Rašyk
Eilės (77599)
Fantastika (2270)
Esė (1539)
Proza (10838)
Vaikams (2655)
Slam (66)
English (1202)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







V e i k ė j a i:
Valdytojas, prieglaudos steigėjas ir vadovas

Tomas, prieglaudos senbuvis, pietietis

Mikas, prieglaudos naujokas iš Rytų Europos

Salamas Abdeslamas ibn Halymas, pabėgėlis
(Prototipas: Salah Abdeslam. Gimė 1989-aisiais Belgijoje. Maroko kilmės Prancūzijos pilietis. Radikalizavosi 2014-ųjų pabaigoje, kai jo vaikystės draugas Abdelhamidas Abaaoudas, dar žinomas kaip Abu Omaras Soussi, su „naujomis idėjomis“ grįžo iš misijos Sirijoje. Iškart po to Abdeslamas išvyko į kontinentinį turą aplink Europą. Į gimtinę parvyko ne tuščiomis, užmezgė daug naudingų pažinčių, parsivežė ginklų, šovinių, detonatorių. Salahas pats niekada nieko nešaudė ir nieko nesprogdino. Jis tik labai gerai atlikdavo jam skirtas logistikos užduotis: užtikrindavo ginklų tiekimą, išnuomodavo teroristams kambarius viešbučiuose, parūpindavo automobilius, pats vežiodavo bendraminčius į potencialias netikėlių žudynių vietas...
Po 2015-ųjų lapkričio 13-osios teraktų Paryžiaus baruose ir prie nacionalinio stadiono Abdeslamas iš vienos Šatiljono priemiesčio metro stoties paskambino savo draugams Hamzai Attou ir Mohamedui Amri, kurie jį ir išvežė iš šalies. Prie valstybinės sienos su Belgija ties Kambrė bėglius sustabdė ginkluotos prancūzų saugumo pajėgos. Marichuanos kvapo pritvinkęs automobilio salonas, žinoma, įtarimų pareigūnams nesukėlė. Bėgliams palinkėta gero kelio ir leista vykti į Belgiją. Kirtęs sieną, Abdeslamas išlipo prie artimiausio prekybos centro. Čia jis nusipirko džinsus, striukę, kepuraitę, o dėvėtus rūbus sumetė į šiukšlių konteinerį. Dar įsigijo mobilų telefoną ir kirpykloje pasidarė naują šukuoseną. Vienas senas bičiulis Ali Oulkadis iš tos vietos savo automobiliu pametėjo jį iki Briuselio priemiesčio Skarbeko.
Abdeslamo pavardė beveik keturis mėnesius puikavosi Interpolo geidžiamiausių nusikaltėlių TOP sąrašo viršuje. 2015-ųjų gruodžio15-ąją Salaho sūnėnas pranešė valdžiai dėdės gyvenamą vietą, tačiau Mecheleno pareigūnas, kuriam buvo pavesta patikrinti gautą operatyvinę informaciją, užduotį pamiršo. O kai pavakary susizgribta, sulaikymo operaciją vėl teko atidėti. Mat Belgijoje draudžiama trikdyti ramų miestelėnų miegą tamsiu paros metu. Galiausiai gruodžio 16-osios priešaušry policija kupina ryžto išskubėjo į reidą, bet ir vėl teko laukti keletą valandų. Baimintasi, kad brutalūs sulaikymo veiksmai nesuerzintų po rytinių pamaldų iš netolies įsikūrusios mečetės grįžtančių tikinčiųjų. Kai policija galiausiai „viesulu“ įsiveržė į nurodytą butą Keturių vėjų (Rue des Quatre Vents) gatvėje, Abdeslamo jau ir pėdos buvo ataušusios.
Darsyk spaudoje paviešinusi Salaho nuotraukas, policija netrukus ir vėl gavo anoniminį pranešimą apie galimą jo slaptavietę miškelyje netoli Briuselio. Milžiniškos belgų saugumo pajėgos nedvejodamos iškart aklinai žiedu apsupo įvardintą pastatą, tačiau ieškomiausiam Europos nusikaltėliui, susišaudymo metu, kažkokiu būdu pavyko išsliuogti pro stoglangį ir pabėgti.
Salahą Abdeslamą galiausiai areštavo draugų bute Molenbeke, netoli tos vietos, kur jis kadaise gimė. Reidas prasidėjo vėlyvą popietę, maždaug pusę penkių vakaro. Belgijos vidaus reikalų ministras Janas Jambonas skundėsi, jog operacijos metu į pareigūnus arabų kilmės protestuotojai svaidė tuščius plastmasinius butelius. Sulaikymo metu, Salahas ginklo neturėjo. Saugumo pajėgos pirmiausiai peršovė nusikaltėliui koją, kurią vėliau beveik aštuonias valandas siuvo ir tvarstė Šv. Petro ligoninės medikai. Spaudos konferencijoje Briuselio policijos šefas nepagailėjo liaupsių savo agentams. Kalbėjo apie titaniškas pareigūnų pastangas, apie jų bemieges naktis bei ne veltui išleidžiamus mokesčių mokėtojų pinigus šalies specialiosioms tarnyboms. Tačiau vieno reporterio žiniomis, iešk0miausio žmogaus Europoje buvimo vietą policijai nurodė toje pačioje gatvėje įsikūrusios picerijos virtuvės darbuotojas, kuriam įtarimą sukėlė neįtikėtinai didelis picų užsakymas.)

Lublubah, Salamo sesuo, pabėgėlė

Abdula ir Jusufas,  Lublubah sūnūs, pabėgėliai

Kalidah, Salamo pusseserė, pabėgėlė

Dhakira,  Salamo brolio žmona, pabėgėlė

Ali Khanas ibn Rijadas,  medkirtys, pabėgėlis
(Prototipas: Riaz Khan Ahmadzai. Septyniolikmetis pabėgėlis iš Afganistano, dar žinomas kaip Muhammadas Riyadas. Atvyko į Vokietiją 2015-aisiais. Keletą mėnesių glaudėsi pabėgėlių stovykloje Ochsenfurte. 2016-ųjų liepos 18-ąją maždaug devintą valandą vakaro jaunuolis užpuolė ir kirviu sužalojo keturis Honkongo piliečius: vyrą, jo žmoną, jų dukterį, jos vaikiną, keleiviniu traukiniu vykstančius iš Treuchtlingeno į Viurcburgą. Dar viena vokietė buvo sunkiai sužeista prie geležinkelio bėgių, kur ji vedžiojo savo šunį. Užpuolikas, šaukdamas „Allahu Akbar! „, dukart smogė kirvio ašmenimis moteriai į veidą. Šuns Riazas Khanas Ahmadzai nelietė.
Laikinoje nušauto vaikino prieglaudoje policija vėliau aptiko dar neišsiųstą laišką su Islamo valstybės vėliavos piešinėliu ir paaugliška rašysena pakeverzotais atsisveikinimo žodžiais artimiesiems: „Taigi, dabar karštai pasimelskite už mane, kad aš, atkeršijęs visiems šitiems netikėliams, iškart patekčiau į Rojų... “)

