Europa, Europa... (2)

Scenos viduryje – du vienas prie kito sustumti skirtingų gabaritų stalai. Didesnis stalas padengtas balta staltiese. Aplink jį – kelios kėdės. Ties kiekviena sėdima vieta spingsi žvakelė, šalia garuojančio dubens styro iškrakmolyta servetėlė, stovi sklidina rubino spalvos vyno taurė
Kitas stalas šiek tiek mažesnis ir gerokai kuklesnis. Čia nėra nei staltiesės, nei žvakių, nei taurių – vien tik rudas lakuotas stalviršis, prie kurio spiečiasi Mikas, Tomas bei valdytojas. Mikas dėvi paltą, avi ilgaaulius batus. Neregio lazdą spaudžia tarpukojy. Valdytojas ir Tomas –  vis dar su pižamomis, abu basi
Palubėje, per visą galinę valgomojo sieną kabo tentas. Užrašas ant jo skelbia: „Flüchtlinge willkommen! Bringen sie ichre familien! Zimmer frei! ¹“ (vok.: Sveiki atvykę, pabėgėliai! Pasikvieskit pas mus ir savo šeimos narius. Vietos pakaks visiems!) Kiek žemiau sienoje matyti WC durys
Kurį laiką girdisi tik metalinių šaukštų skimbčiojimas dubenyse

TOMAS (laikydamas šaukštą prie burnos). Eee... O kur Salamas su visa likusia kompanija? Dar tedrybso?
VALDYTOJAS (varto prieglaudos registracijos knygą). Ša, būk geras, nerėk taip garsiai! Meldžiasi mano kambary.
TOMAS. Tiek ilgai? Prisiekiu Šventuoju Ganytoju, atauš košė...
VALKDYTOJAS. Prikąsk liežuvį, sakiau! 
TOMAS (beveik pašnibždom). Aš juk patyliukais šneku...

Mikas ir Tomas toliau energingai darbuojasi šaukštais

VALDYTOJAS. Apie tai ir norėjau pašnekėt. Jei pastebėjot, mūsų įstaigoje knibždėte knibžda naujokų. Vakarietiškas gyvenimo ritmas, kaip žinia, jiems – svetimas dalykas. Tuo metu, kai mes kemšam pilvus...
MIKAS. Vaje! Kur ritasi šitas sumautas pasaulis!
VALDYTOJAS. Išmintingas požiūris. Turime pabėgėliams leisti iki soties pasimelst. Čia mums visiems naujas iššūkis! (Pauzė) Tai va... Ir dėl to siūlyčiau pusryčių laiką nuo rytdienos bent viena valanda pavėlinti.
MIKAS (springdamas trumpai pakosėja, paskui piktai pažvelgia į valdytoją). Atrodo, po iškvėpintomis Europos įkapių suknelės klostėmis pabėgėliams jau ruošiama puota. Dūdoms džiaugsmingai pučiant „Requiem aeternam dona eis, Domine“... (Amžiną ramybę duok jiems, Viešpatie (lot.). Mišios už mirusius).
VALDYTOJAS. Kalbi tarsi koks myžalo kelnėse nelaikantis žlibas pamokslininkas…
MIKAS. Remiantis kvantinės trajektorijos triedesio teorija, šiuos žmones su derama pagarba iš anapus siunčia mums Kūrėjas. Nežinau ar jau pastebėjot, vienas jų niekad nepaleidžia iš rankos kirvio!
VALDYTOJAS. Eee... Tuoj patikrinsiu...

Varto gyventojų registracijos knygos lapus

Turbūt apie Ali Khaną ibn Rijadą kalbi?
MIKAS. Gal. Pastaruoju metu nuolat girdžiu šalia savęs kažkieno žingsnius, užuodžiu geležies kvapą...
VALDYTOJAS (mojuoja knyga Mikui panosėj). Vaikiui dar tik septyniolika! Jis profesionalus medkirtys, brolau! Taip parašyta siuntime juodu ant balto. Nori pasakyt, kad aukščiausios klasės Vakarų pareigūnai kažką sumaišė? 
MIKAS (pakeltu balsu). Man nusišvilpt, sumaišė ar ne!
VALDYTOJAS.  Pas mus demokratija. Tau kirvis trukdo, ką?
MIKAS. Laikas rišti mazgus. Jei sėdėsim rankas ant klyno sunėrę,  greit čia privis dar ir lavonų.
VALDYTOJAS. Tavo šnekos trenkia numirėlio pagyriom. Gamta nekenčia tobulumo, brolau. Užuot malęs šūdą, prisimink visų Europos tautų svajonę! Jokių sienų! Horizontai be ribų. Štai kokia tos svajonės vizija!

Kelių sekundžių pauzė

TOMAS. Leiskit ir man mažumėlę įsiterpt. Pastebėjau, kad atvykėliai mūsų išvietę kažko ignoruoja. Amžinai lakstau su naktinpuodžiais. Vos išpilu, iškart privaro iki pat kraštų ir vėl šaukia išnešt. Jei taip ir toliau...
VALDYTOJAS. Tomai, čia labai svarbi integracijos sistemos dalis! Žmonijos istorija nenumaldomai juda į vieną neišvengiamą tikslą – visuotinę pasaulio bendrystę. Taigi, niekur nesidėsi. Tautų kraustymasis tik prasideda...

Ilga pauzė

MIKAS. O man šviečias kitaip. Visi pėdsakai veda prie visų išgirto  hadronų kolaiderio. Jau anksčiau įtarėm, jog tas, po mūsų rūrom pakastas daikčiukas vieną gražią dieną praglemš erdvėje vėjų prapučiamą kekšės skylę. Tik nemanėm, kad skylė bus tokia plati ir kad pro ją ims lįsti tiek daug svečių... (Pauzė) Taigi, ponai! Visos Fermi paradokso lygtys išspręstos! Po Didžiosios tylos esu oficialiai įgaliotas pranešti suvienytiems Vakarams labai džiugią naujieną. Esam masinės ateivių teleportacijos iš tolimos medkirčių paralelinės visatos liudininkai!
VALDYTOJAS. Skamba apgailėtinai.
MIKAS. Ar ne teisybę šneku?
VALDYTOJAS. Teisybę? Iš tavo iškirmijusios burnos pastaruoju metu tik ir sklinda ateiviais pasaldinta debesų alchemija! Tomai, patrauk nuo Miko lėkštės cukrų!
TOMAS. Cukrinės nematau, ponas valdytojau...
VALDYTOJAS. Vis tiek patrauk.
TOMAS (pašoka nuo kėdės). Matyt, užmiršom padėti ant stalo. Aš nubėgsiu į virtuvę...
VALDYTOJAS. Sėskis. Bala nematė...

Tomas atsisėda

MIKAS. Gerai. Bet tiek ilgai be ėdesio aš tikrai neištversiu!  Kiekvieną rytą pusryčių laukiu kaip kokio išganymo...
VALDYTOJAS. O dabar tu manęs malonėk išklausyti! Juk pabėgėliai yra mūsų bendra šeima! Mūsų bendras likimas! Turime jiems vieningai pademonstruoti svetingumą. Jeigu jie sėdės atskirai, melsis atskirai – niekada jų neintegruosim, niekada padoriai nesuvirškinsim dykumų kultūros... Jie taip ir liks mums sve-timi!

Pauzė

TOMAS. Beje, vakar klausiau žinias per televizorių. Kalbėjo kompetentingas žmogus iš miestelio...
VALDYTOJAS. Dar vienas šviežiai apsisnargliavęs politikierius?
TOMAS. Ne visai... Prisistatė žaliųjų judėjimo aktyvistu. Varė nesustodamas! Po to, kai Platonas parašė  „Valstybę“...
VALDYTOJAS. Ką tas pažaliavęs pirdžius sakė?
TOMAS (reikšmingai dėbteli į Miką). Ką sakė? Būgnijo visam laisvam Vakarų pasauliui, kad pabėgėlių problema dirbtinai pučiama ir kad geriau dešimtys pabėgėlių, negu vienas emigrantas iš Rytų Europos. Štai ką jis pasakė!
MIKAS (užsimoja lazda). Du bist ein verdammte wichser! (vok.: Esi sumautas idiotas!) Užteks stumdyti nesąmones.

