalbėjęs, Justinas galiausiai išgirdo ir atsakymą į esminį klausimą.
„ Ši vietovė yra Jeloustouno ugnikalnio zona, ”
Šios žinios priblokštas, vyras pakraupo. „ Kokią velniavą čia daro driežgyviai?! Negi būtų sumanę beprotybę - atverti tą 88km. Ilgio, 29 km. pločio ir 18 km. gylio pragaro katilą. Kam jiems to reikėtų? Tikslas sunaikinti viską, kas gyva? Reikia sužinoti viską, reikia užkirsti kelią tokioms užmačioms. “
Labai rizikuodamas, Justinas pradėjo rinkti medžiagą – brėžinius, skaičiavimus, galinčius atskleisti paslaptį.
Kelis kartus jį globojantis ateivis leido trumpam atvykti į rūmus, pasimatyti su Silvija.
Moteris buvo prislėgta, pabalusi, atrodė nesveikuojanti, liūdna ir prislėgta. Gyvenimo sąlygomis ji nesiskundė, bet neblizgėjo gyvenimo džiaugsmu jos akys. Daugiausia laiko praleisdavo vidiniame kieme su Maksu, kuris atsidavimu, prisirišimu  išsklaidydavo niūrias mintis, prablaškydavo. Pati stebėjo tai, kas gyveno aplink. Džiaugėsi medžių šakomis liuoksinčiomis voverėmis, purpsinčių paukščių įvairove, pastodavo kelią piktai burbantiems ežiukams, žeme skubantiems vabalams.. Nusilaužusi smilgą,, ganydavo,, tuos padarėlius, jie lipdavo stiebeliu, skubėjo savo reikalais, išskleisdavo sparnelius ir nuskrisdavo.
“ Gera ir smagu visiems, jie laisvi... Jokie driežgyviai jiems netrukdo. Ar žmonėms dar lemta grįžti į praeityje likusį nerūpestingą gyvenimą?.. “- atsakymo ir ramybės nerasdavo Silvija.
Susitikus su Justinu, ir jo veide įžvelgdavo niaurų nerimo atspindį. Nieko neklausinėjo – suprato, kad ir draugas atsakymo neturi. Jiedu tik sėsdavo į automobilį ir važiuodavo pasigrožėti gamta.
Tą kartą, keliaujant aplankyti Silvijos, ateivis davė ženklą sustoti, ištiesė vyrui nevykusiu braižu prirašytą raštelį.
„ Žinau, ką darai. To ir tikėjausi. Tam tave ir įdarbinau objekte. Turi sutrukdyti, nes mūsų mokslininkai įvėlė klaidą skaičiavimuose. Mėginau įrodyti, kad klysta, tačiau manęs neklausė. Jūsų planeta tinkama gyventi mūsų rasei, bet čia per šalta. Net šalčiau, nei mūsų vėstančioje planetoje. Buvo nemažai susirgusių, net mirusių. Kad sušildyti planetos klimatą buvo pradėtas šitas projektas- atverti šio gigantiško ugnikalnio vieną kraštą kad sklindantis karštis šildytų  oro mases. Statomi įrengimai turi daug funkcijų, bet visą darbą turi užbaigti sukeltas sprogimas. Jo metu atsivertų milžiniškas ugnies ežeras, į kurį pritekėtų magma iš to baisaus jos telkinio. Bet, dėl skaičiavimų klai dos tas ugnies katilas taip pistels, kad maža nepasirodys. Turi sutvarkyti, kad sprogimas, įvyktų ne žemės gilumoje, o virš jos paviršiaus. Brėžinius duosiu“
Kitomis aplinkybėmis vyras, tikriausiai, būtų šyptelėjęs iš fakto, kad ateivis rašo žmonių tarpe paplitusiais išsireiškimais. Sužinota tiesa buvo per daug grėsminga, kad sukeltų šypsnį. Jis tylomis paėmė ištiestą segtuvą, su labai slapta informacija, atlenkė sėdynę ir paslėpė nuo pašalinių akių.
Tą kartą jiedu su Silvija atsisakė iškylos į laisve alsuojančią gamtą. Justinas suprato, kad nėra laiko atidėliojimui, kad nedelsdamas turi išanalizuoti gautus dokumentus ir veikti.

Neilgai laukus, vyras pastebėjo pirmus požymius, jog projekto įgyvendinimas artėja prie paskutinio etapo. Netoli statybvietės buvusi ateivių kosmoso transporto aikštelė palaipsniui ėmė tuštėti. Atėjūnai palikdavo žemę. Dar vėliau danguje jau sukiojosi ne pavieniai išskrendančių,, lėkščių,, taškeliai. Jie kilo grupėmis. Evakuacija- suvokė vyras. Ateiviai skrenda į bazę, kad apsisaugotų nuo katastrofinių padarinių, jei nutiktų kas nors nenumatyta.
Pasikeitė ir jo sąjungininko elgesys. Vakare jie išskrisdavo Justinui nežinoma kryptimi, pasiekdami akimis neaprėpiamus  ledynų laukus. Čia praleisdavo naktį, gilioje šachtoje, išgręžtoje lede.
„ Aukščiausias saugumo lygis, sukurtas paskutiniam, paliksiančiam Žemę. Jei ugnikalnis monstras išsiveržtų nelauktai, karščiu nutvilkydamas planetą, naikindamas viską jos paviršiuje- ledo ir šalčio šulinyje jie būtų  nepasiekiami“- įvertino sumanymą Justinas.
