*144209272021

Kartą Redaisas išėjo į mišką,
ir tai būta paskutinė nakta,
kurią girdėjom iš jo.

Žmogus Juodu Liežuviu,
nerimastingai bildėjo,
it jausdamas, jog ano vienatinis sūnus

kažkur mina klystkelius,
Tuo tarpu ant kilimėlio rikiavosi
kiti mūsų pažįstami veikėjai:

Advokatas, Žurnalistas, Galeristas - Kuratorius.
Jie visi jautė prasmę atsiskaityti taip vadinamai dvasiai:
Čysta Grynui.

Kuris kantriai klausė
Klausė ir skaičiavo
savo verdiktą.

- Kas nutiko vonioje, tą nakt?
- Prie lauko durų kas buvo ir kas žvelgė pro langą?
- Kas kūrinį dryso rašyti?

Trejulė tylėjo, neturėdami ką atsakyti
„degančiam krūmui“. . .
*

Aš dideliu akmeniu, medituojantį vonioje
užspaudžiau žmogaus juodu liežuviu krūtinę,
ir tespėjo jis pasakyti -

- Tu vienatinis mano žudikas, ko žiūri, bet neatskleidi veido?
Taip ir liko žudikas be veido, tik pilkas sidabras už veidrodžio stiklo.
Į dangų kilo visų mūsų aukos.

*

Ir žinot, atvirai, tai skambėti gali it ne-sąmonė ir
atvirai, žinot, tai esti tiesa. O esti, nes tiesa ši nekinta,
tik menas ir talentai ilgainiui neša esatį šią tikrovėn.

*