Tomas krūpteli, susigūžia. Jo šaukštas skimbčiodamas nulekia ant grindų

VALDYTOJAS (abejingu balsu). Nemačiau tos laidos...
TOMAS. O gaila. Paskui jis su visom pikantiškom smulkmenom papasakojo apie srutų kūdras prie stambių kiaulių ūkių Vakaruose... Pasirodo, viskuo kalti taukais aptekę spekuliantai iš vertybinių popierių biržos! Už paprastų mokesčių mokėtojų pinigus mūsų pašonėje slapčia kurpiami gigantiški srutų nokinimo rezervuarai prie fermų. Normalaus vandens tvenkinio šiais laikais regionuose beveik nepamatysi. Emigrantai iš Rytų Europos...
VALDYTOJAS. Mes mokesčių nemokam, Tomai. Gyvenam iš valstybės kišenės, supratai? Patys esam kaip kokie neatjunkyti paršeliai milžinišku Europos speniu penimi!
TOMAS (pakišęs galvą po stalu dairosi šaukšto). Apie pripučiamus statybų muilo burbulus ką nors esat girdėję?
VALDYTOJAS. Po velniais, siūlai pūst burbulus? Manai, neturiu svarbesnių reikalų?
TOMAS. Visur užmiestyje dygstantys srutų rezervuarai sukuria tolesnio kainos didėjimo lūkesčius. O tada paprasti kaimo varguoliai tuoj ir užkimba. Čia toks milijonus uždirbančių bankininkų triukas. O iš tiesų, biržos vertelgoms rūpi tik pelnas!
VALDYTOJAS. Pirmą sykį girdžiu.
TOMAS. Dėl to, kad informacija po devyniais užraktais slepiama. Aktyvistas įrenginius pavadino civilizacijos išangėmis. Klausydamas laidos vos neapsivėmiau. 
VALDYTOJAS. Ką čia paistai?
TOMAS. Kaip tai ką? Baltosios gulbės tuose rezervuaruose nuolat prigeria. Valdžios atstovams, aišku, į viską nusišvilpt! O paprasti valstiečiai iš nevilties tik skėsčioja rankomis ir keikia bankininkus. Gulbių patinai stipresni, dėl to dažniau išsigelbėja. Bet ką paskui jiems vieniems daryt? Dėl to šeimos Europoje nyksta ir įsigali gėjų kultūra!

Tomas pamato savo šaukštą, nepastebimai nusliuogia nuo kėdės ir neria po stalu. Mikas užmina šaukštą bato kulnu. Tomas, abiem rankom apblėbęs Miko koją, bando atplėšti ją nuo grindų

VALDYTOJAS. Nori pasakyt, kad dėl pederastijos suvešėjimo Europoje kaltos gulbės?
TOMAS (ropinėdamas keturiom ant grindų). Ne gulbės, o bankininkai. Tačiau dar didesnius civilizacinius iššūkius patiria migruojantys rudakakliai narai, kurie įrašyti į Raudonąją knygą ir minta nardydami. Įsivaizduokit, kokį jiems formuojam naują suvienytos sąjungos įvaizdį? Pačiam išgirtosios Europos centre švariom plunksnomis tėkštis į tokį sumautą šūdą...
VALDYTOJAS. Prisimink mūsų Viešpatį, sūnų kadaise už mus, nusidėjėlius, paaukojusį. Irgi rizikavo... Vienu žodžiu... O jei bijo susitept, lai tada visai nenardo! Taip tiems išlepusiems rudiesiems narams ir pasakyk!
TOMAS. Bet jie negali nenardyti, ponas valdytojau. Reporteris parodė iš drono darytas nuotraukas...
VALDYTOJAS. Giliai subinėn susikišk savo dronus. Tai va... Jei gerai prisimenu dienotvarkę, diskutavom apie optimalų pusryčių laiką, o ne apie šiaurėje išsiperėjusių narų ir elitinių gulbių makiažo netektis! 
TOMAS. Šylant planetos klimatui...
VALDYTOJAS. Gerai. Tada imkim ir pabalsuokim. Kas už tai, kad pusryčius valgytume viena valanda vėliau?

Iškelia ranką ir dairosi į kitus. Tik dabar pastebi, kad Tomo kėdė tuščia

Tomai! Ei, kur dingai?

Pasilenkęs pamato po stalu ropinėjantį Tomą

Ką ten darai? 
TOMAS. Mikas trenkė lazda. Šaukštą pamečiau.
VALDYTOJAS (Tomui). Laikai neramūs... Kitąsyk stalo įrankį tvirčiau laikyk delne. Girdėjai klausimą?
TOMAS. Negirdėjau, bet dėl visa ko kėliau ranką. Keturis kartus iš eilės. Nė akimirką nesudvejojęs...
VALDYTOJAS. Mikai, o tu?
MIKAS. Nekėliau ir nekelsiu. Pageidaučiau slapto balsavimo.
VALDYTOJAS. Nieko nebus.
MIKAS. Reikalauju balsavimo biuletenių, urnos ir panašiai...
VALDYTOJAS. Parūpinsim tau urną. Bet ne dabar. 
MIKAS. Tada aš susilaikau.
VALDYTOJAS. Vienu žodžiu, demokratiškai nuspręsta! Nuo ryt – pusryčiai dešimtą! Keliaukim prie kitų dienos reikalų. Žiūrinėju gyventojų sąrašą. Nesueina galai. Mahomedas Bouhle al Kasimas? Kas jis toks? Dar vienas naujokas? (Pauzė) Girdi, Tomai?

Tomas išlenda iš pastalės su šaukštu. Atsisėda

TOMAS. Taip išeina. Vakar vėlyvą popietę apsireiškė. Pakėliau dėžės dangtį...
VALDYTOJAS. Pakėlei?
TOMAS. Išgirdau variklio riaumojimą...
VALDYTOJAS. Eik eik!
TOMAS. Būtumėt girdėję...
VALDYTOJAS. O Mahomedas? Sėdėjo dėžėj?
TOMAS. Taigi. Ramiai krapštė nosį ir, apžergęs juodąjį Harlį, kaip įmanytamas spaudė akseleratorių.
VALDYTOJAS. Kas tas Harlis?
TOMAS. Harley Davidson. Toks pilnas tos birbynės vardas. Dar Mahomedas paklausė, kur randasi. Kvaila, argi ne?
VALDYTOJAS.  Kuoktelėjęs kažkoks...
TOMAS. Taip aš jam ir pasakiau, o tada padėjau iškelti keturratį...
VALDYTOJAS. Padėjai? 
TOMAS. Pro antvožo kraštus į svetainę jau skverbėsi dūmai, ponas valdytojau. Net gerklę graužė...

Pauzė

VALDYTOJAS. Kas jis toks?
TOMAS. Labai malonus jaunuolis.
VALDYTOJAS. Vardas jau kažkur girdėtas.
TOMAS. Prieš karą savo šaly dirbo sunkvežimio š0feriu, dabar  nuo vairo neatplėši! Kas dar... Su medine koja, kaip ir kiti... Visokių smulkių sužeidimų turi milijoną...
VALDYTOJAS. Kur jis tą savo keturratį prieglaudoje slepia?
TOMAS. Apsistojo pono valdytojo kambary. Šiąnakt vidurnaktį irgi buvo užvedęs variklį. Matyt baiminosi, kad neišsikrautų akumuliatorius.
VALDYTOJAS. Tikrai?
TOMAS. Negi negirdėjot? Pavakary su juo trumpam šnektelėjom apie šį bei tą. Beje, Mahomedas pažėrė man komplimentų. Pasakė, kad šitoj skylėj nesu pakankamai vertinamas. Tada iškart užregistravau jį knygoje ir užsakiau dar vieną matracą, kelis galonus benzino bei papildomą maisto davinį.
VALDYTOJAS. Velniai nematė! Ką dar užsakei?
TOMAS (iš kišenės ištraukia popieriaus gniužulėlį). Štai pilnas sąrašas.

Valdytas išlanksto lapelį ir tyrinėja sąrašą. Pauzė

VALDYTOJAS. Prezervatyvai? Hm...
TOMAS (nuleidęs akis į dubenį). Tik viena Durex šimto vienetų didmeninė pakuotė su papildomu lubrikano sluoksniu. Varčiau reklaminį lankstinuką. Prezervatyvai pabėgėliams finansuojami iš Europos paramos fondų. Nieko nereikės mokėti. Pagalvojau...
VALDYTOJAS. Veltui niekas nieko nedalina. Turėk omeny! Gal vertėjo su miestelio klebonu pirma pasitarti?
TOMAS (šaukštu kabindamas košę). Vakar skambinau. Pats klebonas ragelio nekėlė. Matyt, pataikiau per pačias mišias. Užtat atsiliepė budintis vargonininkas. Sakė, svarbiausia nešaldyti embrionų.
VALDYTOJAS. Apie jūrų gėrybes kalbi?
TOMAS. Eee... patarė nelaikyti šaldiklyje daugiau trijų.
VALDYTOJAS.  Kodėl  tiek  mažai?  Pranešk  klebonui, kad savo žmonių jau nebeturim  kuo šert. (Toliau nagrinėja sąrašą) O kas čia?  Charlie Hebdo  prenumerata?  Už tokią kainą?
TOMAS. Manot, didoka? Prenumerata – visiems  metams, dėl to ir kaina tokia.

