„Ovidijaus kelionės“

“ANTITEATRAS” (triptiko trečia dalis) ”/arba
                                                    “OVIDIJAUS KELIONĖS”



  Ovidijus pabunda savam kambaryje; lyg ir lankė jį kažkokie neryškūs sapnai, bet tai – ne esmė.
“Pasitikti saulę kylant iš ledinio miego”…
Tačiau už lango tamsu, nors…Miegamojo sienose vienas kitas šešėlis – anoj pusėj   
“negyvo” žiemos parko - medžiais nuo daugiaukščių kvartalų atkeliavusi žibintų šviesa;
trijų ar keturių – kas nuo penkiaaukščių, kas nuo katilinių; taigi, kad net ir savotiškai jauku - negausiame, bet skvarbiame apšvietime- ne kaip vasarą; kai medžių lapai užblokuoja didelį kiekį šviesos.
Juodas birželis, bet, užtat, baltas gruodis;
Tarp kaimo bei miesto.
Ir ko aš taip anksti pabudau?...
Ach, taip – šiandien juk į mokyklą – lyg ir, pirmadienis.
Tikriausiai…
Tačiau, kur mano laikrodis? – Nejau ir vėl pamečiau?!
Apgraibomis Ovidijus randa ant stalo mobilųjį telefoną;
            04; 50!!!
Bet juk į pamokas nuo septynių – galiu dar pora valandų numigt.
Kažkas „Bar bar bar“ į duris...

- Anūkėli, atidaryk – nei iš šio nei iš to, ne laiku ir ne vietoje prabyla senelis
- Tuoj tuoj, bočiau, ateinu... O kas tau atsitiko?
- Ovidijau, aš už valandos keliuosi – krosnį pakurti bei žmonai paruošti pusryčius į lovą, tačiau...
- Tačiau, ko taip anksti, dėduk?
- Anūkėli, mane iškvietė į gamyklą – valanda anksčiau. Sprogimas didelis – yra aukų. Privalau ateiti bendradarbiams į pagalbą. Kad vėliau, už savaitės, gautume su senele
bilietus traukiniui; atostogoms į Kubą.

„Traukiniu į Kubą“... Susimąsto Ovidijus... Kodėl ne lėktuvu? - Kame čia logika?
Taip ištiksėjo ir penkta valanda ryto. Gatvėje įsijungė apšvietimas; šaltai žalsvos vieno kito stulpo švieselės.
Dabar jau tikrai „nakties demonai“ atsitraukė. O ir pradėjo transliuoti „Ryto garsus“- per Lietuvos radijo pirmąją programą.
Pabudai tu, pabudo senelis, pabudo ir radijas... -
Tai virtuvėje jį įsijungė mamos tėvukas Beržas

Staiga, nei iš šio nei iš to, senukas ima ir praveria mano kambario duris...
Na, bet koks atjaunėjęs!! – Minimum 20 metų.
- O tau, ar ne laikas susiruošt į fabriką? Anūke, juk prieš šešias jau turi laukt autobuso!
- Bet kaip tada su mokykla? – užsimena atžala.
- Ar ne vakarinė? – teiraujasi Beržas. – Ką apie tave pagalvos Sandra, ką Ąžuoliukas, tėveli?! – susirūpina senučiukas.
“Oooo…Tikrai…Man tik keturiolika, o ėmiau ir užtaisiau jai vaiką – praeitais metais”
Už dešimties minučių pasigirsta ir apsimiegojęs močiutės Magdalenos balsas;
  -Vyreli, labas rytas.
- Magdut, ko tu tokia ankstyva; aštuonių-devynių palauktum – kaip visada.
- Mūsų anūkas turi vaiką, nejaugi nežinojai, Berželi?
- Sandrutės tėvai mane informavo. - Bus jiems “tropiniai lietūs”!
- Ramybės, mano vyre, - santuokoje ar ne santuokoje, kad ir tokiame trapiame amžiuje... Žinai, vis vien, be galo džiaugiuosi, kad gimė naujas Motinos Gamtos stebuklas. Kokio amžiaus tas mažylis?
-  2003 03 15; jau ir metukai ne už kalnų. Taip, mieloji, tu esi visiškai teisi; KIEKVIENA PRADĖTA GYVYBĖ TARP VYRO BEI MOTERS – TAI PATI DIDŽIAUSIA DIEVO DOVANA!!!
- Ir JOKIA KITA SĄJUNGA!!  TAI YRA ABSOLIUTUS GĖRIS!!
- Be abejonės, brangiausioji mano!