Pagaliau žmogus sulaukė paskutinių nurodymų. “
  „ Liko savaitė. Aš išskrendu. Evakuok žmones iš objekto teritorijos. Kai būsi saugiu atstumu, detonuok užtaisus šiuo nuotoliniu pulteliu. Jeigu viskas pavyks, tavęs dar laukia daug užduočių ir iššūkių atgaivinant tai, ką sunaikino mūsų rasė. “- perskaitė vyras raštelyje, rastame savo kambarėlyje. Prie pultelio dar buvo pridėtas išsamus techninis aprašymas.
. Nedelsdamas jis nuspaudė aliarmo signalą, reiškiantį, kad susirinktų visi esantys statybvietėje.
- Darbai, baigti. Greitai iš čia visi dingstat, jei gyventi norit. Už barako autobusai, automobiliai, kuriais buvote čia suvežti. Susispauskite, susigrūskite, susitrombuokite, bet čia neturi likti nė vieno. Pasistenkite nuvažiuoti kuo toliau. - pranešė žinią Justinas.
- O ponai? - pasigirdo keli nedrąsūs balsai iš klausančiųjų būrio.
- Ponų nebėra. Jie pabėgo nuo avarijos, kuri čia įvyks. Daugiau nebesugrįš. Jūsų laukia šeimos, nepriklausomas gyvenimas. Ateitis be okupantų. Teks daug ir sunkiai dirbti, kol atstatysime savo civilizaciją, atkursime buvusį gyvenimą. Dabar, kuo greičiau varykit visi iš šios prakeiktos vietos.
Negaiškit laiko atsisveikinimams ir kitiems nereikšmingiems dalykams, -taip paraginęs, vyras užsidarė savo kambarėlyje. Kurį laiką per langą stebėjo, kaip žmonės užsiima vietas autobusuose, kituose automobiliuose.
- Te padeda jiems Dievas, -ištarė palinkėjimą, kolonai pajudėjus keliu.
Likęs vienas, pradėjo tikrinti įrengimus, kontaktus, jungiklius, ar nėra pažeidimų kokiose nors grandinės dalyse. Taip užsiėmus nepastebimai pralėkė paskutinės dienos.
Savo galingu paskutinio senų laikų modelio visureigiu nulėkęs iki numatytos saugesnės vietos, Justinas, nusileido į gilią daubą, prisėdo . Nuo jaudulio atrodė, kad širdis krūtinėje nustojo plakusi. Žinojo, kad jei viską atliko be klaidų, dar laukia ateitis... kurioje bus Silvija, bus gyvenimas išlaisvintoje žemėje. Prasmingas, nuostabus, kaip ši paskutinė lemiama diena. Vaiskus dangus, vietomis pasipuošęs lengvų plunksninių debesų pluoštais, žaluma, ramybė... ir aukštai vis didinanti greitį palieka planetą paskutinė,, skraidanti lėkštė,,. Suokalbininkas anksčiau išskristi negalėjo, kad nesukeltų įtarimo. Paskutinės akimirkos, paskutinis oro gurkšnis, paskutinis žvilgsnis- jeigu nesuveiks kokia nors jungtis, jei neapsižiūrėta, jei praleista klaida. Paskutinės akimirkos žemės gyvybei, jei įvyks ugnikalnio išsiveržimas. Liks pelenais nuklota dykynė. I ši paskutinė akimirka dabar žmogaus rankose - tereikia spūstelėti pultelio mygtuką. Žmogus delsė, nors suvokė, kad tai neišvengiama…
- Te padeda Dievas, - paskutiniai žodžiai, kurie pasiekė klausą, jo paties ištarti prikimusiu balsu.

Paskutinei akimirkai išsipildyti dar buvo ne laikas. Klausą pasiekė dundesio aidas, atplaukęs medžių viršūnėmis. Pakėlęs galvą žmogus išvydo apokaliptinį vaizdą danguje, kuris prieš kel
ias minutes žavėjo ir ramino savo žydryne. Efektingai, tarsi kine, ten sukosi dūmų ir liepsnų kamuoliai, plaikstėsi raudoni fontanai. Žaižaruojančios pragaro pašvaistės baugino...
- Ačiū, Dieve, kad neapleidai, -padėkojo vyras, nustebindamas save. Niekada religingas nebuvęs, tačiau dabar  netikėtai pripažinęs egzistuojant aukščiausią jėgą.
Iškopęs iš daubos, Justinas nekantraudamas įjungė variklį.. Nebesidairydamas į dangaus skliaute siaučiančius ugnies pliūpsnius, šovė į priekį, trokšdamas kuo greičiau pasiekti rūmus, nuraminti Silviją.
Dar neatvėręs vartų, išgirdo nelaimę pranašaujančius garsus. Už tvoros gailiai inkštė ir cypavo Maksas. Nutirpusia iš nerimo širdimi, nepaklusniomis rankomis vyras atlapojo sunkiai ant parūdijusių vyrių besisukančius vartus. Šuo gulėjo netoli, ant priekinių letenų nuleidęs galvą, žiūrėjo kaltomis akimis, dar kartą širdį pervėrė graudus cypimas.
Rūmų durys buvo atlapotos, viduje nė gyvos dvasios.
-Tas padaras ją pagrobė, Dar kartą pagrobė, - sudejavo priblokštas Justinas. -Aš vėl jos neišgelbėjau. 
Varstomas dvasinio skausmo, žmogus be jėgų sėdėjo ant laiptų, susiėmęs delnais galvą, linguodamas pirmyn-atgal. Šis mechaninis judesys  truputį malšino nepakeliamą netekties gėlą. Tik pajutęs prisiartinusį ir netoliese tupintį Maksą, vyras atitoko.
- Eikš. Būk šalia, - pašaukė keturkojį draugą . - Likom dviese…Yra  ir daugiau žmonių, nebėra ateivių. Nebėra ir Silvijos. Žmonėms dar turiu padėti, paaiškinti. Tačiau su jais neliksime. Dabar vyksime į miestą.