Mahomedas Bouhlel al Kasimas,  keturračio vairuotojas, pabėgėlis
(Prototipas: Mohamed Salmene Lahouaiej-Bouhlel. Policijos pareigūnų nukautas Nicoje 2016-aisiais liepos 14-ają, kai jo vairuojamas 16 tonų sveriantis sunkvežimis rėžėsi į Bastilijos dieną švenčiančią minią. Išpuolio metu žuvo 86 žmonės, 434 sužeisti.
Mahomedas Lahouaiej-Bouhlelis gimė 1985-aisiais Masakine, nedideliame Tuniso miestelyje netoli Suso. Pasak tėvo, jaunystėje sūnus valgė kiaulieną, gėrė alkoholį ir retai meldėsi, o šventą Ramadano mėnesį paprastai iki paryčių linksmindavosi naktiniuose klubuose su abejotinos reputacijos moterimis. Mahomedas persikėlė į Nicą 2005 m. Ten vedė savo antros eilės pusseserę ir sugyveno su ja tris vaikus. Išpuolio metu tebevyko skyrybų su žmona teismo procesas. Lahouaiej-Bouhlelis nuolat turėjo finansinių sunkumų. 2015-ujų pradžioje jis pagaliau įsidarbino šoferiu, tačiau netrukus užmigo prie vairo, sukėlė avariją ir darbą prarado. Saugumo tarnybos duomenimis, Mahomedas radikalizavosi tik prieš pat išpuolį. Tyrėjai jo mobiliame telefone be viso kito aptiko ir Islamo valstybės kovotojų giesmių. Tikėtina, jog viena iš jų tą įsimintiną liepos pavakarę labai garsiai skambėjo Anglų krantine skriejančio vilkiko kabinoje...)
Pasienio migracijos tarnybos posto viršaitis
Pasienio migracijos tarnybos posto pareigūnas


I-as veiksmas.

Kambarys. Tvyro prietema
Scenos gilumoje matyti langas. Šalia jo dešinėje  –  medinė spintelė arba lentyna. Viduryje kambario riogso didžiulė pinta skrynia
Tuksendamas neregio lazda, įžengia Mikas. Ant nosies – juodi akiniai. Laikydamas lazdą abiem rankom, Mikas sustingsta

MIKAS. Keista... Kažkas čia ne taip. (Vaikšto po kambarį ir dairosi) Pašėlusiai klaiki naktis. Panaši į tas vaikystės naktis, kai motina už rankos tave vedžiodavos po miestą. Būdavo, palieka prie kurių nors durų ir staiga, nieko nesakius, tamsoje pranyksta. Valandai, kelioms valandoms... Gatvėje... (Sustoja prie dėžės) Ot schlampe! (vok: šliundra) Kuo ilgiau tu laukdavai, tuo ji parnešdavo daugiau pinigų. Kaina sutartinė... Paskui garsiai skaičiuodavo banknotus, seilėdama pirštus. Panaši naktis... Neįmanoma paslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ji už pinigus dulkindavosi, o tu stovėdavai it įkaltas ir bijodavai pakrutėti iš vietos. (Pakelia apvožą ir išsitraukia paltą) Štai jis, senasis tavo paltas! Su juo tu atsibeldei į prieglaudą. (Apsivelka ir nubraukia dulkes nuo audinio) Nudžiovei jį iš motinos, sprukdamas iš namų. Vėliau judu nebesiskyrėt nei dieną nei naktį. Jis buvo tau lyg senas ištikimas draugas. Vienintelis draugas... (Pauzė) Žiemą paltas tave šildė, vasarą slėpė nuo saulės. Traukdavot abu saulėlydžio link iščiustytais vieškeliais, kartu snausdavot tarpuvartėse, kartu iškentėt kaitras ir darganas. O paskui... (Užsisagsto sagas) Taigi, paskui abu įkliuvot. Tu ir vargšas tavo paltas... Nors pradžioj, pameni? Kai čia pasirodei, prieglaudos senbezdos vos neapsišiko iš baimės. Atseit,  visai kitoks tavo  mentalitetas! Ei tu, prakaitu prasmirdęs apdriskėli! Malonėk niekur nekišt nosies ir žinok savo vietą! Juk tu iš Rytų! Luktelk valandėlę, kol mes dezinfekuosim kandžių lervų išėstus tavo skudurus. Arba, pagriebę telefono ragelį, lyg skerdžiami veršiai rėkė: „Ich möchte einen verbrechen melden! Mein geldbeutel wurde gestohlen! ” (vok: Noriu pranešti apie nusikaltimą! Mano piniginę kažkas apšvarino!) Suprask, kažkas iš panosės nukniso prieglaudos pinigus! Visąlaik įtarinėjo tave ir be paliovos koneveikė Šengeno sutartį arba iš aukšto pamokslavo apie perdėtą valdžios liberalumą ir būtinybę išsaugoti sakralines Vakarų vertybes… (Pauzė) Panaši naktis... (Uždaro skrynios dangtį ir atsargiai tykina prie lango) Ačiū Dievui, visi miega. Tegul sau miega. Gute nacht! (vok: labanakt) Miegokit į sveikatą, ponas valdytojau! Į sveikatą, kvaileli Tomai! O aš – išeinu! Privalau išeiti... (Pauzė) Jeigu vėl kas nors... Juk jau ne pirmąsyk, išsiilgęs žvaigždėtų vienišo bastūno naktų, tu stovi prie lango. (Sunerimęs pasiklauso) Kokia nyki tamsa! Ir kaip maištingai šniokščia ta erdvė už lango. Rūstybė... (Nusiima akinius ir priglaudžia veidą prie stiklo) Lyg stovėtum ant jūros kranto audringą vėlų rudenį ir kažkieno šnabždantis balsas kuždėtų į ausį: “Was machst du da für scheisse? ³ (vok: kokį šūdą čia išdarinėji?) Brisk, ko lauki? Ten tavo laisvė! ” O tu nervingai stypčioji prie supistų laisvės vartų ir pamažėle leidi į kelnes. Tyliai myžčioji tarsi paskutinis subingalvis. O kaip kitaip? Juk šitoj pusėj bent jau nelyja ant galvos! Turi savo kampą... (Pauzė) Kokie dar privalumai? Triskart per dieną tau paduodamas ėdalas. Viskas normuota ir paskaičiuota. Esi sotus, jokių rūpesčių. Iki pusiaudienio vartaisi lovoje arba it koks ponas vaikštinėji po namą. Viduriuose iki paskutinio kasnelio oriai suvirškini savo maistą, o likučius tvarkingai ištriedi išvietėje…Urbi et orbi! Kaip puiku, tiesa? Svarbiausia, jokiu būdu nenukrypti nuo griežtų Vakarų standartų... O ten, už lango…