Pauzė

VALDYTOJAS (abejodamas). Gal reikėjo geriau Bild užsakyti?
TOMAS. Juokaujat? Kas šiais laikais besivargina skaitydamas Bild? O Charlie paveikslėliai – visai kitas reikalas. Pamaniau, naujokams padės geriau mūsų reikaluose susigaudyti. Užsakiau septynis žurnalo egzempliorius. Nors šiandien patikslinsiu užsakymą. Parašysiu redakcijai, kad siųstų aštuonis...
VALDYTOJAS. Pala pala! Du machst mich krank! (vok.: Nuo tavęs mane jau pykina!) Juk dabar prie-glaudoje turime viso labo septynis asmenis. Be mūsų trijų... Ar ne teisybę šneku, Tomai?

Pauzė

TOMAS (nulaižo šaukštą ir padeda ant stalo). Eee... Ne visai, ponas... Šiąnakt, beje,  dar viena moteris pas mus atkeliavo.
VALDYTOJAS. Ir vėl dangtį pakėlei?
TOMAS. Kas man beliko daryti? Juk kniaukė dėžėj lyg katė! Paskui atsistojo ir staiga springdama ėmė kosėti tiesiai į mane dulkėmis. O tada... jos pasturgalis trumpam užtemdė mėnesieną!
VALDYTOJAS. Kaip per pilną mėnulio užtemimą?
TOMAS. Retas atvejis, argi ne? 
VALDYTOJAS. Gal tokiais triukais bandė patikrinti tavo budrumą, nemanai? Kuo ji vardu?
TOMAS. Kalidah. Labai artima Salamo giminaitė. Sakė esanti pusseserė, tik iki galo neišsiaiškinau – kurios eilės. Irgi neapsikentusi bėga nuo karo baisybių. Parodė siuntimą...
VALDYTOJAS. Apčiupinėjai? Ne savižudė kokia?
TOMAS. Liepiau  pakelti burką ir parodyt papus. O ji... na, vienu žodžiu... Pasigrožėkit!

Atlupa pleistrą ir parodo žaizdą ant skruosto

VALDYTOJAS. Oho! Matyt, apsimetė didele skaistuole?
TOMAS. Skaistesne už nekaltai kriauklėje pradėtą Botičelio Venerą... Tai jau tikrai...
VALDYTOJAS. Visada prisimink: venerinių ligų kriauklėje po čiaupu taip lengvai nenuplausi!
TOMAS. Jei jau apie tai išėjo kalba, prie tos ponios beveik neprisiliečiau! Tik pakišau panosėn prieglaudos taisykles!
VALDYTOJAS. Mūsų taisykles naujokams kaišai patamsyje?
TOMAS. Gal ir perlenkiau lazdą. Bet Khalidah irgi nepėsčia. Ačiū Dievui, dabar jau viskas baigta!
VALDYTOJAS. Pakratė kojas?
TOMAS. Aš taip nesakyčiau. Vos tik užbaigėm... eee... šneką, iškart nuskuodė pas kitus. Suprantat, ką turiu omeny? Tiesiu taikymu į pono valdytojo apartamentus...

Valdytojas garsiai užverčia registracijos knygą

VALDYTOJAS. Ot miststück! (vok.: Kalė!)
TOMAS. Aš čia niekuo dėtas! Garbės žodis! 
VALDYTOJAS (atsistoja, pavaikšto po kambarį, tada vėl atsisėda). Aš tavęs ir nekaltinu. Tik noriu primint, kad mano kambarys – ne guminis. Pats pagalvok. Kodėl turėčiau ant savo vargšės kupros vienas amžinai ramstyti visą Vakarų vertybių skliautą? Tarsi koks iš visų pusių prievartaujamas Atlantas...
TOMAS (nuleidęs galvą). Ponas valdytojau, už rankos tos mergos per prievartą į pono valdytojo kambarį tikrai netempiau. Ji pati poną valdytoją pasirinko. Savo laisva valia, taip sakant...
VALDYTOJAS. Beje, dar šiek tiek apie laisvą valią... Šiąnakt vienai mūsų viešniai staiga prasidėjo sąrėmiai. Įsivaizduoji? Tūpčiojau prie jos kaip kokia gailestingoji vienuolė iki pat ryto.
TOMAS (pagarbiai švilpteli). Oho. Linksma naktelė. Įtariu, Dhakira jūsų miegamajame pasidarbavo? 
VALDYTOJAS. Kaip pirštu į akį!
TOMAS. Įsigudrino pagimdyti ką nors?
VALDYTOJAS. Laimė, ne. Bet tik per plauką.
TOMAS. Gar vertėtų pašnekėti su pačiu Salamu. Jis visiems pabėgėliams vadovauja. Kad daugiau tokių fokusų pana nekrėstų.
VALDYTOJAS. Čia kaip į užsikimšusį unitazą loti. Salamas net iš savo migio nesiteikė išsiropšti, kol jo giminaitė  klykė.

Ilga pauzė. 

TOMAS. Man šovė į galvą viena mintis. O jeigu kūdikis pilve visai ne jų?
VALDYTOJAS. Ką čia paistai?
TOMAS. Grąžinau  intrigą?  Tada  nesunku  būtų paaiškinti tų vaikinų reakciją pono valdytojo apartamentuose naktį. Kodėl jie turėtų galvotrūksčiais strykčioti nuo savo gultų dėl svetimo vaiko.
VALDYTOJAS. Manai, kad  vaisius  galėjo būti netyčia pradėtas iš Šventosios dvasios?
TOMAS. Dar viena nekalto prasidėjimo istorija? (Įtariai spokso į Miką) Abejoju... Veikiau, kažkoks mirtingasis iš svetimos padermės tą bobšę kiek anksčiau pačiupinėjo...
MIKAS. Verpiss dich! (vok.: Atsikrušk!)
VALDYTOJAS. Čia rimti kaltinimai, Tomai. Turi įrodymų?
TOMAS. Jau pasakojau, kad Mikas kasnakt į miestelį slapčia varinėja. O iš ten iki stovyklos... 

Mikas stveria Tomą už gerklės. Abu nugriūva nuo kėdžių. Ant grindų kurį laiką vyksta įnirtingos grumtynės. Mikas lyg replėmis gniaužia Tomo kaklą

VALDYTOJAS (mojuoja  registracijos knyga). Šiuo metu jau septynis pabėgėlius registracijos knygoje suskaičiuoju. Dar viena pana – apskritai neįtraukta į jokius sąrašus. Taigi, dabar esam priglaudę tris vyrus, tris moteris bei du paauglius. Viso labo aštuonis asmenis. Jeigu Dhakira pagimdys, mūsų šeima pagausės mažiausiai iki devynių...
TOMAS (springdamas). Tai ką siūlot daryti? Tik paskubėkit, nes Mikas baigia nusukti man sprandą.
VALDYTOJAS. Pabėgėlius reiktų kažkaip tarpusavyje pasidalinti. Štai ką aš galvoju.
MIKAS (smaugia Tomą). Kaip tai pasidalinti?
VALDYTOJAS. Turim įsivesti kvotas...
TOMAS (gargaliuodamas). Ponas valdytojau, greičiau sakykit, kaip tas kvotas greičiau įsisavinti?
VALDYTOJAS. Neskubėk, brolau. Čia tau ne kokios nors sumau-tos paramos lėšos didmeninei prezervatyvų pakuotei įsigyti.
TOMAS. Sutinku su viskuo, ką siūlot!
VALDYTOJAS. Kažkodėl  nė  akimirkai  nesuabejojau, kad sutiksi. Tik aš nieko dar nesiūliau...

Išsitraukia rašiklį ir registracijos knygoje atlieka kažkokius sudėtingus matematinius skaičiavimus. Tomas toliau kriokia, springsta

Tai va... Padalinęs gaunu po puspenkto pabėgėlio kiekvienam mūsiškiui...
MIKAS (nustoja smaugti Tomą, spokso į valdytoją). Ką reiškia – puspenkto? Norit pasakyti – po keturis su puse?
VALDYTOJAS. Mokykloje mokeisi aritmetikos? 
MIKAS. Pala. Juk aštuonis dalinam iš trijų...
VALDYTOJAS. Kodėl – aštuonis, ir kodėl –  iš trijų? Juk Dahakira tuoj gimdys. Ir dar malonėk pažvelgti į Tomą... Jei tučtuojau nenulipsi nuo jo, kaži ar vaikis ilgai betrauks. Tada pabėgėlius būčiau linkęs dalinti dviem asmenims.  Spręsk pats!

Mikas paslaugiai paduoda ranką Tomui, padeda atsikelti. Abu sėda prie stalo

MIKAS. Čia kažkokia nesąmonė. Mudu su Tomu ir taip daug metų spaudžiamės ankštame kambarėlyje. Tarytum suknisto Europos pakraščio kurmiai kokie... O jūs leidžiat dienas išskirtiniuose prieglaudos apartamentuose. Su biznio klasės myžpuodžiu po lova...
VALDYTOJAS. Aš apie kvotas kalbu.
MIKAS. O aš – apie išsikerojusią socialinę nelygybę! 