Užsukęs į kambarį pažiūrėti, gal Silvija paliko ką nors, kas būtų kaip brangus prisiminimas, Justinas rado ateivio raštelį.
„ Tavo moterį turiu pasiimti. Jos niekas neskriaus. Jai nulemtas toks likimas, nes yra išrinktoji. Susitaikyk su tuo. “
„ Išrinktoji. Nulemtas likimas Kas ir kam ją išrinko? Ką jie jai dar padarys, kuo pavers? Karaliene kitoje planetoje? Gal pasakiško grožio, bet svetimoje, kur niekada nebesutiks žmonių... Be reikalo pasitikėta ateiviu. Tačiau, ir kito pasirinkimo nebūta. Jie neskriaus- nors tiek … lengviau . Susitaikyti... nes nieko daugiau nelieka…“
- Važiuojam, Maksai. Tapom laisvi, nebereikia saugotis, kad kas nors nematomas neprislinktų, - Vyras pravėrė automobilio dureles.
Vos prasidedančios dienos šviesa prasibrovė tarp mūrų, pradėjo klaidžioti tarp gatvių šešėlių, pirmieji praeiviai buvo apstulbinti pamatyto vaizdo. Miesto aikštėje stovėjo vyras, šalia jo ramiai tupėjo šuo. Žmogus aukštas, tvirtų pečių, skvarbių akių, išdidaus atviro žvilgsnio. Jis viskuo skyrėsi nuo miestelėnų jau seniai įpratusių baugščiai dairytis į šalis, eiti nuleista galva.
- Labas rytas. Kur skubate? - tokiais žodžiais nepažįstamasis užkalbino kiekvieną pasirodžiusį.
  -Į darbą…
- Jums nebereikia į darbą. Nebėra kam dirbti. Esate nepriklausomi.
Besirenkančių žmonių daugėjo, jie nepatikliomis akimis tyrinėjo atvykėlį. Gal šis iš kito pasaulio, kad nieko nežino. Pasigirdo šnabždesys tarp savęs:
-Jis gal pamišęs. Ką čia  nusišneka? Apsirengęs keistai. Iš kur tas šuo? Tas šuo, turbūt, netikras... seniai šunų niekas nebeturi...
- Maksai, pasisveikink su žmonėmis, - pakedenęs gyvūno kailį  nusišypsojo Justinas
Šis kelis kartus amtelėjo.
- Duok labas, -  Vyras toliau veikė pagal per naktį apgalvotą planą. Spūstelėjęs keturkojui leteną, pavedėjo arčiau žmonių.
- Pasisveikink su visais, su kitais - duok jiems labas.
Maksas mielai pildė pageidavimus. Pritupęs ties kiekvienu, tiesiančiu delną, paduodavo savo leteną.
Minia atgijo, tylos siena buvo pralaužta.
- Ar tu naujas prezidentas? - pasigirdo iš minios.
-Nesu prezidentas, niekas manęs neišrinko. Dabar galėsite išsirinkti naują vyriausybę, naujus vadovus. Ar šiame mieste yra Meras?
- Buvo. Bet seniai nebedirba tose pareigose. Nauji valdovai čia vadovavo.
- Meras nebuvo atleistas, reiškia iki šiol liko meru ir gali toliau dirbti, - pasamprotavo Justinas. - Noriu susitikti su miesto vadovu.
-Mes pakviesim, - paslaugiai pasisiūlė keli žmonės.
Kol pasirodys miesto galva, vyras buvo užpiltas klausimais.
- Kur dingo nematomieji? Vakar labai toli įvyko sprogimas. Ar tai ateiviai buvo susprogdinti?
- Taip, jie buvo susprogdinti, - net nemirktelėjęs sumelavo Justinas, džiaugdamasis, kad barzda slepia skruostus užliejusį raudonį.
- Tu juos susprogdinai? - nuopelnais apipylė jį minia..
Iš kažkur atsirado žmogus su foto aparatu, vyras pasijuto fotografuojamas, nepelnytai tapęs didvyriu.
- Kodėl mane fotografuoji? Ne aš juos susprogdinau, - visaip šlovės kratėsi vyras.
- Miestui bus reikalinga išgelbėtojo skulptūra.
- Iš kur atsiradai? Tu panašus į Dievo atsiųstą pranašą, - liejosi per kraštus miestelėnų emocijos, spėlionės.
Atskubėjusio mero pasirodymas nutraukė tą nepatogią padėtį kurioje pasijuto atsidūręs Justinas.
-Šį žmogų pripažįstate teisėtu miesto vadovu? Tada nušviesiu jam padėtį, ir veiksmus, nuo kurių reikėtų pradėti esamoje situacijoje.
- Taip. Taip. Taip, - iš visų pusių girdėjosi pritarimas.
- Meras atidarys visus sandėlius, kuriuose laikomos maisto atsargos. Teisingumo principu paskirstys visiems miesto gyventojams, kol bus atkurta ekonomika, darbo vietos. Teks skirstyti taupiai, o gyventojai supratingai ir vieningai kibs į atkūrimo darbus.
- Ką turėsime dirbti? Darbų neliko, mes buvome tik vergai, atliekantys prievolę svetimiems, - pasigirdo sumišę balsai.
Justinas žengė prie arčiausiai stovinčio.
- Ką dirbai iki invazijos?, - uždavė klausimą.
-Buvau fizikos mokytojas. Bet vaikų nebeliko, mokyklas uždarė.
-Mokyklų nebeliko, tačiau fizika pravers kitur.
- Buvau santechnikas. Likau nereikalingas, - liūdnai pratarė šalia stovintis.
- Vėl būsi reikalingas, - padrąsino Justinas.