Vėjo staugimas kambaryje pamažu stiprėja. Mikas ati-traukia veidą nuo stiklo ir vėl užsideda akinius

Oho, kokia žvarbi naktis! Ir kiek daug visokių garsų garselių... (Pauzė) Tik mūsų prieglaudoje amžinai ramu. Kaip kokiam sklidinai prišiktam kape... Galiausiai pripranti prie tos spengiančios tylos, susitapatini su ja, o kai užsivelki paltą, staiga kinkos pradeda tirtėt… Kaip besitratinantis triušis rūtų lysvėje! Kinkas tik drebini... O čia dar ta apakėlio rolė, kurios griebeisi kadais tarsi skęstantis šiaudo… Kad tik nesužinotų! Ims ir deportuos, kas tada? (Atremia lazdą į spintelę ir sukiša rankas į kišenes. Valandėlę kažko ieško) Taigi… Juk pats savo laisva valia palikt prieglaudos taip ir neįstengi. Kasnakt paslapčia sėlini į šitą kambarį ir baikščiai trypčioji prie lango, o paskui eini gult, keikdamas savo suknistas baimes. Kasnakt… Vienuolika ar dvylika metų... (Ištraukia rankas iš kišenių ir apčiupinėja rastus daiktus) Žiebtuvėlis, šukos, trys monetos… Anksčiau turėjai keturias, dabar liko trys. Tikriausiai, vieną kur nors būsi pametęs… (Susirūpinęs dairosi. Pauzė) Tiek to, vis tiek už jas nieko nebenupirksi. Juk dabar net ir pinigai nebe tie. O šitoje puspročių irštvoje, pažvelk – viskas už dyką! Fundamentalus depiliuotos kontinento bambos išskirtinumas prieš laukinius genitalijų paslėpsnius! Švari lova, karšti hamburgeriai, chloruotas vanduo iš krano… Pra-šom ilsėkitės! Prašom valgykit! Prašom priėdę civilizuotai tuštinkitės! Gal viduriai užkietėjo? Ne bėda... Išgerkit piliulę ir lukterėkit, kol pasigirs palaimingas smengančio pilvo maršas. Arba pakentėkit, kol driokstelės! O juk už visus tuos pačius malonumus anapus tektų pakloti nemenką sumelę... (Pauzė. Vėl perskaičiuoja monetas) Dar vakar dievagojaisi – šiąnakt spruksi iš čia. Slapčia praversi langą, nušoksi žemėn ir pasileisi į platųjį pasaulį, barškindamas neregio lazda. Dievagojaisi… Ne, brolau, nepavyks! Esi tvirtai pririštas prie šitos sukriošusios Įstaigos, dvokiančios lyg pagiringa šikna. Užteks žaisti, brolau!  Nusivilk paltą, kišk į dėžę ir žygiuok lovon!

Kažkas keliskart pabeldžia į lango stiklą iš lauko. Mikas krūpteli ir atatupstas traukiasi šalin

Ei, kas ten? Ko tau reikia, girdi? (Pauzė) Aš pakviesiu valdytoją! Pamatysi!

Langas  staiga  plačiai  atsilapoja, ir šviesa scenoje dar labiau prigęsta. Akimirksniu vėtra įsiveržia į kambarį. Mikas krenta žemėn ir užsidengia galvą rankomis. Vėjas plaiksto užuolaidas, pakelia nuo spintelės laikraščius, popierių skiautes. Lango stačiakampyje žaibo blyksnių šviesoje sušmėkščioja ramentai. Galiausiai išnyra baltu audeklu apvyniota Salamo Abdeslamo ibn Halymo galva. Už scenos pasigirsta bruzdesys, besiartinantys balsai. Salamas įsiropščia pro langą, padeda ramentus ant spintelės, o paskui dairosi kur pasislėpti. Pamato skrynią, paskubom išverčia rūbus ir įlenda į ją. Audra pamažu rimsta. Popierių skiautės gula ant grindų. Į kambarį tvirtu žingsniu įžengia prieglaudos valdytojas. Paskui valdytoją atseka Tomas. Abu – su vienodomis pižamomis. Abu basi

VALDYTOJAS (apsidairęs). Na štai, taip ir maniau! Vėl langas praviras!
TOMAS. Taigi. Pajutau, kaip blauzdas nusmelkė šaltis...
VALDYTOJAS. Kas kas?
TOMAS. Šaltis. Staiga surietė kojas...
VALDYTOJAS. Šviesą uždek!

Pauzė

TOMAS. Kaip ponas valdytojas gerai žino, užaugau prie Viduržemio jūros. Dėl to mėgstu šilumą, ir kai prieglaudoje ima traukti skersvėjai – iškart pajuntu. Kojų sąnarius pradeda gelt.
VALDYTOJAS. Halt deine Fresse! (vok: Užčiaupk srėbtuvę!) Girdėjai, ką sakiau? Uždek šviesą!
TOMAS. Klausau,  ponas. (Nušlepsi  prie  sienos  ir  keliskart nuspaudžia jungiklį) Kad neužsidega, ponas!
VALDYTOJAS. Eik eik!
TOMAS. Tikriausiai, elektros spintoje įsijungė saugikliai. Norit, aš tuoj nubėgsiu pažiūrėt?
VALDYTOJAS. Nė nesvajok! Vėl kur nors ne ten įkiši nagus. Paskutinį kartą... prisimeni? Kelias valandas plušom, kol tave prikėlėm. Jau maniau, reiks grabą užsakyt!  Gulėjai paslikas koridoriuje kaip koks Lozorius. Visas mėlynas... Nė krust!
TOMAS. Kaip neprisiminsi. Tada gražiai užvažiavo. Tik ne per nagus…
VALDYTOJAS. Kur tavo protas myžti ant elektros laidų?
TOMAS. Buvau išgėręs stiklinę vandens... Sakau...
VALDYTOJAS. Tam yra išvietė. (Eina prie lango) Įdomu, kas galėjo atidaryti langą. Ką manai?