Pauzė

TOMAS. Jeigu jau išėjo kalba apie prarają tarp ubagų ir turčių, esu linkęs labiau pritarti Mikui. Kapitalistinė sistema Europoje vis labiau eižėja. Konceptualų ateities receptą engiamiems žmo-nėms kadaise išrado toks vokietis Karlas Marksas...
VALDYTOJAS. Apie ką čia tauški?
TOMAS. Paprasti piliečiai kasdien teiraujasi, kada pagaliau šita nesąmonė baigsis.
VALDYTOJAS. Tavęs teiraujasi?
TOMAS. Ne manęs... Žiūrėjau specialią žinių laidą apie globalizacijos pasekmes. Aukštas profsąjungų šulas kalbėjo. Sakė, pinigų prikimšti turtuolių pilvai tiek išsipūtė, kad pro antrą galą ištisai tik ir leidžia bekvapius bezdalus. Tie ponai net smarvės padoriai skleist liaudžiai nesugeba!
VALDYTOJAS. Kažkur girdėta melodija...
TOMAS. Visą žmonijos turtą laiko apžiojusi menka saujelė kapitalistų. Bet taip ilgai tęstis nebegali. Apačios jau pavargo laižyti trupinius nuo biržos maklerių stalo! Dėl to Vakarų pasaulyje kaip koks buboninis maras visur plinta dalinimosi ekonomika...
VALDYTOJAS. Gerai, kad užsiminei apie turto dalybas. Pabėgėliai irgi yra turtas, brolau. Tai dalinkimės, kuo čia dėtas burbonas? Manai liaudžiai padės viena kita burbono taurelė?
TOMAS. Apie pūliuojančias maro votis kalbėjau... O ką? Sako, jos sugraužia net tvirčiausias grafeno grandines. Šmėklos po to išsilaisvina...

Pauzė 

VALDYTOJAS (piktai užverčia registracijos žurnalą). Nesiruošiu aušint tuščiai burnos. Grįžkim prie kvotų. Vienu žodžiu, šįryt paruošiau keletą balsavimo biuletenių. Kiekvienas įkišit savo ranką į mano kelnių kišenę ir trauksit burtus. Kiekviename į ritinėlį susuktame lapelyje bus parašytas vardas.
TOMAS. Gal vertėtų dar pasvarstyti, ponas valdytojau? Kiek suprantu, Kalidah jūsų kelnių urnoje dar nepatalpinta...
VALDYTOJAS. Kas išgriebs Salamą, tam ir atiteks Kalidah. Pats sakei, jiedu – artimi giminaičiai.
TOMAS. Ką tada su Dhakira darysim?
VALDYTOJAS. Nesijaudink. Dhakirą kvotų dalybose traktuosim kaip du asmenis.
TOMAS. O Lublubah su krūva vaikų... Kas su jais bus?
VALDYTOJAS. Juk ir taip aišku. Mes ne kokie „Barnevernet“. Ačiū Dievui, dar neatplėšiam vaikų nuo motinos! Taigi, jiems  kišenėje turiu paruošęs specialų kvotos paketą.

Pauzė

MIKAS. Rankos į jūsų kelnių urną tikrai nekišiu! Už jokius pinigus!
VALDYTOJAS. Pinigų ir nesiūlau. Kalbam apie kitokį labai vertingą turtą...
MIKAS (atsistoja). Tada pasakysiu tiesiai šviesiai. Aš iškeliauju...
TOMAS. Kur, sočiai paėdęs, susiruošei?
MIKAS. Kuo toliau nuo bėdos.
TOMAS. Varai į miestelį?
MIKAS. Metas sugrįžt į Tėvynę...
TOMAS (tyliai suprunkščia). Į tokį skurdžių kraštą!
VALDYTOJAS. Vadinas, Europos vežimą pameti vidury kelio ir paraitai kulnus?
MIKAS. Išeinu ne iš Europos. Iš prieglaudos...
VALDYTOJAS. Lyg tau giltinė padus laižytų. Manai, čia gera mintis? O kvota?
MIKAS. Kodėl turėčiau kasdien iki gyvenimo pabaigos uostyti svetimą šūdą.
VALDYTOJAS. Atvėsk! Tiek metų trynei pas mus pasturgalį. Už dyka penėjom kaip kokią mėsinę musę. Išleidom krūvą pinigų tave šerdami...
MIKAS. Kasdien gaunu laiškų... Aukštas pareigas užimantys pareigūnai Tėvynėje nerimauja dėl manęs. Siunčia žinutes dėl kažkokių seniai nesumokėtų skolų... Ragina grįžti...

Pauzė

VALDYTOJAS. Esi  įsitikinęs, kad elgiesi teisingai? Laiškus  rašinė-
jančių mokesčių surinkėjų pilna visur.
MIKAS. Kodėl ne? Viskas dabar ten jau pasikeitę. Bandysiu suktis kažkaip. Tikiuosi, pametės kokio darbelio...
VALDYTOJAS. Gal taviškiai... taip sakant... šitaip nevykusiai pokštauja?
MIKAS. Jau seniai norėjau palikti prieglaudą... Daug metų! Vaikščiodavau kasnakt prie lango... Norėjosi spjauti į visą tą nesąmo-nę...

Pauzė

VALDYTOJAS. Ką gi. Nesiruošiam kaišioti pagalius į ratus. Tačiau vieno be kvotos mes tavęs tikrai neišleisim. Juk tu aklas...
MIKAS. Aš jau kaip nors... Turiu lazdą...
VALDYTOJAS. Pavyzdžiui, Mahomedas tau kelionėje praverstų. Ką manai? Ir Dhakirą magaryčių pridėsim...
MIKAS. Kokio bybio!
VALDYTOJAS. Vadinasi, sutarta. Su keturračiu Mahomedas pavėžins judu iki pat sienos... Pamatysi, kelionė tikrai nebus nuobodi.

Išsitraukia penkis susuktus popieriaus ritinėlius ir du iš jų paduoda Mikui

Parodysi juos migracijos pareigūnams.

Likusius biuletenius vėl sukiša kišenėn. Eina prie Tomo

Tai va. Dhakirą ir Mohomedą jau pasičiupo Mikas. Dabar tavo eilė.
TOMAS (susijaudinęs). Tikrai galėsiu ranką į pono valdytojo kišenę sumurdyti?
VALDYTOJAS. Nors iki alkūnės.
TOMAS. Net delnas niežti pradėti.
VALDYTOJAS. Žinau.
TOMAS. Man didžiulė garbė, ponas valdytojau!
VALDYTOJAS. Taisyklės – paprastos. Ištrauki popierėlį, atvynioji ir garsiai perskaitai.

Tomas atsistoja, prisiartina prie valdytojo ir įkiša ranką į kišenę. Kelias sekundes naršo. Regis, kažką mintyse skaičiuoja

TOMAS. Kiek ritinėlių, sakot, turėtų būti?
VALDYTOJAS. Pats primesk. Pradžioje buvo penki, o tada du iš jų Mikui atidaviau...

Tomas toliau naršo. Ilga pauzė

TOMAS. Keista...
VALDYTOJAS. Pasiskubink.
TOMAS (atrodo susirūpinęs). Hm... Beje, trys ritinėliai – visai maži, o jau tas ketvirtas!
VALDYTOJAS (piktai). Tomai, nustok mano kišenėje smagintis! 
TOMAS. Renkuosi kvotą, ponas valdytojau.
VALDYTOJAS. Jei tuo pat neištrauksi savo gašlios letenos...
TOMAS. Sakėt, kad pas mus demokratija, kad galėsiu rinktis! Argi ne?

Valdytojas jėga išplėšia Tomo ranką iš savo kišenės. Kurį laiką sunkiai alsuoja

VALDYTOJAS (piktai žiūri į Tomą). Išgriebei ką nors?
TOMAS (šypsosi ir rodo popierėlį). Tik vieną...
VALDYTOJAS. Gerai, atvyniok ir perskaityk!
TOMAS (atvynioja ir skaito). Lublubah...
VALDYTOJAS (su palengvėjimu). Labai teisingas pasirinkimas! Vadinasi, pagal mūsų susitarimą tau be visa ko atitenka dar du Lublubah vaikai. (Suploja delnais) Kvotų dalybos šiandien baigtos!
TOMAS. Ponas valdytojau... Juk pažadėjot man, kad turėsiu kelis šansus.
VALDYTOJAS. Ša! Patylėk! Atrodo, pamaldos baigėsi. Jie ateina!