Minia šurmuliavo, žmonės vardijo profesijas, kur dirbo,  jaudinosi, ar dar bus reikalingi.
- Jūs visi reikalingi. Visi ką nors mokėjo, visų darbai naudingi. Sunku nebus. Reikia tik prisiminti. Palyginti, nedaug laiko nutekėjo, - ramino ir kėlė žmonių dvasią vyras.
- Tu liksi čia? Padėsi? Kokia tavo profesijaJustinas papurtė galvą- Aš neturiu profesijos. Nespėjau jos įsigyti. Ir namų neturiu. Esu klajoklis. - Pasilik čia gyventi. Daugybė namų tušti, galėsi išsirinkti, kuris patiks. Ir žmoną galėsi rasti. Mieste daug gražių moterų. Dalis jų liko vienišos, kažkur dingus vyrams…
- Moterys! Kodėl vis dar stovit su tais dangalais ant veidų? Meskit juos žemėn! Pasirodykit! - paragino meras.
Džiaugsmo šūksniais palydėdamos, moterys braukė nuo galvų įgrisusias, žeminančias čadras. Aikštėje tvyrojo euforinė nuotaika. Bet pakylėta būsena aplenkė Justiną. Išlikęs grožis nenustelbė veiduose metų žymės. Visos perkopę ribą, kai moteris dar gali pastoti.
- Dėkoju. Jūs labai gražios. Mieste visi žmonės puikūs. Džiaugiuosi apsilankęs. Tačiau, man nulemtas kitas kelias.
Kažkas įjungė garsiai muziką, prasidėjo šokiai. Miestas šventė. Pasinaudojęs šurmuliu, dar šnektelėjęs su meru apie nusimatančius darbus, vadovavimą, problemų pašalinimo galimybes ir būdus, Justinas atsisveikino ir nepastebimai pasišalino iš aikštės.
-Mes klajūnai, Maksai. Abu be namų. Mums skirta užduotis ieškoti pasitraukusių ir išlikusių žmonių. Kažkur užsislėpusių, todėl nenukentėjusių, nuo invazijos. Tik su jais galime atgimti kaip žemės gyvybės rūšis. Ir tau skirta ta pati misija. Juk, rasime... ar nemanai?
Šuo žvelgė atsidavusiomis akimis, tarsi patvirtindamas – turėtume rasti.


Žvaigždėlaivyje  prie centrinio video ekrano susispietė visi  gyventojai. Jie nenuleido akių, nekantravo, laukdami vaizdų.
Staiga pliūptelėjo liepsnų fontanai, kraujo raudonumo debesys sukosi ekrane, nesustodami plaikstėsi, tarsi baisaus slibino leidžiami iš nasrų.
- Štai ir viskas. Ekspedicija baigta. Ten neliko nieko gyvo. Grįžtame. Gaila, kad tiek metų praradom, gyvybių paaukojom, technikos…Greitai parsiras paskutinis ir kilsime.
- Jau grįžau. Užduotį įvykdžiau, - pasigirdo nuo durų. - Juk įspėjau, kad padarytos klaidos, kad ugnikalnis išsiverš. Planeta mirusi. Amžiams.
- Ieškosime kitos planetos. Tinkamesnės. Visata begalinė-rasime. Startuojame, - įsakmiu balsu baigė pokalbį vadeiva.


  Silvija atsipeikėjo slėptuvėje. Čia buvo ankšta. Tamsą sklaidė tik žibintuvėlis, paliktas ant grindų. Skaudėjo galvą, maudė visą kūną, pykino. Ji buvo viena, nesuprantanti kur yra, išsigandusi ir pasimetusi. Matė už kelių metrų paliktą raštelį, bet neturėjo jėgų jį pasiekti. Tik bandė prisiminti, kas įvyko, kaip čionai pateko. Pasidarė silpna, tai susirangė palei sieną, į kurią atsirėmusi sėdėjo, ir užmigo. Pabudusi jautėsi tvirtesnė, pasiekė raštelį.
„ Jūsų planetą ištiko katastrofa. Ten neliko nei jūsų rasės, nei kitų gyvybės formų. Nei augmenijos. Tave pavyko išgelbėti paskutinėmis minutėmis. Dabar skrendame į mūsų pasaulį. Viskas bus gerai.
Bet moteris jautėsi vis blogiau. Ji beveik nevalgė, nes pastoviai kamavo pykinimas, svaigo galva, atrodė, kad serga, kad mirs vieniša ir apleista. Kartą rado raštelį:
“Tu laukiesi”
Silviją ištiko šokas,  pajuto, kaip išpylė šaltas prakaitas. Išbalusi ji sėdėjo, suėmusi delnais galvą, mėgindama dėlioti nerišlias mintis. Nuo ko laukiasi, jei neturėjo jokių santykių? Iš nugramzdintų atminties nuotrupų pradėjo grįžti migloti prisiminimai.
Pirmojo bandymo pagrobti metu apsvaiginta mergina dar juto, kaip prie jos išorinių lyties organų prisisiurbė šaltas, šlapias gyvūno straublys. Tada išgelbėjo Maksas. Po to buvo pažintis su vyru kalnų tarpeklyje, po ateivių skraidančiu dangčiu. Jo rūpestis, aistra degančios akys sulaukė atsako. Silvija pamilo tą vyrą visam gyvenimui, troško būti neišskiriamais geidė fizinio artumo, tačiau paskutinę akimirką atstūmė, nes iškilo prisiminimas apie mėginimą ja pasinaudoti nežinomų padarų. Atrodė, kad jų prisilietimas paženklino nenuplaunama gėdos žyme, sunaikino kelią į jausmus, nes negali nusiplauti to šlykštaus palytėjimo pėdsakų nei nuo kūno, nei nuo nuo sielos.