Pauzė

TOMAS (tebemaigo jungiklį). Išvietė kitam pastato gale. Ir ten atsakančiai smirdi!
VALDYTOJAS (piktai žvilgteli į Tomą). Patys ir prismardinat. Užteks gadinti jungiklį! Du gehst mir auf die Eier! (vok: Tu mane užknisai!) Marš nuo sienos!
TOMAS. Klausau, ponas.
VALDYTOJAS. Padarykim taip. Tu uždaryk langą, o aš pasiknebi-nėsiu elektros spintoje.
TOMAS. Jawohl (vok: Gerai), ponas.
VALDYTOJAS (staiga sustoja). Visai pamiršau. O kur mūsų Mikas?
TOMAS. Nežinau, ponas. Gal sakau...
VALDYTOJAS. Lovoj čiupinėjai?
TOMAS. Nesuspėjau. Mielai būčiau pačiupinėjęs, bet nebuvo kada. Pajutau, kaip kojas po kaldra staiga ėmė sukiot... Tada jau strimgalviais atbėgau tiesiai pas jus.
VALDYTOJAS. Velniai  nematė. Dabar uždaryk  langą ir kad man nė cypt! Tuoj grįšiu.
TOMAS. Supratau, ponas.

Valdytojas išeina. Likęs vienas, Tomas apsidairo ir vogčiomis sėlina prie lango. Pauzė

TOMAS. Hm... Išlėkė paskraidyt paukštelis! Miko vietoj aš irgi ilgai nesvarstyčiau. Turint tokį pasisekimą tarp moterų... Che, che... O ką? Juk gailestis atrakina net saugiausias širdies spynas. Atsiveria neribotos galimybės pasiaust po sijonais, taip sakant. Et, net kvapą gniaužia! (Pamato ramentus) Kas čia tokie? Nieko sau! (Pakilnoja) Kokie juokingi! Tokių dar nebuvau matęs. (Pauzė. Dirsteli pro langą) Na ir naktelė! Kieme savo rankos pirštų neįstengtum įžiūrėt. O Mikui – vieni juokai. Juk ir taip aklas! Ką jis gali daugiau prarast? (Progiesmiu) Kol gaidys triskart užkakariekuos... (Nusijuokia) Tai va... Barškindamas taką neregio lazda, pamažu kulkšniuoja žmogus pas mergas į miestelį... (Uždaro langą) Štai taip. Gūdi išnakčių tamsa ir mįslingai pravertas langas... Simbiozė, verčianti springti iš siaubo kiekvieną prieglaudos senbuvį. (Valandėlę pagalvoja) Aha, ką dar liepė... Berods, viskas! (Ima ramentus ir, pasiramstydamas jais, raišuoja po sceną) Achtung, achtung! (vok: Dėmesio, dėmesio!) Prieš jus vargšelis Tomas, kuriam atleidžiamos visos smulkios ir mirtinos nuodėmės – dėl išskirtinio kvailumo! Jis gali kiek tinkamas šlapintis ant elektros laidų ir akiplėšiškai masturbuotis lovoje, nė neprisidengęs antklode. Pagailėkite jo, ponai! Susimilkite, ponios! Suvilgykite jo sukepusias lūpas drėgnu bučiniu. Savo krūtų speneliais geidulingai palieskit jo apšarmojusią širdį. Gerbiamos damos, nepašykštėkite glamonių šitam kvaileliui, kaip nepagailite jų Mikui, iš Rytų Europos miškų atklydusiam utėlėtam neregiui, kuris moterį sugeba atpažinti į tam tikrą vietą pabaksnojęs savo lazda... Kuris... (Užlipa ant Miko, suklumpa ir griūva ant scenos grindų) Kas čia dabar... (Ropodamas grabinėja gulintį) Ei, kas tu toks, drauguži? (Atsistoja ir keliskart nestipriai paspiria Miką koja) Kas tu toks, girdi? (Pauzė) Brolau! (Dar kartą spiria. Dabar – iš visų jėgų) Ponas, valdytojau!

Grįžta valdytojas

VALDYTOJAS. Atrodo, liepiau tyliai tupėt! Ko klykauji kaip kokia besikrušanti pana? Savo plyšavimais pažadinsi visą namą!
TOMAS. Ponas valdytojau, kažkas svetainėje guli. Eee... kažkieno suknistas lavonas... Trumpai tariant, sėlinau prie lango ir netyčia užkabinau jį kaire koja. Vos neišsitrėškiau ant aslos! Tada aš...
VALDYTOJAS (prieina arčiau). Tamsoje nieko nematau...
TOMAS (rodo pirštu). Štai jis. Aukštielninkas tįso ant mūsų grindų. Pasigrožėkit!

Valdytojas pasilenkia, kurį laiką apžiūrinėja Miką

VALDYTOJAS. Kodėl manai, kad čia lavonas?
TOMAS. Nieko neužuodžiat?
VALDYTOJAS (atsargiai čiupinėja Miką). Kad dar šiltas...
TOMAS. Turbūt, nespėjo atšalti. Pažįstu tokius kaip nuluptus!
VALDYTOJAS. Gana skiesti nesąmones!
TOMAS. Vaikystėje turėjau polipus. Visa nosis tirštai buvo pridygusi polipų. Kaip kokių koralų rife, aštrių lyg peilis. Nebūdavo dienos, kad nesusižeisčiau piršto. Kvėpuodavau per burną. O paskui man padarė operaciją... Tokie labai baltai apsirengę ponai... Su replėmis ištraukė kraupiai didelį kruviną gniutulą. Užtat dabar uodžiu kaip skalikas. Pamenat žiurkę? Tą, kuri prieš pat Žolinę įsigudrino prisprogti pono valdytojo naktinpuody? Sunkaus svorio čempionė, ne kitaip!
VALDYTOJAS. Langą uždarei?
TOMAS. Jei ne aš... Na žodžiu... Kelias dienas uostinėjau ir sukau galvą, iš kur pono valdytojo miegamajame sklinda toks keistas aromatas. Tada atsiraičiau rankovę ir palindau po lova... Sumurdžiau ranką į naktinpuodį iki pat alkūnės...
VALDYTOJAS. Ar uždarei langą, klausiu?

Pauzė

TOMAS (šiek tiek įsižeidęs). Argi nematot?
VALDYTOJAS (susimąstęs). Scheisse! (vok: Šūdas!) Gal, sakau, pro langą jis įsirioglino.
TOMAS. Lavonas? Dievulėliau!

Valdytojas dar kartą pasilenkia ir vėl grabinėja Miką. Užčiuopęs palto skverną, delnu paliečia palto audinį, bet tuoj pat atitraukia ranką. Pauosto  pirštus

VALDYTOJAS. Galėčiau kirsti lažybų, tą milą kadaise esu  jau lietęs!
TOMAS. Abejoju. Veikiausiai, čia koks nors... Kaip čia moksliškiau išsireiškus... Kažkoks deja vu...
VALDYTOJAS (toliau grabinėja). Nesiginčysiu, gali būti ir taip.