Į kambarį suguža pabėgėliai. Po rytinių pamaldų – visi įsiaudrinę. Būriuojasi mažomis grupelėmis, kažko garsiai ginčijasi, kažką vienas kitam karštai įrodinėja
Moterys vilki burkas. Ali mosuoja kirviu. Kerurračio  variklis riaumote riaumoja
Paskui šviesos gęsta. Triukšmas pamažu slopsta. Absoliuti tamsa. Ilga pauzė
Nutvieksti prožektorių šviesų, avanscenoje iš tamsos pamažu išnyra Mikas, Valdytojas ir Tomas. Visi trys klūpi ant kelių

MIKAS. Na štai, dabar jie tarsi alkani rujojantys smėlynų vilkai nyra iš visų primyžtų nakties erčių, lenda iš rūke skendinčių ūkanų ir, pašaukti šventos neapykantos, aršiomis prakaituotomis ordomis traukia mūsų prieglaudos link, nešini sausu Azijos karščiu alsuojančiais amžių senumo tikėjimo miražais. Ir jokios audringos jūros, jokios išmanios Vakarų Europos durys Aladino lempos paieškų nesustabdys. Kartais atrodo, kad tie žmonės žiau-riai silpni... Iš tiesų, sakau jums, atsikratykit iliuzijų! Tame silpnume slypi kažkokia iš žvėries paveldėta snaudžianti jėga! Susidūręs su ja arba žvelgdamas pabėgėliams į veidus, emocijų dažniau nepamatysi, gal net paprasčiausiai nesuuosi, su kuo, tiesą sakant, turi reikalą, nes, šiaip ar taip, klasta rūpestingai slepiama po drobiniais uždangalais arba po juodomis skaromis, po išskirtine ramybe, o po jais – slidus, gleivėm aplipęs dykumų driežo kūnas, žiba skvarbios šimtas aštuoniasdešimt laipsnių kampu besisukiojančios akys, kurių tinklainės raizginys skype programėlės kanalais tiesiogiai transliuoja vaizdą jų šeimininkams anapus... 
VALDYTOJAS (nuleidęs  galvą). Tai buvo suvienytos Europos žodis...
TOMAS. Kodėl, ne.  Gal  transliacijos  neša  jiems gerus pinigus... Kyrie Eleison!
VALDYTOJAS (priglaudžia kumštį prie širdies). Dėkokime Viešpačiui!

Pauzė

MIKAS. Tai va... O mes, šiapus hadronų dėžės singuliarumo į tautų ratelį susispietę pažaliavę vargšai pacifistai arba gailestingosios motinos Teresės sekėjai esam užspeitę save į šlapimu prasmirdusią kertę ir lyg vilkų išromyta avių banda naiviai laukiam laimingos civilizacijų susidūrimo atomazgos. O tuo tarpu patys greičiausi iš jų jau nesibeldę lenda pro visas blogai užkamšytas ertmes, skverbiasi pro visus plyšius. Ir čia tik pirmieji Vakarų apgulties ženklai. Gerbiami ponai! Turim reikalą su kažkokiu, ne visai ištirtu atbudusios piemenų tautos prigimtinės galios rebusu. Esam susidūrę su lėlėmis, tampomomis už grafeno virvučių anapus. Taigi, pirmyn, ponai! Šio rebuso sprendimas bet kuriam tyrėjui supistuose Vakaruose neabejotinai atkels Nobelio vartus! Bet kol mūsų išgirtieji genetikai, klimakso ir klimato analitikai ar šiaip iš akies traukti eiliniai paprasti pydarai bejėgiškai vis dar meiliai tebeglamžo Europoje savo pimpalus delne, pabėgėlių vilkstinės jau driekiasi per visą išsikvėpusį senąjį kon-tinentą Vakarų širdies link, kupranugarių kaimenės jau mykdamos pamažu žiedu supa yrančias mūsų miestų sienas. Ir čia tik pradžia! Čia tik pradžių pradžia, gerbiami ponai...
TOMAS. Tai buvo paskutinis Vakarų civilizacijos žodis demokratiniame Paskutiniame Teisme. Dėkokim už tai Viešpačiui!

Pauzė

VALDYTOJAS. Dvidešimto amžiaus pabaigoje niekada nesivarginom rakinti namų durų. Gulėdavom nuogi, prikišamai demonstruodami visam likusiam pasauliui savo tarpkojo galybę. Miegodavom plačiai atlapais langais. Nesibaiminom, kad kaimynas ar kaimynė tamsoje įsliuogs į kambarį. Visuomenės pasileidimas tuo metu pasiekė neregėtas aukštumas. Daugelis net nenujausdavo  vyrą ar moterį ryte šalia savęs suras lovoje...  Nesuprato, su kuo naktį mylisi... Dėl to Europoje įsigalėjo gėjų kultūra, ir viskas apsivertė aukštyn kojom! Neprireikė nei gulbių, nei bankininkų...
TOMAS. O paskui neapdairiai atvėrėme Šengen0 vartus emigrantams iš Europos rytų...
MIKAS (gniaužia kumštį prie krūtinės). Padėkokime už tai visiems Vakarų skambučių centruose plušantiems angelams ir jų bosui – vienatiniam mūsų Viešpačiui!
VALDYTOJAS. Pradžioj niekas rimtai nesidomėjo, kas jie tokie. Net į galvą nešovė. Kai jie pasirodė, manėm irgi pro langus ropšis į lovą. Bet ne... Vakaruose masiškai ėmė nykti daiktai. O mūsų moterų ir vyrų jie nelietė. Suprantat, ką turiu omeny? Haltet den Dieb! Ich möchte einen Diebstahl melden! Ich bin ausgeraubt worden! (vok.: Laikykit vagį! Noriu pranešti apie vagystę! Mane apvogė!) Tokie pranešimai netrukus ėmė vyrauti pirmuose didžiųjų laikraščių puslapiuose. Beje, nekrologų skaičius žinių skiltyje tuo metu pastebimai išaugo. Daugeliui mūsiškių plyšdavo širdis vien pamačius nedraugiškus Rytų Europiečių veidus. Ir dėl to vėliau mums čia teko duryse įsirengti spynas, o vagystės tapo įprasta kasdienybe. Nors joks karas tada nevyko...
TOMAS. Emigranten aus Osteuropa, raus! (vok.: Emigrantai iš Rytų Europos, lauk!)
VALDYTOJAS.  Palinkėkime, o broliai,  vieni kitiems ramybės!
TOMAS (linkteli valdytojui). Ramybės! (Linkteli Mikui) Raus! 
MIKAS (linkteli galva Tomui). Raus! Raus!
TOMAS. Raus! Raus! Raus!

Tas „Raus! “, pakartotas daugel kartų, vienu metu virsta lyg dviejų besiriejančių šunų lojimu. Paskui – tyla

VALDYTOJAS. Tai va. O šituos, nuo karo nukentėjusius  žmones iš Azijos mums atsiuntė pabėgėlių skirstymo punkte. Gerbiami ponai, čia visai kitas dalykas! Miestelio stovykloje jiems išrašė dokumentus! Visi žinom, kaip ten viską labai kruopščiai patikrina, po kaulelį išnarsto – jokios smulkmenos nuo tų tarnybų nepraslysta! Tikrina aukščiausios klasės Vakarų profesionalai. Mačiau reportaže... Sakė, jau greičiau adata pralįs pro kupranugario subinės skylutę... Ateina pas mus žmonės be kojų, be rankų, be galvų... Jų pasaulis staiga sugriuvo, jie nukentėjo nuo bombų – tai ką dabar mums dabar daryti? Kare masiškai žmonėms nutraukia galūnes, jie netenka regėjimo, ir mes Vakaruose negalime abejingai sumurdyti kaklų į smėlį...
MIKAS. Tai buvo apaštalų žodis iš kelionių knygos po gražiausias planetos vietas...
VALDYTOJAS. Pala, pala... Neskubėk teisti. Mes esam kalti, kad planeta šyla, kad ašigaliuose tirpsta ledynai, kad neaprėpiamus Azijos plotus alina saulė. Tai kur tiems žmonėms iš dykumų dėtis? Vakarų civilizacija sukėlė klimato revoliuciją. O juk nuo karščio žmonėms pasimaišo protas. Girdėjai, ką Tomas kalbėjo. Dabar jie kaip migruojantys paukščiai traukia perėt į šiaurę…
MIKAS. Melskimės, kad besiartinant žiemai, tie paukščiai sugrįžtų atgal į Pietus...
VALDYTOJAS. Už šią nedrąsią viltį ir padėkokime mūsų Viešpačiui.