  Po to laikas, prabėgęs malonių  sapnų supynėse…
Prisiminus sapnus moteris krūptelėjo. Į sąmonę įsiskverbė mintis, kad ne viskas buvo tik sapnai. Jai miegant vyko realūs dalykai…
Ji jausdavo, kaip maloniai pradėdavo tirpti kūnas, vėliau pereinantis į svaigų malonumą. Pamažu dingdavo savo fizinio kūno pojūtis, likdavo tik kiekvieną ląstelę apimantis  jausmas, kad yra nesvarumo būklėje, nenusakomos euforijos būsenoje.
„ Driežgyvis arba gyveno orbitos kapsulėje, arba periodiškai atskrisdavo. Jis su ja miegojo, tai jo vaikas dabar moters isčiose “
Siaubo riksmas išsiveržė iš Silvijos krūtinės, ir ji sukniubo be sąmonės. Atsigavo apšlakstyta vandeniu.
- Noriu mirti. Nužudyk mane, -ištarė kažkam šalia esančiam.
Nematomasis vėl padėjo raštelį. „Viskas bus gerai. Tokia tavo misija. ”
Likusią kelionės dalį moteris praleido kiūtodama susigūžusi slėptuvės kamputyje. Ji atstumdavo atneštą maistą, tikėdamasi kad įvyks persileidimas, kad negyvą vaisių organizmas pašalins. Kad pati mirs nuo bado ir išsekimo. Net mintys apleido, atrodė, kad ji vėl ne realybėje, o pasinėrė į sapnus apie žemę, klestinčią ir žydinčią. Kol nepajuto, kad viduje sujudėjo užmegzta gyvybė.
„ Jis gyvas ir jis gims. Išeitis – nusižudyti, toje planetoje, vos išsilaipinus pabėgti, ten atsiras būdas... Reikia atgauti jėgas. “
Kad tarpplanetinis skrydis baigėsi, Silvija suprato, nes atėjusysis šį kartą maisto neatnešė, tik mostelėjo žibintuvėliu, kad ji eitų iš paskos.
Ši kartą visos durys buvo atidarytos, prietemą laipsniškai keitė vis ryškesnė šviesa.. Moteris įsitempė, kaupdama jėgas bėgimui, vos kojomis palies svetimos žemės paviršių.
Ties išėjimo liuku buvo nučiuožimo  kalnelis. Jo papėdėje stovėjo daiktas, savo išvaizda primenantis automobilį. Silvija nusileido, stryktelėjo ant kojų, metėsi į šoną. Staiga čiurnos sąnarį nudiegė aštrus skausmas. Moteris suklupo, išsinarinusi koją. Dar mėgino pakilti, užvaldyta minties bėgti, bet vėl parkrito. Pajuto, kaip iš už nugaros ją sugriebė kibios ateivio letenos, įtempė į automobilio saloną. Mašina šovė į priekį. Planas žlugo. Praradusi viltį, Silvija  susigūžė, užsidegė delnais akis ir sustingo.
Netikėtai pajuto veriantį skausmą pilvo apačioje. Aštrų, nepakeliamą. Pasipylė gausūs vandenys. Išgirdęs vaitojimą, ateivis sustabdė savo  įrenginį. Prisiartino prie dejuojančios moters, ėmė vilkti nuo jos rūbus. Paklaikusi nuo skausmo ir baimės, ši slinko atbula, spirdamasi kojomis. Pajuto, kad kažkas nežinomo, nepažįstamo atsirado tarp kojų. Atsimerkė ir stebėjo išplėstomis akimis kaip niekada nematytas, panašus į žalio audeklo maišą, pailgas darinys išslenka iš jos organizmo. Jos akyse darinys plyšo, o gal buvo perplėštas ateivio nagais. Jo viduje kažkas judėjo. Silvija neteko sąmonės.
Atsipeikėjusi pamatė, kad yra paguldyta sausoje vietoje, užklota antklode. Žaliasis maišas pastatytas atokiau. Jos veidą,  apšlakstytą vandeniu  valė minkšta skepetaitė. Atsargiai ir švelniai.
Šalia, kaip visada, padėtas raštelis:
“ Viskas bus gerai. Atgauk jėgas”
Moteris pasijuto sugniuždyta, paliekama paskutinių dvasinių jėgų. Sukaupusi jų likučius suriko, -
- Nužudyk mane! Užmušk!
Žaliasis maišas pradėjo artintis oru. Matomai, ateivis nutarė parodyti į pasaulį atėjusią gyvybę.
- Ne! Nenoriu! Nesiartink! - suklykė Silvija  ne savo balsu.
Darinys oru nuplaukė link mechanizmo valdymo pulto ir transporto priemonė vėl pajudėjo pirmyn.
Buvo tylu, naujagimis nerodė jokių gyvybės ženklų, bet akies krašteliu moteris matė, kad žaliasis maišas lengvai juda. Iš jo retkarčiais biro sausi balti milteliai.
Netikėtai automobilis sustojo. Ateivis suėmė maišą už kraštų, truputį įplėšė, taip padarydamas rankenas, ir nedavęs ženklo eiti iš paskos dingo per atsivėrusią kiaurymę, kuri vėl aklinai užsivėrė.
Nors ir buvo silpna, Silvija pašoko ant kojų, pradėjo dairytis, ar įmanoma pabėgti. Salonas buvo toks sandarus, kad nesimatė net kurioje vietoje buvo atsidariusi anga. Tada ji ėmė ieškoti, ar neatsirastų kokio įrankio, kuriuo galėtų pasinaudoti ir užpulti grįžusį ateivį. Tuščia, nieko kas tiktų.