Ilga pauzė

TOMAS. Kaži, kodėl nedega lempos?
VALDYTOJAS. Į  pastotę  trenkė  žaibas. Skambinau elektrikams. Sakė, krapštysis  ten iki ryto. 
TOMAS. Aš atnešiu žvakes!
VALDYTOJAS. Nebloga mintis. Ar žinai, kur ieškot?
TOMAS. Lentynėlėje virš indaujos.
VALDYTOJAS. Paskui jau niekur daugiau nebešmirinėk.
TOMAS. Nešmirinėsiu, ponas valdytojau. Padarysiu, ką liepėt.

Tomas vis dar tebestovi vietoje

VALDYTOJAS. Kažkas dar?
TOMAS. Ramentai...
VALDYTOJAS. Kas kas?
TOMAS (atsainiai ranka mosteli ramentų link). Aš juos aptikau prie lango. Kai jūs išėjot ieškoti šviesos...
VALDYTOJAS (pamato ramentus ir rodo į Miką). Manai, šitas atsinešė?

Pauzė

TOMAS. Viename žurnale kartą mačiau klasišką piešinį. Labai įžymaus senovės meistro darbas. Ji tame paveiksle buvo su ramentais ir... ir dvokė!
VALDYTOJAS. Ji?
TOMAS. Aha... Mirtis!
VALDYTOJAS (krūpteli). Gal visai kuoktelėjai? Kaip piešinys gali dvokti? Drožk atnešti žvakių!
TOMAS. Tuojau, ponas.

Tomas išbėga. Likęs vienas, valdytojas susimąstęs iš lėto stypčioja po kambarį. Dairosi, nueina prie spintelės, pavarto laikraščius, pakilnoja popiergalius ant grindų

VALDYTOJAS. Atrodo, didesnės žalos nepatyrėm. Toks pirmas įspūdis. Nors ką gali žinot… (Pamato išmėtytus prie dėžės rūbus ir rūsčiai žvilgteli į tamsoje ant grindų gulintį Miką) Aha... Va į ką tas mėšlo gabalas kėsinosi. O kiek kartų visiems čia prieglaudoje primygtinai kaliau į galvas: malonėkit sandariai uždaryt langus! Juk oda šiurpsta, kai atsiverti laikraštį. Miestelyje kaip grybai po lietaus dygsta stovyklos, į kurias atvykėliai traukia tarsi skėriai. Sako, ten obuoliui nuo obels jau nebėra vietos kur nukrist! O valdžia toliau gieda seną giesmelę. Atseit, įsileiskit pabėgėlius, priglauskit, pašerkit ir ateityje turėsit apčiuopiamos naudos! Kelias prieglaudas jau susprogdino savižudžiai, o jie ir toliau trimituoja apie šviežio kraujo būtinybę mūsų senstančiai visuomenei. (Koja netyčia paspiria Miko lazdą) Hm... Miko lazda! Negi ir ją tie nevidonai ketino nugvelbt? Kokia niekšybė! Pasaulyje jau nebeliko nė kruopelytės sąžinės, štai ką aš jums pasakysiu... (Paima ramentus ir, pasiramstydamas jais, šlubčioja po kambarį) Nuostabu! Patogūs, tvirti ramentai! (Šlubčioja) Šiais laikais tokių nebegamina. Kur tau! Dabar ramentus kurpia suknistuose fabrikų konvejeriuose iš visokių atliekų. Modernių nanotechnologijų amžius, o ramentus gamina iš nebe pirmos jaunystės drožlių faršo, prikimšto standiklių ir konservantų... Ir dar. (Pakeltu balsu) Ponai, nuo šiol akyliau sekite užrašus ant produkto pakuotės! Iš tiesų, sakau jums, venkite netikrų pranašų, kurių šūdo garantinis laikas yra seniai pasibaigęs… (Atsikrenkščia, kilsteli dėžės apvožą ir garsiai išspjauna skreplį į dėžę. Iš dėžės girdisi nepasitenkinimo murmesys. Valdytojas sustingsta ir valandėlę klausosi) Čia tu, Tomai? (Pauzė) Tomai!

Grįžta Tomas. Valdytojas įdėmiai stebi jį. Ilga pauzė

TOMAS. Eee... atnešiau žvakes, ponas valdytojau.
VALDYTOJAS (atremia ramentus į sieną). Kur tiek ilgai buvai?
TOMAS. Ieškojau degtukų. Ant viryklės – neradau, tada ėmiau rausti stalčius. O paskui prisiminiau, kad ponas valdytojas vakarais slapčia savo kambary rūko žolę...
VALDYTOJAS. Seniai atėjai?
TOMAS. Kur?
VALDYTOJAS. Čia...
TOMAS. Tik ką.

Pauzė

VALDYTOJAS (nepatikliai dirsčioja į dėžę). Man pasivaideno, kad girdžiu kažkieno balsą.
TOMAS. Visą kelią tylėjau kaip išdarinėta žuvis. Gal mūsų numirėlis prašneko?
VALDYTOJAS. Gal.
TOMAS (rausia kišenes). Bėgau, liežuvį iškišęs... Bet kai  suradau degtukus... (Nustoja rausti ir pasikaso pakaušį) Negi būsiu pametęs...
VALDYTOJAS. Pametęs?
TOMAS (suranda kišenėje degtukus). Cha...  O ką aš sakiau!

Patenkintas rodo valdytojui dėžutę

VALDYTOJAS (piktai). Tai ko išsižiojęs dar vėpsai? Uždek žvakę ir pašviesk man!
TOMAS. Tuojau, ponas. (Uždega žvakę ir kiša Mikui prie pat veido) Jėzau Kristau! (Persižegnoja) Tie juodi akinių stiklai... vienu žodžiu... (Pasikaso pakaušį) Lavonas labai primena mūsų Miką, ponas valdytojau!
VALDYTOJAS. Negali būti! Duokš žvakę. (Atsargiai paima iš Tomo  žvakę ir pasilenkęs spokso į Miką) Ot schwein!  (vok: Kiaulė)
TOMAS. Iškart pažinau...
VALDYTOJAS. Hm... Įdomu, ką  jis veikė svetainėje? Juk esam sutarę naktimis gulėt lovose!
TOMAS. Bala nematė, pasakysiu... Mikas vaikšto pas bobas!
VALDYTOJAS. Pas ką?
TOMAS. Į miestelį jis slapčia pas mergas kasnakt vaikštinėja!
VALDYTOJAS. Nenusišnekėk!
TOMAS. Garbės žodis, aš viską matau... Atsikelia ir tyliai ant pirštų galų tamsoje kažkur išsėlina. Mano, kad aš nieko negirdžiu, o juk aš, kaip ponas valdytojas gerai žino, sergu nemiga. Apskritai miegas man beveik nereikalingas. Bet, kadangi liepėt gulėt lovoj...
VALDYTOJAS (grąžina Tomui žvakę). Ko anksčiau nepasakojai apie naktinius Miko žygius?
TOMAS. Rinkau įrodymus. Norėjau viską ištirti, o tada  išdėti  tiesiai jam į akis. Kad net ausys raitytųsi iš gėdos!
VALDYTOJAS (tebežvilgčioja į Miką). Vadinas, atsikelia ir išeina?
TOMAS. Iš kambario, ponas valdytojau...
VALDYTOJAS. Keista...