Pauzė

MIKAS. Iš tiesų, sakau jums, atvykėliai kartais paneši į zombius, kurių sielos liko gimtinėje. Tarsi dykumų platybėse būtų užkastas priešistorinis jų šeimininko prigimtinis kiaušinis. Der Untergang des Abendlandes! (vok.: Vakarų saulėlydis. Oswaldo Spenglerio veikalo (1914 m.) pavadinimas.) Štai kas mums iš tiesų gresia. Ir kai Azijos  smėlyje  sunoks  invazinis  vaisius ir  kada  to vaisiaus sporos plūstelės į Vakarus, bus tik dar blogiau. Prakeiksim tą valandą. Pabėgėliai įgis laisvą valią ir savo neįgaliųjų lazdomis ims trupinti mūsų civilizacinius pamatus... Nors... Europos miestų dvasia, regis, jau dabar dūsta ir eižėja šiapus dėžės. Bet čia dar ne viskas. Jau visai netrukus technokratinės naudos kultas bus sudraskytas į skutus, o visame Senajame žemyne ant nugalėtojo pjedestalo užkops naujas Dievas. Bet juk mums tai rūpi ne daugiau, kaip iš dangaus ant galvos nutiškęs migruojančio rudakaklio naro šūdas.
VALDYTOJAS. Mes pasenom, Mikai. Mes visi žiauriai pasenom šitoj prieglaudoj. O tie jauni vislūs žmonės iš dykumų atėjo pas mus su nauja idėja – pakeisti pasaulį. Jie ir yra tikrieji šylančios planetos pranašai!
MIKAS. Galbūt. Kadaise vartai į Vakarus turėjo kažkokią sakralinę vertę. Visi veržėsi žūtbūt patekti pro juos. Štai tokia tikroji Europos vartų istorija. Tuo metu jie kurį laiką taip ir vadinosi: „Vartai išrinktiesiems“! Bet paskui pro vartus patraukė tūkstančiai, ir Europos sielų rinkos persipildė. Jas ištiko kolapsas...
TOMAS. Kainoms ritantis žemyn, šiais laikais irgi galima užkalt gražaus pinigo. Padėkokime už tai Viešpačiui...

Pauzė

VALDYTOJAS. Ir pabaigai, dėl to nelemto kirvio dar norėjau plačiau pašnekėt. Gerbiami ponai, juk mūsų jaunuolis yra tik paprastas medkirtys! Jis nėra koks nors Interpolo TOP sąrašo žmonių skerdikas. Kirvis nepriskiriamas masinei naikinimo priemonei. Tai tik Das Ding in sich (vok.: Daiktas savyje), argi ne? (Pauzė) Kita vertus visada ir visur  pasitaiko nelaimių... Kasdien  žūsta  žmonės: traukinių, automobilių ar lėktuvų avarijose... Juk kasdien po kojomis dreba žemė, griūva pastatai, vyksta šiurpiausios katastrofos, sukeltos bepročių. Gyvenimas žiaurus. Tik pažiūrėkit vakaro žinias per teteleviziją, visur Europoje masiškai traukiami lavonai!
MIKAS. Per pačią mėnulio pilnatį ypač pasirūpinkite savo dėžių bei spintų saugumu, ponai! Gal pradžioje bent išsiurbkite ten dulkes. Ką aš žinau... Nepamaišytų ta proga dirstelėt ir pro kambario langus. Ir saugokitės, oi kaip saugokitės netikrų pranašų iš anapus. Nes jie išlenda pas jus medkirčių kailyje, nors savo viduje yra išalkę plėšrūs vilkai.

Prožektoriai avanscenoje gęsta. Tamsoje girdisi balsai, bildesys į grindis. Paskui – tyla
Užsižiebia pagrindinės šviesos. Valdytojas, Tomas ir Mikas vėl sėdi savo vietose prie mažojo stalelio ir valgo košę
Prie didžiojo stalo nekantriai trypčioja Salamas. Netoliese ant keturračio važinėja Mahomedas. Likę pabėgėliai spiečias scenos gilumoje prie WC durų

SALAMAS (įkiša pirštą į dubenį). Ir vėl  ta pati košė? Ta pati košė kaip ir vakar...
VALDYTOJAS. Pala, kaip – ta pati?
SALAMAS. Galėjot nors pridengt, bo musės renkasi!
TOMAS. Jums atvykus, prieglaudoje užkūrėme pečių... Gal viena kita ir atsigavo...

Pauzė

SALAMAS (palaižo pirštą ir patrina į servetėle). Prisiekiu pranašo kapo šmėkla! Tas jovalas žiauriai dvokia kiauliena!
VALDYTOJAS. Paršas buvo skerstas halal būdu. Su visais privalomais ritualais...
TOMAS. Virtuvės  stalčiuj saugom skrodimo įrašą. Jei netikit, galim atnešti vaizdo diskelį.
SALAMAS. Nebūtina, tamsta. Pjaunamo bekono žviegimas iškart mums primins karą. Griūvantys pastatai, moterų riksmai...
VALDYTOJAS. Viskas Viešpaties valioj!
SALAMAS. Kai plaukėm per vaiskiai mėlyną jūrą į jūsų kontinentą... O tamstos primygtinai kvietėt mus...
MAHOMEDAS. Baiminomės, kad nepavėluotumėm!
SALAMAS. Manėm, jog būsit pasiruošę... Nesitikėjom tokio šalto sutikimo!
VALDYTOJAS. Neskubėk teisti...
MAHOMEDAS (nusilenkia valdytojui). Mes tikrai mylim Europą. Sutikom čia trumpam apsistoti... Bet, jeigu tamstos skubiai nepagerinsit gyvenimo sąlygų...

Pauzė

VALDYTOJAS. Tomai, girdi, ką jiedu čia šneka?
TOMAS (abejingu balsu). Girdžiu, bet kodėl turėčiau imti giliai į širdį? Ne mano kvota...

Ilga pauzė

VALDYTOJAS (keliskart pliaukšteli delnais). Ateityje būtinai atsižvelgsime į visų čia išsakytas pastabas. O dabar –  prašyčiau dėmesio! Kviečiu svečius paragauti išskirtinio skonio sertifikuotos košės ir gurkštelėti šlakelį vietinio vyno.
SALAMAS. Alkoholio mes paprastai nevartojam. Tikėjimas draudžia. Nors... Gerai, tamsta, sakai. Gal koks menkas šlakelis sielos ramybei šįkart nepakenks... (Pakelia taurę ir vienu mauku ištuština iki dugno. Dirsteli į Mahomedą) O tu, brolau, bandysi?
MAHOMEDAS. Už vairo Viešpaties akivaizdoje negeriu. Bo dar pripūsiu...
SALAMAS. Ką gi. Jei niekas daugiau  negali...

Išmaukia dar vieną taurę

Va čia –  neblogas!
VALDYTOJAS. O k0dėl Ali ir jūsų moterys su vaikais nesėda prie stalo? Laukia, kol judu papusryčiausit?
SALAMAS. Tokie pas mus papročiai. Ali – per jaunas dar... O moterys mūsų namuose gerbia vyrus ir žino savo paskirtį.
VALDYTOJAS. Tada dar šiek tiek apie jus ir apie jūsų moteris... Mes čia kol jūsų nebuvo... Besišnekučiuodami prie košės... Kol jūs meldėtės ir giedojot, taip sakant...
TOMAS. Panaršę pono valdytojo kišenėje...
VALDYTOJAS. Išsidalinome kvotas!

Pauzė

MAHOMEDAS. Kas tos kvotos, tamsta?
VALDYTOJAS. Na, vienu žodžiu, mes jus visus pasidalinom.
SALAMAS. Aišku. Tada nevertėjo be reikalo tamstai tiek ilgai mikčioti ir vynioti žodžių į vatą. 
VALDYTOJAS. Geras požiūris.
MAHOMEDAS. Tepalaimina jūsų dalybas Viešpats!
TOMAS. Dabar ir per amžių amžius!

Pauzė

VALDYTOJAS. Beje, Mahomedai... Norėjau tavęs paklausti... Sakyk, kodėl niekada nenulipi nuo keturračio?
MAHOMEDAS (trumpam reikšmingai žvilgteli į valdytoją). O, pone! Nepatikėsi, bet šitas juodas keturratis kadaise buvo mano žmonos meilužis Harlis! Anksčiau dirbau sunkvežimio vairuotoju. Kartą išvykau į kelionę ir prabuvau ten ištisus metus, o po to naktį grįžau pas žmoną. Ir aptikau juodą kaip anglis vergą, gulintį su ja lovoje! Jie kalbėjosi, žaidė, juokėsi, bučiavosi ir išdykavo. Žodžiu, atsiradau ne vietoje ir ne laiku. Pamačiusi mane, žmona stvėrė ąsotį vyno, kažką sušnibždėjo virš jo ir aptaškė vergą sakydama: „Pakeisk savo išvaizdą ir virsk keturračiu! “ Ir tuoj pat juodasis vergas pavirto juodu keturračiu...
VALDYTOJAS. O kur netekai kojos?
MAHOMEDAS. Dar pridursiu, jog keletas lašų nepelnytai užtiško ir ant manęs. Be to, visur aplinkui siautėjo karas, aplinkui sproginėjo bombos... Gal kokia...