Sutvėrimas neužtruko. Grįžo nešinas tuo pačiu maišu, padėjo prieš moterį vaisių ir po kelių akimirkų iš krepšio pasirodė puokštė vietinių gėlių.
„ Maistas, ir sveikinimai, bei padėka gimdyvei“- mintyse ironizavo Silvija.
Atrodė, kad kelionė nesibaigs. Vaisių ji nelietė, abejingu žvilgsniu žiūrėjo į puokštę. Nematyti žiedai nekėlė smalsumo, valgyti nenorėjo. Aprimusi pradėjo aiškiau dėlioti mintis. Niekas nesiruošia jos žudyti ir skriausti. Pati bet kada suspės užbaigti savo gyvenimą, nes negali taip būti, kad ateivis kiekvieną minutę bus šalia. Neapleido beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmas, bet buvo aišku, kad ji, kaip to gimusio padarėlio motina, neturi jokių rūpesčių. Jis nereikalauja valgyti, nors jau daug laiko prabėgo. Gal toks savarankiškas, kad priežiūros jam nereikia... Pajutusi susidomėjimą, Silvija pradėjo stebėti maišą, užpildyta klampia mase . Jame krebždėjo būtybė, vis daugėjo baltų miltelių kurie buvo išpučiami į dvi puses.
„ Dvyniai. Prakeiktųjų pasauliui pagimdžiau net du”- su apmaudu mąstė ji.
Globėjas vėl sustabdė savo automobilį. Suėmė už rankenų krepšiu tapusį maišą, atvėrė duris. Po kelių akimirkų tarpdury mostelėjo surasta šakele duodamas ženklą sekti iš paskos. Proskyna tarp medžių kilo aukštyn, ja ir patraukė ore sklendžiantis krepšys, nešamas nematomos letenos, ir Žemės moteris.
Gamta kaip pasakoje, kitomis aplinkybėmis būtų užbūrusi savo įspūdinga augmenija, bet Silvija net nesidairė., tylomis sekė paskui judantį maišą Vieta, kur atvedė nematomasis, panašėjo į atsiskyrėlio būstą. Pastatas slėpėsi tarp  akmens sienų tik fasadas buvo iš medžiagos, panašios į medieną . Ateivis nuleido žemyn kopetėles, ir užlipo į nedidelę aikštelę, ten užsikabarojo ir moteris, tada kopėčios vėl buvo užkeltos. Buvo akivaizdu, kad kažko saugomasi. Nuo sienomis besivejančio augalo globėjas nuraškė kelis vaisius, ir pasuko į trobesio vidų. Keletą padėjo ant baldo, primenančio stalą, tuo duodamas suprasti, kad laikas pasistiprinti. Pats elgėsi keistai. Susiradęs iš kažko padarytą krepšį, kilstelėjo jį aukštyn, lyg norėdamas pridengti galvą.  Silvija stebėjo jį iš padilbų, kol šis sutriauškė vaisių, tada nusiėmė tą daiktą ir išnešęs už durų iš jo išpylė  maisto liekanas. Pajutusi, kad nuo alkio maudžia skrandį, moteris ryžosi paragauti. Skonis buvo neįprastas, keistas, tačiau neblogas. Tik apetito neatsirado. Po kelių kąsnių, moteris paliko vaisių ir nusisuko, vėl nugrimzdama į apatiją.
Trobelėje laikas slinko kankinančiai lėtai. Emocijų krizė nesitraukė. Susisukusi į kamuoliuką ji ištisas dienas gulėjo ant patalo, arba susigūžusi sėdėjo rankomis susiėmus galvą. Bijojo užmigti, nes atrodė, kad nematomasis pasinaudos ja. Vos užsnūdus, vis pramerkdavo akis. Juto, kad balansuoja ant pamišimo ribos. Kamavo ilgesys žemei, du kartus pamiltam tam pačiam vyrui, nepagimdytiems nuo jo vaikams, suvokimas, kad niekada neišsipildys grįžimas į praeitį. Dėmesį kartais dar patraukdavo krepšyje auganti būtybė. Tiksliau tai, kaip ji maitinasi, nes ateivis pradėjo  duoti vaisių gabaliukų. Šie dingdavo jo burnoje, bet išlėkdavo sausais trupinėliais į dvi puses. Lyg butų išspaudžiamos sultys, o likučiai pasišalintų per veide esančias ertmes.
Būtybė augo gretai. Neilgai trūkus paliko savo maišą ir sukiojosi trobelėje. Silvija juto, kaip nagučiais krebždenosi į jos kojas, tarsi koks kačiukas. Nemėgino jo liesti, bet ir šiurkščiai neatstūmė, prisimindama nematomojo paliktą prašymą.
  „Skaudu matyti tave tokios būklės. Belieka laukti, gal apsiprasi su nauju gyvenimu. Manęs bijoti nereikia. Gimęs mažylis dėl nieko nekaltas. Jis tave myli. Jei negali jo pamilti, nors neskriausk. “
Valandos jungėsi į dienų, savaičių, metų virtinę. Kiek jų prabėgo moteris neskaičiavo. Laikas čia bėgo kitu ritmu, o ji gyventi taip ir nepradėjo, egzistavo pasinėrus į savo sielos ir prisiminimų būseną. Mėginimai sudominti rezultato nedavė. Atneštas gėles nužvelgdavo bereikšmiu žvilgsniu, kartais pasklaidydavo pirštais žiedlapius, maistu nesidomėjo. Suvalgydavo šiek tiek, ką rasdavo padėtą ant stalo. Silvija egzistavo visiškai atsiribojus nuo dabarties, panirusi praeities vizijose. Galiausiai jos klausą pasiekė tyla. Visiška tyla trobos viduje. Iki tol kažkas bruzdėjo, vyko jai nesuprantami pokalbiai tarp globėjo ir jos pagimdytos būtybės. Kad ji ne viena rodė tik nematomojo atliekami veiksmai.