Kelių sekundžių pauzė

TOMAS. Girdėjot, ką vakar mums aiškino per žinias? Rodė mūsų miestelio stovyklą. Ten spiečiasi tuntai išbadėjusių moterų!
VALDYTOJAS. Tu apie pabėgėles šneki?
TOMAS. Būtent! Reporteris tvirtino, kad savo šalyje jos tupi užrakintos haremuose. Į normalų vyrą gauna tik pro rakto skylutę  paspoksot. Vos kelias minutes per savaitę pavarvinti seilę, taip sakant... Juk abu žiūrėjom specialią laidą per televizorių! Reporteris dar aiškino, jog dauguma vyrų paskui žuvo kare arba nuburbuliavo jūroje... Vargšelės vienui vienos iki mūsų miestelio pėsčiomis sukorė tūkstančius kilometrų, o po tokio ilgo susilaikymo... 
VALDYTOJAS. O ką sako Europos feministės? Kur jos žiūri?
TOMAS. Ką jos gali pasakyti? Ir toliau baksnoja į mus. Per sprindį nuo savo terbos nieko nemato.
VALDYTOJAS. Mane labiau išgąsdino kitkas. Po tų moterų eee... papais ant pilvo, kiek nugirdau, tvirtinami specialūs korsetai su bombomis. Kitaip tariant, palieti papą – detonuoji sprogmenį! Taigi, jos vaikštančios bombos, brolau! Iki stovyklos beveik trisdešimt kilometrų. Sukarti tokį kelią vien tam, kad akimirksniu išlėktum į orą! Pats pagalvok! Negi manai, kad Mikas...
TOMAS. Kur tada jis naktimis šlaistosi?
VALDYTOJAS. Nežinau. Kai atsikels, iškvosim.

Ilga pauzė

TOMAS. Manot, gyvas?
VALDYTOJAS (tikrina pulsą). Hm... Širdis dar plaka. 
TOMAS. Parūpinkim jam gydytoją...
VALDYTOJAS (kurį laiką svarsto). Patys kaip nors susitvarkysim.
TOMAS. Man  šovė  į galvą gera  mintis. Pakaitinkim žvake Mikui padus. Kiti taip daro. Jeigu nepadės, iškviesim gydytoją.

Pauzė. Tomas tebestovi su žvake rankoje ir žiūri į valdy-toją

VALDYTOJAS. Velniai nematė, nuauk batus!
TOMAS. Klausau, ponas.

Eina prie lango, padeda ant spintelės žvakę, po to sugrįžta ir nuauna Mikui batus. Vėl paima žvakę ir lenkias prie Miko kojų

VALDYTOJAS (staiga sugriebia Tomą už alkūnės). Ar pasiutai! Sudeginsi naujas kojines.
TOMAS. Tai ką daryti?
VALDYTOJAS. Numauk jam kojines, kas dar neaišku! Matei kitų metų biudžetą?
TOMAS (atsargiai grybšteli kojines ir pauosto pirštus). Tai kad smirdi.
VALDYTOJAS. Kaip taip gali būt? Šiemet pirktos kojinės! Garantinis laikas nesibaigęs...
TOMAS. Ką aš žinau. Kvapą užima, kai pasilenki...
VALDYTOJAS. Še nosinę!

Tomas nosine prisidengia šnerves, numauna kojinę nuo dešinės kojos ir prikiša žvakės liepsną prie pado. Mikas tuoj pat pašoka ir staugdamas straksi po sceną

MIKAS. Padėkit! Degu!

Nustoja straksėti. Krenta ant nugaros ir iškelia aukštyn kojas. Su didžiausia atidžia pirštais apčiupinėja padus

TOMAS. Nepaprastai džiaugiamės tave vėl matydami gyvą, Mikai!
MIKAS.  Neknisk proto! Greičiau sakyk, kur mano kojinė?
TOMAS (paduoda kojinę). Nuoširdžiai kalbu. Vienu metu labai sunerimom dėl tavęs. Galvojom, kad tu numirei...
MIKAS. Kur gi ne. Leck mich am Arsch! (vok: Palaižyk man užpakalį!) Ir leisk mirusiems  irgi pakasti savo mirusius...   
TOMAS. Čia tu nesąmones šneki. Na, aš taip pamaniau... Ir paskui ponas valdytojas taip pamanė...
MIKAS. Ir taip manydamas bandei padegti mano koją? Švenčiausioji visų Europos Subingalvių Močia! Su žvakele! Kaip kokią pliauską krosnies pakurai!
TOMAS. Tik pakaitinti padą, tavo žiniai... O kojinę numoviau, nes ponas valdytojas man pasakė...
MIKAS. Fahr zur Hölle! (vok: Eik velniop!)
TOMAS. Girdėjot, ponas valdytojau?
MIKAS (rodo koją Tomui). Žiūrėk, atrodo ir toliau smilksta... Ar šitoje sumautoje prieglaudoje yra telefonas? Noriu skubiai pašnekėti su gaisrininkais. Reikalinga profesionali ugniagesio konsultacija.
VALDYTOAS. Mes turim  savo vidaus taisykles, Mikai. Ir net jei tu pas mus atkeliavai iš  Rytų,  privalai jų laikytis. Štai taip!  O dabar malonėk atskleisti, ką čia veiki? Tik be jokių išsisukinėjimų!
MIKAS (atsisėda ant grindų ir maunasi kojinę). Nėra ką čia daug pasakoti? Šlapimo pūslė pas mane netvarkoj... Paryčiais taip ima spaust... 
VALDYTOJAS. Juk išvietė – kitame namo gale?
MIKAS (vis dar gulėdamas ant nugaros bando užsimauti kojinę). Ten atsakančiai dvokia. Paklauskit Tomo.
VALDYTOJAS. Hm... Kažką tu slepi nuo mūsų.
TOMAS. Slepia, ponas valdytojau!
VALDYTOJAS (žvelgia į Tomą). Tikrai? Klok, ką dar žinai!
TOMAS. Anksčiau pas mus dirbo virėja...
VALDYTOJAS (susierzinęs). Aaa... Tu apie tą vagilę kalbi? Prisimenu, kaipgi! Sukiojos čia viso labo du ar tris mėnesius, o tada  ištuštino prieglaudos kasą ir išskrido laimės ieškoti kitur. Paliko mus be skatiko, rupūžė! Labai apsidžiaugčiau, jei ją velniai smaloje romytų iki Paskutinio teismo dienos! Mielai dar primokėčiau iš savo asmeninės sąskaitos banke už tas linksmybes!