Pauzė

TOMAS. Nieko panašaus gyvenime nesu girdėjęs.
MAHOMEDAS (Tomui). Nepatikėsi, o garbingiausias iš visų garbingiausiųjų tarne! Taip aš tapau Harley Davidson keturračio šoferiu. Juk nėra didesnės jėgos ir galybės už visagalį Viešpatį!  Vienu žodžiu, iškart prilipau prie sėdynės ir pavirtau neatskiriama Dovydo sūnaus Harlio dalimi.
VALDYTOJAS (žiūri į Mahomedą, po to – į keturratį). Ir ką? Visai nejauti savo žmonai pykčio?
MAHOMEDAS. Kodėl turėčiau?
TOMAS. Vadinasi, tavo žmona išdūrė jus abu? Sulipdė šiknomis ir išspyrė iš namų! Kaip kokius Eurogėjus?
MAHOMEDAS. Neapsiverčia liežuvis jos labai kaltinti. Matai, Eritrėjoje turėjau įkūręs slaptą haremą. Vykdavau ten darbo reikalais... Žmoną mano kelionės galėjo suklaidinti. Be to, vergas irgi buvo ne pėsčias. O paskui... Kartą su Harliu be tikslo šildėme padangas Basroje. Jau temo. Benzino bakas buvo jau beveik tuščias. Nuo troškulio variklis kaukte kaukė. Ir tada uosto dokuose sutikome elgetą Kašnurą...
TOMAS. Ką tokį?
MAHOMEDAS. Vos neužlėkėm ant jo. Tada elgeta pažiūrėjo į mus ir pasakė, kad mudviejų kerus galėtų išsklaidyti tik misija. Taigi, patarė tuoj pat susirasti Salamą ir plaukti į šiaurę. 
VALDYTOJAS. Nieko sau. 
MAHOMEDAS. Kašnuras kadais regėjo jūsų prieglaudą savo sapne. Be to, ant dešinės kojos nykščio mūvėjo stebuklingą karaliaus Saliamono žiedą! Dar Kašnuras kaip ir tamstos paklausė, ar norėčiau atkeršyti savo žmonai, o aš jam ramiai pasakiau: „Nebūtina. Blogo tai moteriai nė už ką nelinkėčiau. Nebent užkerėk ją taip, kaip ji užkerėjo mane. “
TOMAS. Na ir...
MAHOMEDAS. Ką tamsta turi omeny?
TOMAS. Ar Kašnuras užkerėjo tavo žmoną?
MAHOMEDAS. Iš kur man žinot!
VALDYTOJAS. Vadinasi, plaukėte tuo pačiu botu iš Basros? Su Salamu?
MAHOMEDAS. Kodėl ne? Elgeta tikino, jog žinosit magišką burtažodį... 
VALDYTOJAS (spokso  į  Mahomedą). Atleisk, burtažodžio  nežinau.  Bet užtat iš paties Salamo girdėjau, kad audros metu visus valties keleivius surijo rykliai.

Pauzė

SALAMAS. Aš taip nesakiau.
VALDYTOJAS. Kaip nesakei?
SALAMAS. Jei meluoju, tamsta gali mane pakarti! Pavyzdžiui, Mahomedas kažkaip stebuklingai išsigelbėjo... Matyt, keturračiu saugiai nusigavo iki kranto.
MAHOMEDAS. Neslėpsiu, jūros dugne man kažkaip pavyko užkurti Harlio variklį. O tada mudu... per nugrimzdusias baltas kopas...
TOMAS. Spaudei akseleratorių iki galo?
MAHOMEDAS. Ne tas žodis, tamsta.
MIKAS. Nuskendusio poeto plunksnos verta istorija!

Pauzė

VALDYTOJAS. Velniai nematė. Ei tu,  Ali!  Ar kaip ten tave dar vadina... Prieik arčiau! Papasakok, kas nutiko tau, ir kodėl niekada nepaleidi iš rankos kirvio?
ALI (klusniai prisiartina prie valdytojo ir žemai nusilenkia). O maloningiausias iš visų maloningiausiųjų! Išmintingiausias iš visų išmintingiausiųjų... Garbingas pone! Mano istorija tamstos ausims pasirodys dar keistesnė, nei prieš tai girdėta. Gimiau Bagdado priemiesčio lūšnynuose... Buvau vienintelis sūnus šeimoje. Gyvenom nuolatiniame skurde, tad mirdamas tėvas man paliko tik asilą. Ilgainiui susibičiuliavom, tad kiekvieną rytą išsivesdavau jį į kalnus pamyžt... Sykį nuklydom į uolingą vešlų slėnį. Tądien negailestingai plieskė saulė. Priguliau alyvmedžių giraitėje ir prisnūdau... Ir staiga mane pažadino kanopų bildesys. Keturiasdešimt plėšikų prajojo pro mano kuklią šešėlio slaptavietę. Kavalkada sustojo prie vienos uolos ir plėšikų vyriausias sušuko: „Sezamai, prasiverk! “ Ir uola iškart klusniai prasižiojo lyg kokios išmanios supermarketo durys. O tada aš pažvelgiau savo augintiniui tiesiai į akis ir garsiai jam pasakiau: „Klausyk, galbūt čia ir yra tas vienintelis šansas mums abiems turėti orią senatvę... “
TOMAS. Irgi apsilankei ten?
ALI. Turi omeny olą? Dar tamsta klausi! Vos tik raitelių kanopos smėlyje ataušo, iškart abu zovada pasileidom prie stebuklingojo portalo. Šūktelėjau: „Sezamai, prasiverk! “ ir staiga patekau į Rojų... Ar bent numanai, kas yra Rojus? Vaizdai gniaužė kvapą... Kiek rėpė paprasto mirtingojo akiplotis, visur kabėjo žinomiausi pasaulio gamintojų vardiniai rūbai: Armani, Prada, Versace, Dolce Gabbana...
MIKAS. Eina šikt!
ALI. Tai va. Labai trumpai pašlovinęs vienatinį mūsų Viešpatį, tuojau pat spėriai kibau į darbą. Ir tikrai nepašykštėjau savo asilui krovinio...
TOMAS. Išsipildė svajonė?
ALI. Pradžioje ir man taip atrodė. Bet paskui... Ola buvo tikrai milžiniška. Pro landą palubėje skverbėsi saulė, vidinėje pusėje apšviesdama tik nedidelį plotelį netoli portalo. Užtat visi pasieniai skendėjo aklinoje tamsoje. Man toptelėjo mintis: juk tik paskutinis idiotas vertingiausius daiktus sukrautų prie įėjimo. Žibintuvėlio neturėjau. Taigi, apgraibomis ėmiau kantriai tikrinti visus užkaborius. Ir tada pirštų galais užčiuopiau šaltą kirvio geležtę! Taigi... Priminsiu tamstoms, kad mano tėvas kadaise irgi buvo profesionalus medkirtys! Genai juk kažką reiškia...
VALDYTOJAS. Girdi, Mikai?
ALI. Kitaip sakant, vos tik paliečiau tą kirvį, kotas iškart suaugo su mano riešu.
TOMAS. Bet juk tapai turčiumi. Galėjai sau leisti amputuoti ranką.
ALI. Rimtai svarsčiau apie tai. Tačiau greit paaiškėjo, jog visi  tie prašmatnūs skarmalai buvo pasiūti Kinijoje ir jau dėvėti netikėlių. Kitaip sakant, realiai likau tik su kirviu...
MIKAS. Oberarsch! (vok.: Visiška šikna!).
ALI. Pritariu, tamstai. O paskui Basroje sutikau elgetą Kašnurą... Patarė drauge su Salamu, Mahomedu ir asilu plaukti į šiaurę. Bet kelionės metu staiga įsišėlo baisi audra, kapitonas ėmė rauti sau barzdą, ir mūsų nedidelė gelda apsivertė... Panirau į patį jūros dugną. Pamačiau Mahomedo nugarą ir tolstančius Harlio duslintuvo dūmus. Šokau ant asilo ir bandžiau juodu vytis. O po kurio laiko atsibudau žvejybiniame laive...
VALDYTOJAS. Gal medinis kirvio kotas iškėlė  tave  į paviršių?
ALI. Kažin. Veikiau kirvio geležtė  įsipainiojo žvejų tinklus. Supratau, kad tai Viešpaties malonės ženklas...
TOMAS. O asilas?
ALI. Žvejų tinkluose tarp spurdančių silkių jo neradau. Matyt, asilą surijo rykliai. Kaip ir kitus... Būtumėt girdėję, kaip aš raudojau...

Ilga pauzė

MIKAS. Labai tikroviška istorija…
TOMAS.  Ponas valdytojau, gal mes tiems vargšams įstengtumėm padėt? Juk Kašnuras kalbėjo apie  kažkokį slaptą kodą. O jeigu mes tą kodą nulaužtumėm?
MIKAS. Gal  tau galvoj visai iškirmijo varžteliai?
VALDYTOJAS. Teisingai Mikas sako. Kodėl turėtumėm kažką laužyti?
TOMAS. Kiti taip daro. Žiūrėjau vieną laidą per televizorių. Sakė, nulauži kodą – panaikini burtus.
VALDYTOJAS. Esi įsitikinęs,  kad prieglaudai nepakenks?
SALAMAS. Elgeta sakė, kad prieglaudoje mes būsim tik laikini svečiai. Kai tik jūs išnarpliosit šifrą, keliausim vykdyti misijos.
VALDYTOJAS. Ką gi, labai šiuolaikiškas to jūsų ubago iš Basros požiūris.
TOMAS. Tada bandykim spėliot. Tarkim, vienas, du, trys... Pats populiariausias pasaulyje slaptažodis!