- Kur jis? - paklausė nustebinta pasikeitimų.
„ Išėjo. Atlikti savo misijos. Jis jau suaugęs. Čia lankysis su bendraminčiais. “
Moteris vėl užsisklendė savyje. Pagyvėdavo tik išgirdus balsus už sienų. Net išeidavo pažiūrėti. Nieko nematydavo, bet pagal garsus suvokė, kad susirinko nemaža grupė.
Tą kartą, kaip jau buvo įprasta, aikštelėje kieme vėl susibūrė keliolika nematomųjų. Netikėtai
prapliupo liūtis. Apstulbusios Silvijos akivaizdoje pradėjo ryškėti nematomųjų kontūrai, kurie greitai tapo gerai matomi. Tai, kad jie puolė greitai lipti į medžius pribloškė.  „ Jie bjaurūs. Ko taip išsigando? “- pasibjaurėjo ir nusistebėjo ji.
- Kas darosi?
  „ Mes nematomi, kol oda sausa. Ji padengta žvyneliais, kurie sugeria, arba atspindi šviesą. Kai oda sušlampa, žvyneliai prispaudžiami prie jos, nebeveikia, kol nenudžiūna. Tada mus mato planetos plėšrūnai. Medžiuose jie negali pasiekti.
Daugiau Silvijai buvo nebeįdomu. Ji neklausinėjo, kokią misiją atlieka susirenkantieji. Jai nerūpėjo. Vėl lėtai slinko laikas, tylą sudrumsdavo tik kieme periodiškai vykstantys sambūriai
Jiems pasibaigus, kitiems išsiskirsčius, jos būtybė dar kelias dienas pasilikdavo kartu. Buvodavo- tyliai, bet moteris jautė jos norą ką nors pakeisti, parodyti dėmesį.
Tą popietę kieme pasigirdo triukšmas. Pirma mintis, kilusi galvoje- sugrįžo susirinkimo dalyviai.
Tačiau, tai buvo ne jie. Sprendžiant iš garsų, sugužėjo didelė minia.
Globėjas išėjo į aikštelę pokalbiui.
- Kur jis? Mums žinoma, kad jis čia.
-Jis išėjo…
- Meluoji! Tegul pasirodo pats. Atėjome suimti ir įvykdyti bausmę.
-Kuo jis kaltinamas?
- Antivalstybine veikla, išdavyste, sąmokslo organizavimu. Tai patys sunkiausi nusikaltimai.
-Netiesa. Jokių tokių nusikaltimų jis neįvykdė.
- Jis vadovavo nusikalstamai grupuotei. Seniai buvo sekamas.
- Aš čia, -į aikštelę  žengė ir moters pagimdytas nematomasis. - Nusiramink, - kreipėsi jis į globėją. - Jaučiau, kad gali taip nutikti, kad tai neišvengiama. Kad tai tik laiko klausimas. Kokia man paskirta bausmė? - kreipėsi į atvykėlius.
- Griežčiausia. Nuosprendis- savo kūnu pamaitinsi skraidūnus. Kur laikančioji plokštė? - rūsčiu balsu paklausė susirinkusios minios.
- Yra. Štai ji. - minia prasiskyrė, praleisdama nematomąjį, už ilgų virvių tempiantį trikampę figūrą, pritvirtintą prie ilgo ramsčio.
Globėjui pakirto kojas, jis vos galėjo pastovėti. Žinojo, kad skraidūnai kapos ir les  pasmerktąjį dar gyvą.
- Neliūdėk. Rūpinkis ja. Sudie. - nuteistasis palytėjo globėjo leteną, nuleido ant žemės kopėčias ir žengė pasitikti lemties.
Įtūžusi minia sugriebė, pargriovė ant lentos, kojų pėdos nejudamai buvo įtvirtintos išskobtose kaladėse, priekinės letenos atsidūrė kilpose.
- Skraidūnams išdaviką! - skandavo susirinkusieji.
Vieni jau kėlė virvėmis  plokštę į vertikalią padėtį, kiti tvirtais letenų nagais rausė po stovu duobę, kad nuslystų ir ten laikytųsi. Visi buvo taip įsiaudrinę ir užsiėmę, kad net nekreipė dėmesio, į vėl užplaukusį debesį, iš kurio pradėjo kristi smulkūs lietaus lašeliai.
Tuo metu aikštelėje pasirodė Silvija, pagaliau išgirdusi nesibaigiantį erzelį kieme. Apsidairiusi ir
pamačiusi kraują stingdantį vaizdą išbalo, suvokusi, kad ant plokštės aukštyn keliamas kūnas yra  to, kurį pati pagimdė. Suklykusi ne savo balsu ji metėsi link jo visa esybe priešindamasi nukankinimui.
- Šalin! Palikit jį! Nedrįskit!
Niekas nekreipė dėmesio, net nepastebėjo, kad ji yra ne tos planetos gyventoja. Tuo metu lietus pradėjo smarkėti, jau aiškiai matėsi šio pasaulio rasės kūnai. Įsirežę jie tempė virves. Moteris parklupo ant kelių, pakėlė akis. Susitiko motinos ir jos pagimdyto vaiko žvilgsniai. Jis žvelgė be baimės, lyg sakytų – viskas bus gerai, tau nieko neatsitiks. Veidas su duobutėmis skruostuose maisto likučiams šalinti šypsojosi.
- Paleiskit jį! Nužudykit mane! Noriu mirti! - vaitojo Silvija, grąžydama rankas.
- Kas čia per padaras? - galiausiai atkreipė dėmesį kažkas minioje. - Kas čia? Niekada nematyta rūšis.