“Bet kur dingo mano tėvai? – lyg gyvos dvasios nebūtų... Kas juos prarijo?

-Seneli, močiute, - gal užeitumėte?
- Mielai, Ovidijau, - tarė Magdalena.

Pamačiau ir ją... Wow... Irgi, kažkur minus 30.

Atsikeliu. Apsirengiu. - Juk metas į darbą.

- Aš aš aš... Tik norėjau paklausti... Visiškai nejaučiu jų buvimo...
- Aaaa... Mano žentas Edmundas bei dukra Kristina. Vaikel, gaila tau pranešt, tačiau..
- Tačiau jie prieš metus išsiskyrė – pertraukė savo sutuoktinį senelė.
- Kaip tai?
- Anūkėli, tavo tėtis išvyko į Berlyną, o mama Į Maskvą – tęsė toliau Beržas, - Gaila, bet, ką jie dabar veikia – visai neteko girdėt. Abu – kaip į pelkę. Ach, tos skyrybos!
- Ir aš nieko nežinojau? – Pertraukiau senelius – Juk mes visi po vienu stogu!!!
  Kur buvus, kur nebuvus; viskas pasikeičia – nelaimei, į namus įsiveržia itin keistos būtybės; lavonų kūnais, tik kad apsirėdę apdriskusiomis sermėgomis.
Beržas; - Ateina mūsų pasiimt, Magdut!!! Ovidijau, brangiausias mano turte!!!... Bėk!!!...
Magdalena: Čia iš kaimynystės. – To žydrojo komunisto įsakymu!!! Jam svarbiausia – mūsų vaikas!!!. Jie berods, klasiokai, ar kaip ten?!!
Beržas: Kažkokioje periferinėje mokyklėlėje!!! Tas galvijas, kai užbliauna ant visos gatvės bjauriu balsu „Būki mana džiuordžaaaa‘‘... Ar kaip ten...... - Ovidijau, kartoju – gelbėkis!!!
Jis šiaip ne taip ištrūksta iš keturių sienų apgulties; stvėręs automatą, padėtą ant krosnies bei „nukalęs“ tris raguotus demonus.
Giliai įkvepia oro... Širdis daužosi krūtinėje... Trumpam atsigręžia ir...
Visas gimtasis namas paskęsta liepsnose!!!
Bet reikia evakuacijos!!!
- Kokias personas matome! – netikai atsibeldžiančiu purviniu sniego seniu piktdžiugiškai prabyla kaimynėlis Nordas.
- Nordai, ko tau iš manęs reikia?!!
- Tavęs, bulkausi!!!, - plauni ausis kefyru!! – gal, verčiau, man pačiul? ….
- Nedomina tavo lėkšti juokeliai, vienaragi! – įžūlų išsišokėlį pertraukia Ovidijus. Ir kam tu kišiesi, žmogau, į kitų gyvenimus?! – Matau, jog tikrai neturi ką veikt, mažarašti!!!
Ovidijus ir vėl pabunda... -
Tik šį kartą dideliame uostamiestyje, prie upės krantinės;
Kaip ir pavasaris, kaip ir ruduo...
Gausybė laivų laivelių – nuo gigantiškų (bet gerokai toliau į kairę iki visai mažyčių – po dešine bei vos per žingsnį... Iš už borto.
Tu pradedi greitai vaikštinėti bei tyrinėti šį didmiestį, kol...
Nesutinki simpatiškos tamsesnio gymio juodaplaukės.
Drąsi pagyvenusi dama ima flirtuoti:

- Labas vakaras, ponaiti, Jūs iš kur?
- O, kad aš žinočiau...
- Jei teisingai suprantu, jums ištrynė atmintį?
- Iš ko sprendžiate?
- Jog vaikštote kaip nesavas.
- O kur turiu būti savas?
- Vakaruose?
- O gal, Rytuose? Po kiek keltas į Berlyną, po kiek Į Maskvą? Juk didelis skirtumas, ar ne?
- Žemyn upe juodai. Aukštyn upe juodai-baltėjant. – Kur sniegas sudega, o kur ne. – pabaigusi sakinį man savo saikingai gracingą ranką ištiesia moteriškė – Mano vardas Emanuela. Come vivi, ragazzo?
- Mi dispiace. Non capisco - atsakau jai.
Ir dar sakoma, jog italų kalba yra lengva. - Klystate. Na – ne prancūzų, bet ir ne ispanų.
Tik staiga krantine nuo jūros atžingsniuoja tamsiaplaukis barzdotas vyras; savo manieringumu identiškas „dizaineriui“ Nordui, tačiau nespinduliuojantis agresijos, savininkiškumo, pavydo bei puikybės radiacija.

Jis užšnekina Ovidijų:

- Jūs gal į laivą?
- Kokį laivą? – Nieko aš čia nesuprantu.
- Visi mes čia laukiame – įsiterpia Emanuela. Yra eilė; vieni anksčiau, kiti vėliau.
Pasižiūriu į upę. Ji juoda. Bet gaiviai dvelkia; nerimas bei ramybė – viename.
- Taigi, čia daug laivelių – mandagiai įsiterpia gidas. Kas moka plaukt, kas ne – kiekvieno asmeninis reikalas. Net, jei jie ir vaikai. Gal ten po vandeniu jie ras tikrąjį malonumą – kas žino. Tačiau, apsiverčia valtis – ir tiek. O povandeniniai pasauliai... Nėra ko ir nusimint.
Tas rudens nakties aromatas, kai aš susipažinau su Sandra... Mokyklos žiburėlyje... Turbūt, verta!
- Kapitone, - į laivų prižiūrėtoją kreipiasi Ovidijus.
- Klausau...
- Aš turbūt užsirašysiu
- O taip... Jūsų pavardė tikrai kažkur yra – išsitraukęs daugybe popieriaus lapelių iš rankinuko, patvirtina tas „mados reidas“. Turiu Jūsų telefoną, bet... Gal turite dar vieną numerį. – T. y atsarginį?
Ovidijus apsičiupinėja. Nieko neranda. Atsako;
- Ne, na, žinokite, kažkaip nerandu... O gal ir visai neturiu.
„Kapitonas Flintas“ dirsteli į Ovidijų;
- Tokiu atveju aš kaip Charonas... Jūs liksite čia.
Valtininkas nueina.

Tu apsisuki atgalios ir keliauji link Universiteto-Mokyklos.

Bet kaip spėti suderinti pamokas vidurinėje ryte,  paskaitas universitete dieną bei nesąmones muzikos mokykloje vakare?

O muzikos mokykloje – su mokslais itin prastai. Gresia pataisos, bet... Kam aš antrą kartą lankau tokias įstaigas?...

Iš lietuvių kalbos – neigiami pažymiai, kai reikia dainuoti chore, nežinau, kur atsisėsti; ar prie tenorų, ar prie bosų.

Ovidijaus vokalo dėstytojas Orlovskis itin nepatenkintas studento dainavimu...

Pabundu... Tik jau šimtaprocentinėje REALYBĖJE. Belaukiant pavasario, sodžiaus mergaite. Aš skubėsiu-neskubėsiu... Tūkstančiais kelių į meilės šviesą...