Pauzė

TOMAS. Tai va. Užeinu kartą į virtuvės patalpas ir matau – sėdi abu ir burkuoja... Kaip balandėliai...
VALDYTOJAS. Virėja su Miku?
TOMAS. Nemazgoti dubenys lipte lipa iš kriauklės, o virėja savo sėdynės pagardais drėkina stalą ir žvengia. Vidury šviesios dienos, ar galit įsivaizduot? Maniau, pilvas plyš, garbės žodis!

Pauzė

VALDYTOJAS. Kažkodėl labai nenustebinai.
TOMAS. O priešais tą priplėkusių puodų karalienę ant taburetės lyg koks iš dangaus nutūpęs archangelas Mykolas sėdi mūsų Mikas!
VALDYTOJAS. Aišku. Ką sakė, kai tave išvydo?
TOMAS. Ką sakė? Gal juokaujat? Nė žodelio nesiteikė išstenėt. Abu elgėsi taip, tarsi būčiau tuščia vieta.
VALDYTOJAS. Virėja nuo stalo nenulipo?
TOMAS. Sulauksi iš jos! Nė krust! Sėdėjo šlaunį ant šlaunies užkėlus. Rūra ant staltiesės…
VALDYTOJAS. Ant staltiesės?
TOMAS. Ant mūsų proginės lininės staltiesės, ponas valdytojau.
VALDYTOJAS. Taufelsweib! (vok: Velnio boba!)
TOMAS. Bet čia dar ne viskas...
MIKAS. Gal pagaliau užčiaupsi žabtus?
TOMAS. Pala, aš tik pradėjau... (Su pasidygėjimu kurį laiką žiūri į Miką, o paskui pratrūksta) Galvoji, tau viskas yra leidžiama? Manai, kad gali trankytis pas mergas? Juk aš sergu nemiga, ponas valdytojas žino... Tai va... Dėl to puikiai girdžiu, ką tu naktimis išdarinėji... Girdžiu, kaip tu lipi iš lovos, o paskui pramerkiu vieną akį ir tamsoje regiu, kaip paslapčiom ant pirštų galų tykini iš kambario... Matau, kaip...

Grūmodamas kumščiu Mikas pašoka nuo grindų. Tomas tuoj pat vikriai liuokteli valdytojui už nugaros

MIKAS. Vadinasi, tu mane šnipinėji?
TOMAS. Aš tik akį pramerkiu…
VALDYTOJAS. Užteks rietenų!  (Dairosi) Kur tavo žvakė, Tomai?

Tomas pro valdytojo tarpkojį iškiša degančią žvakę. Valdytojas pastveria Tomo riešą ir tvirtai suspaudžia. Kurį laiką ta keistai persipynusi dviejų figūrų konstrukcija su mirksinčia žvake iš lėto negrabiai krypuoja prietemoje, kol galiausiai užkliūva už Miko lazdos 

VALDYTOJAS (paleidžia Tomo riešą, pakelia nuo grindų lazdą ir mojuoja virš galvos). Prieik arčiau, Mikai. Atspėk, ką aš laikau delne?
MIKAS. Iš kur man žinot! 
VALDYTOJAS. O tu labiau pasistenk.
MIKAS. Eee... Tai gal mano lazdą suradot?
VALDYTOJAS (įtariai žiūri į Miką). Oho! Nieko sau intuicija!
MIKAS. Ne iš gero gyvenimo... Tiesą pasakius, jau pavargau pimpalo galu grindis čiupinėt.
TOMAS (toliau slepiasi už valdytojo nugaros). Pataikei tiesiai į dešimtuką.
MIKAS. Atspėjau? Na, aš pažiūrėjau… pagalvojau... nėr lazdos! Sakau, gal…

Kambaryje staiga užsižiebia šviesa. Užvertę galvas, visi trys spokso į lubas

VALDYTOJAS. Pagaliau! Jau maniau, iki ryto teks murkdytis tamsoje.
MIKAS. Kažkas nutiko ne taip?
TOMAS (kyšteli galvą pro valdytojo petį). Į pastotę trenkė žaibas. Ponas valdytojas skambino elektrikams.
MIKAS. Tikrai? Vadinas, nedegė lempos?
VALDYTOJAS. Vargom su žvakėm. Nors palauk... (Įtariai žiūri į Miką) Kada įsijungė elektra, tu užvertei galvą aukštyn.
MIKAS. Tikrai? Eina šikt!
VALDYTOJAS. Galiu lažintis. Drauge su mumis tu kurį laiką irgi spoksojai į lempas.
MIKAS. Matyt taip ir buvo, kaip sakot. Dabar visų smulkmenų nebeprisimenu.

Pauzė

VALDYTOJAS. Gerai.  Užbaikim  temą.  Kaip kadais skelbė vienas garsus filosofas, svarbiausia į tą pačią mėšlo krūvą neįminti daugiau kaip du kartus. Bet pirma atsakyk į dar vieną klausimą, Mikai. Tu atidarei langą?
MIKAS. Išprotėjot? Nė neprisiliečiau prie jo. Ant pirštų galų tyliai prisėlinau prie lango, o jis staiga pats ėmė ir atsidarė...
VALDYTOJAS. Prisėlinai?
MIKAS. Iš kiemo sklido labai keisti garsai. Man pasidingojo, jog girdžiu kažkieno žingsnius... Rimtai. Kažkas trainiojos aplink namą. Knietėjo pasiklausyti.
VALDYTOJAS. Taip ir maniau. Matyt, netyčia pajudinai rankeną. Kiek kartų sakiau, kad į svetainę naktį nekeltum kojos!
TOMAS. Sakėt, ponas valdytojau. Milijoną kartų!
MIKAS. Man pasirodė, kad kažkas iš kitos pusės beldžia į stiklą. Ėmiau galvoti, kas galėjo atsibaladoti tokiu vėlyvu metu ir staiga... Na, vienu žodžiu... Kritau be sąmonės tįsojau, kol jūs prikėlėt.