- Ji išvien su išdaviku! - riktelėjo kitas minioje. -Ir ją ant plokštės, ir ją skraidūnams!
- Nurengti reikia, kad netrukdytų pasiekti odą!
Moteris juto, kaip kibūs nagai pradėjo plėšti nuo kūno šlapius rūbus ir prarado sąmonę. Nebegirdėjo garso panašaus į šnypštimą, beldimą. Nebematė, kaip paleidę iš letenų virves visi išsilakstė, skubėdami lipti į medžius. Plokštė krito, prišoko globėjas, iki tos akimirkos negalėjęs prasibrauti per spūstį. Jis žinojo - laiko nedaug. Čiupo į glėbį nualpusią Silviją, griuvo su ja ant plokštės, atsispyrė stipriomis užpakalinėmis kojomis ir per šlapią žolę pradėjo slysti  nuo kalno, tikėdamasis, kad žvėris gal nematė todėl nesivys. Mėgins pasiekti grobį ant medžių šakų. Štai ir kalno papėdė, šit automobilis. Nepaliestas, nesugadintas. Negaišdamas laiko nukelti nuo plokštės nuteistąjį, įbruko su visu tuo įrenginiu, paguldė moterį ir užvedė variklį, net nesirūpindamas, kad durys ne visai sandariai uždarytos.
Atsitokėjo nuvažiavęs nemenką atstumą. Sustojo supratęs, kad žvėris liko toli ir nesiveja.  Išlaisvino augintinio letenas iš kilpų, ištraukė nutirpusias kojas. Susirūpinęs palinko ties Silvija. Ji dar nebuvo atgavusi sąmonės.
- Kvėpavimas nelygus. Koma. Per daug emocinių sukrėtimų. Turėtų atsigauti. Važiuojam, dar toli.
Po kelionės, trukusios visą naktį, bėgliai sustojo miško pakrašty. Didžiulėje laukymėje kėpsojo augintiniui nežinomas gremėzdas.
-Kas čia?. Kokia tai vieta?
- Seniai nenaudojamas, gal ir pamirštas erdvėlaivis. Tikėjausi, kad jis dar čia. Dėl viso pikto automobilį paslėpsiu bokse, patys eisime į vidų.
Atsargiai nešdami moterį jiedu pakilo liftu, perėjo globėjui žinomais koridoriais į centrinį valdymo skyrių.
-Tau čia viskas žinoma... Gal dalyvavai kokioje nors svarbioje ekspedicijoje?
Vietoje atsakymo buvo tik trumpas linktelėjimas galva.
Silvija karščiavo, niekaip neatgaudama sąmonės. Kad gyva buvo galima suprasti tik iš trūkčiojančio kvėpavimo. Kaip išmanydami du nematomieji gelbėjo gyvybę žemės moteriai.
-Tėve, kodėl taip atsitiko? Niekada nesakėte, bet žinau, kad esate mano tėvai, - pagaliau ryžosi tiesos paklausti jaunesnysis.
-Taip, tu mūsų vaikas. Atsitiko taip todėl, kad per anksti bandėme įgyvendinti utopinius  naujos rūšies sukūrimo planus. Tam buvo ne laikas. O kai kurie mokslo idėjas puoselėjantys entuziastai jauni ir  daug ko nenumatantys. Mes esame nykstanti rasė, norėjome sustabdyti neišvengiamą išnykimą. Kryžmindamiesi su kitomis visatoje gyvenančiomis išsivysčiusio intelekto rūšimis. Tokiu būdu sukurti ir giminingą gyvybę ne vienoje planetoje.  Vienos žvaigždės sistemoje radome tinkamą persikėlimui gyvenamą planetą  su dominuojančia mąstančių būtybių rase. Su dideliu gimstamumu. Buvo atlikta daug tyrimų. Nustatyta, kad galime pradėti naujos rūšies atsiradimą. Bet nesigavo, nes padarėme nemažai klaidų. Neįvertinome jų emocijų svarbą. Jiems labai svarbus jausmas, kurį vadina meile. Nesivadovauja šaltu logišku išskaičiavimu. Žmonės ten taip dažnai vadovaujasi jausmais, kad niekada negalima numanyti, kaip elgsis. Juk matai, kaip negalėjo su gyvenimu kitur, be kito žmogaus bendravimo, susitaikyti tavo motina.
Kai vykome į ekspediciją, mus išlydėjo su viltimi, kad pasiseks. Ten užtrūkome, o tuo metu pasikeitė situacija čia. Mūsų planetoje gyventojai susiskaldė. Daug kas pradėjo pasisakyti, kad rasė liktų nepasikeitusi. Todėl tau teko slapstytis, kad nebūtum atiduotas skraidūnams. Ieškoti paslapčia bendraminčių, kad atgaivinti mūsų kartos svajones.
- Supratau. Nepavyko, planai žlugo... O ką mes darysime toliau?
-Lauksime, kol pasidarys geriau tavo motinai. Tuomet, geriausia būtų iškristi, pasislėpti orbitinėje kapsulėje. Kol atsiras palankus momentas grįžti.
Dar po kelių dienų Silvija pabudo iš komos. Dairėsi, mėgindama suprasti, prisiminti kur randasi.
Nematant aplinkui nė gyvos dvasios, moterį ištiko baisus panikos priepuolis. Ji dejavo, blaškėsi, klausė, kur jos vaikas. Šalia budintys nematomieji iš anksto buvo numatę tokią reakciją, pasiruošę.
Silvija buvo aprengta miego skafandru, jėgos seko, atmintis blėso…
- Miegok, visatos deive. Viskas bus gerai, -tokie paskutiniai žodžiai ištarti keistu balsu, pasiekė moters klausą.