Žiūri į Ali ir Mahomedą

Nepataikiau?
MAHOMEDAS. Jeigu tik tokios tamstos galimybės...
TOMAS. Vadinas, suklydau. Tada: šeši, šeši, šeši...
SALAMAS. Skamba apgailėtinai. Matyt, elgeta bus sumaišęs adresą...
VALDYTOJAS (Salamui). Neskubėk teisti. Geriau dar kartą smegeninėje perkratyk visą savo pokalbį su tuo Kašnuru. Panašūs į jį tipai užuominas kartais gudriai sukaišo tarp bereikšmių žodžių...
MAHOMEDAS. Jeigu jau tamsta taip šneki... Dabar, atrodo, prisiminiau... Elgeta paukščius paminėjo...
TOMAS. Kalbėjo apie gulbes?
MAHOMEDAS. Ne. Tuo metu, kai Basros dokuose šnekučiavomės su elgeta, danguje pasirodė gandrų pora. Skrido iš šiaurės. Aš suraukiau nosį, nes kažkodėl iškart pakvipo mėšlu. Tada Kaš-nuras parodė pirštu į dangų ir mįslingai tarė: „Sek paskui kvapo pėdsaką! “
MIKAS. Užtikrinta tavo uoslė, brolau.
SALAMAS. Dėl to mes čia. Dar Kašnuras liepė jums pasakyti, kad tai bus labai sunkus lotyniškas slaptažodis. Tariant jį, būtinai reikia tris kartus nusilenkti į rytus. Kur pas jus rytai?
TOMAS. Saulė pateka pas mus pro orlaidę išvietėje. 
SALAMAS. Taip ir maniau. Apgailėtina.
VALDYTOJAS. Pala, pala... Nuotekų kvapas, gandrai... Juk tai ir yra svarbiausi raktiniai žodžiai. Man regis, jau žinau slaptą Kašnuro šifrą!

Eina prie WC. Praveria duris ir tris kartus nusilenkia

Mutabor!

Mahomedas iškart aukštielninkas drimba nuo savo keturračio. Po kelių sekundžių Mikas ir Salamas irgi krenta nuo kėdžių. Ant grindų susmunka Ali, Lublubah, Kalidah, Dhakira, Abdula ir Jusufas

TOMAS (atsargiai  stypčioja  po  sceną tarp gulinčių kūnų). Oho! Lyg iš dangaus būtų staiga šleptelėję keli miltų maišai... Gal juos peršėrėm kiauliena? 
VALDYTOJAS. Ką čia tauški! Pažiūrėk, dubenys – nepaliesti.
TOMAS. Vadinasi, slaptažodis veikia.
VALDYTOJAS. Mutabor!
TOMAS. Vertėtų kažkur užsirašyti... Ką gali žinot, gal dar kada  prispirs reikalas.
VALDYTOJAS. Jokių užrašų! Lai paslaptis išlieka tarp mudviejų, supratai? Slaptažodį žinosiu tik aš!
TOMAS. Gerai, ponas!

Mahomedas atsibunda ir bando keltis

MAHOMEDAS. Ei! Kur aš?
TOMAS (kikena). Nepergyvenk, tikrai dar ne Rojuje...
VALDYTOJAS (Tomui). Prilaikyk liežuvį.
MAHOMEDAS (dairosi). Kodėl aš guliu ant grindų, ir kur mano Harlis?
TOMAS. Teberiogso ant savo keturių ratų, brolau! Į juodą vergą taip ir neatvirto...
MAHOMEDAS. Žinau, tamsta. Pranašiško regėjimo siautuly tik ką mačiau mūsų misiją. Turim nedelsiant abu traukti  į Nicą!
VALDYTOJAS (abejodamas). Su Harliu? Tikrai galėsi vairuoti?
TOMAS. Kas ta Nica? Kažkoks pašvinkęs užkaimis Rytų Europoje?
VALDYTOJAS. Nenustebčiau. Bet dabar jau nėra laiko aiškintis. (Tomui) Ko spoksai? Pasodinkim jį ant keturračio, ir tegul greičiau iškeliauja. Čiupk Mahomedą už pažastų... Nagi, vikriau! Sukis!

Padedamas Tomo, veda Mahomedą  prie Harlio

Sodinam! Opa!
TOMAS (uždusęs). Kaži kodėl Mikas nualpo?
VALDYTOJAS. Mikas grįžta į Tėvynę. Tam tikra prasme irgi vyksta į misiją. 
TOMAS. Pagalvojau, gal Miką ir Dhakirą sukraunam ant keturračio galinės sėdynės? Šiaip ar taip, juk abu – vienoj kvotoj... Lai nešdinasi visi trys į tą savo Nicą Rytų Europoje...
VALDYTOJAS (svarsto). Nebloga mintis.
TOMAS. Kol nepersigalvojo...

Mahomedas užveda variklį

VALDYTOJAS (Mahomedui). Luktelėk valandėlę...

Griebia Miką už kojų ir velka grindimis prie keturračio. Pribėga pagelbėt Tomas

TOMAS. Keliam! Viens, du – opa!

Užkelia Miką ant sėdynės

VALDYTOJAS. Lazdos nepamiršk!

Tomas atneša lazdą. Įspraudžia Mikui  į delną. Dairosi

TOMAS. Kuri iš jų Dhakira?
VALDYTOJAS. Kas dar neaišku?
TOMAS. Visos su burkomis, ponas valdytojau.
VALDYTOJAS. Dhakira laukiasi! Mulki, tu!
TOMAS. Aha. Atrodo, matau ją...

Apglėbia rankomis Dhakiros liemenį ir bando kilstelėti

Ne pluksnelė...
MAHOMEDAS (nekantriai). Ilgai dar krapštysitės?
VALDYTOJAS (čiumpa Dhakirą už kojų). Jau nešam.
TOMAS (vilkdamas Dhakirą). O dar sako, kad haremuose moterys badauja!
VALDUTOJAS. Tvirčiau laikyk!
TOMAS. Gal guldykim ją ant Miko.
VALDYTOJAS. Kodėl, ne? Keliam! Viens, du... opa!

Įsiubavę užmeta Dhakirą ant Miko. Keturračio variklis riaumote riaumoja

TOMAS (draugiškai paplekšnoja Mahomedui per nugarą). Mes jau savo darbą padarėm. Dabar tavo eilė, brolau. Metas judėti.
MAHOMEDAS (perrėkdamas variklio burzgimą). Į kurią pusę važiuoti?
TOMAS. Taikyk  į Rytus, o tada matysi. Iš pradžių žmonės kalbės normalia žmonių kalba... Kai vietiniai pradės burbuliuoti kitomis kalbomis, žinosi, kad jau randiesi arti tikslo.
MAHOMEDAS (toliau riaumojant varikliui). O kaip surasiu Nicą?
TOMAS. Iš sugriuvusių trobų ir nepatenkintų veidų suprasi.
VALDYTOJAS. Kai pamatysi griuvėsius, klausk...
MAHOMEDAS. Ačiū tamstoms už viską.

Keturratis išrieda iš scenos. Ilga pauzė

TOMAS. Ir vėl likome dviese. Kaip gerais senais laikais iki Šengeno...
VALDYTOJAS (apsidairo). Tik su krūva leisgyvių misijos dalyvių ant grindų.
TOMAS. Atsigaus ir tie, o paskui – netruks iškeliauti. Mutabor! Juk dabar ponas valdytojas žino slaptažodį. (Pauzė) Kaip manot,  pasielgėm teisingai?
VALDYTOJAS. O ką tavo galva turėjom daryt? Matei reportažą apie pabėgėlių stovyklą? Čia tik pradžia. Dėžę šiandien tikrinai?
TOMAS. Tuoj nubėgsiu pažiūrėt.
VALDYTOJAS. Neskubėk. Pirma eikim prie išvietės.

Paima Tomą už rankos ir veda prie WC durų

Dabar tris kartus nusilenkime. Gal tuos, iš dėžės...  Kurie šiuo metų jau tupi dėžėj ir laukia nesulaukia progos išlįsti... Dangčio net neatidarius... Pasiųsim tiesiai į savo misijas, taip sakant...
TOMAS. Jėzau Marija! Bet juk šitokia smarvė!
VALDYTOJAS. Vardan Europos, brolau...

Abu tris kartus nusilenkia

VALDYTOJAS ir TOMAS (choru). Mutabor!
TOMAS. Eina sau! Plaučiai dūsta!
VALDYTOJAS. Nežadėjau, kad bus lengva. Dar kartą išbandykim slaptažodį, o tada keliausim tikrinti dėžę...

Dar kartą abu tris kartus žemai nusilenkia

VALDYTOJAS ir TOMAS (choru). Mutabor!

Pauzė


Scena temsta. Uždanga
Antro veiksmo pabaiga