Pauzė

VALDYTOJAS. Hm... Gal langą atidarė vėjas?
MIKAS (pašnibždom). Tikrai, ne. Ten buvo kažkoks žmogus. Baltais tvarsčiais galvą apsimuturiavęs vyras su ramentais... Tikriausiai, koks nors karo invalidas iš pabėgėlių stovyklos.
VALDYTOJAS. Saldžiapute mergele! (Žvilgteli į ramentus) Vadinasi, jis ir į kambarį...
MIKAS. Tai va. (Bejėgiškai skėsteli rankomis) O ką aš daugiau galėjau padaryti...

Valdytojas nervingai trepsi po kambarį. Tuo tarpu Tomas atsitraukia į scenos pakraštį. Vis dar baikščiai stebi Miką

VALDYTOJAS. Tai sakai, pro langą įlipo vyras?
MIKAS.  Subintuotu skalpu... 
VALDYTOJAS. Gaila, su moterimis būtų paprasčiau. Nors ką gali žinot! (Atsisėda ant dėžės, iš kišenės išsitraukia nosinę, garsiai nusišnypščia, o paskui pasišluosto kaktą ir įgrūda nosinę atgal į kišenę) Oh, mein Gott! (vok: O Dieve!)
MIKAS. Aš žinau, kur tas žmogus pasislėpė.
VALDYTOJAS. Žinai?
MIKAS. Jis įlindo į tą dėžę, ant kurios ponas dabar sėdit.
VALDYTOJAS (staiga pašoka). Kodėl iškart nesakei? Gerai, kad įsibrovėlis nesugalvojo detonuoti sprogmens, kol aš savo sušiktą sėdynę šildžiau ant dangčio! Pala... (Pirštu iš tolo baksnoja į dėžę) Kodėl manai, kad jis ten?
MIKAS. Mačiau. Pakėlė dangtį ir šmurkštelėjo į vidų.
VALDYTOJAS. Matei?
MIKAS. Na taip, mačiau... Tai yra... (Pauzė) Tiksliau tariant...
VALDYTOJAS. Atseit, girdėjai?
MIKAS. Būtent. Juk aš – aklas. Dar prieš jums su Tomu pasirodant kambary, trinktelėjo apvožalas... Tiesa, buvo tamsu, bet aš akies krašteliu... Tfu, ausies krašteliu... Taigi. Supratau, kad jis pasislėpė dėžėj.  Kur daugiau pas mus pasislėpsi?
VALDYTOJAS. Ką dabar daryti? (Dairosi) O kur, po velnių, Tomas?
TOMAS (pribėga). Čia, ponas valdytojau! Eee...
VALDYTOJAS. Atsiradai pačiu laiku. Dabar klausyk, Mikas sako, kad mūsų dėžėj apsigyveno kažkoks žmogus.
TOMAS. Dėžėj?
VALDYTOJAS. Panašu, kad tas vyrukas atsikraustė pas mus iš stovyklos...

Pauzė

TOMAS. Geriausia būtų pakelt dangtį ir pasižiūrėt...
VALDYTOJAS. Ir aš taip manau.
TOMAS. Gali nutikti taip, kad dėžėje slepias Miko pana. Iš pabėgėlių stovyklos...
VALDYTOJAS. Su moterim mes jau kaip nors... Juk esam trise...
TOMAS. Ponas valdytojau, o jeigu ji visai plika?
VALDYTOJAS. Kaip tai plika?
TOMAS. Tarsi Ieva po burka...
VALDYTOJAS. Nepergyvenk, rasim kuo tos mergos nuogą subinę apsiaust. Juk troba lūžta nuo visokių senų skudurų. Geriau padarykim taip: tu iškart griebi lazdą ir beldi. Tada žiūrėsim... Ar aišku? O mudu su Miku pasislėpsime už spintelės. Neužsibūsime ten... Šiaip ar taip, NATO penktas prieglaudos sutarties straipsnis... Niekur nesidėsi. Juk esam vienas kitam įsipareigoję... (Pauzė) Vienu žodžiu, mes nuolat siųsim tau ženklus... Tikrai nesijausi vienišas. Bet ir tu nesnausk. Jei paaiškės, jog dėžėje tupi savižudė, iškart griebk ją į glėbį ir stipriai suspaudęs laikyk. Atlėksim tavęs gelbėt, supratai? Tik stenkis per daug nesuspausti papų. Nes visa įstaiga gali akimirksniu išlėkt į orą.
MIKAS. Ar jau visai apkurtot! Dėžėje – vyras!
VALDYTOJAS (įspraudžia lazdą Tomui į delną). Paskolinam tau Miko lazdą. Jei iš dėžės išsiropš vyras, ilgai nedvejok. Reikalauk dokumentų. Ir laikyk lazdą aukštai iškėlęs, lyg būtum koks profesionalus beisbolininkas. Mikas sako, kad tas kariškis sužeistas. Galva jam stipriai palopyta. Taigi, vaizduok, jog taikais būtent į ją. Tegul mato, kad tu irgi ne pėsčias! Dabar atstovauji visai Europai, nepamiršk. Vaizduok, jog Senasis kontinentas irgi turi galių. Nors... eee... Gal jis visai ne teroristas? (Pauzė) Kodėl, ne? Bet tada, lai parodo migracijos tarnybos leidimą!
TOMAS. Pana tenai! Galiu lažintis.
VALDYTOJAS (tempdamas už rankovės Miką prie lango). Gerai, lauk sutarto ženklo. (Valdytojas ir Mikas pasislepia už spintelės) Tik neužmik! Kai liepsiu, iškart belsk!

Likęs vienas, Tomas bėgioja po sceną ir azartiškai mojuoja lazda. Imituoja įvairias smūgių technikas

TOMAS (nekantraudamas). Ar jau galiu trinktelėt?
VALDYTOJAS (trumpam iškiša galvą). Gali. Trenk taip, kad tam dėžėj akys ant kaktos išvirstų.

Tomas kelis kartus trenkia į dėžę lazda. Apvožalas nulekia ant grindų, ir iš dėžės keturiomis išsikerėplina Salamas Abdeslamas ibn Halymas. Atsistoja ir kurį laiką prisimerkęs smalsiai žvalgosi po kambarį

SALAMAS. Auū! (Pamato Tomą) Ačiū Viešpačiui, nors viena vargana gyva dvasia šalia! Net nežinau, kaip į tamstą kreiptis? Laba diena!
TOMAS. Naktis dabar...
SALAMAS (užkiša smilių po turbanu, pakrapšto ausį, paskui rūpestingai apžiūri iškrapštytą turinį). Atleisk, neišgirdau?
TOMAS. Tu pasakei – laba diena....
SALAMAS. O ką? Blogai padariau? Beje, į šitų namų šeimininką nesi labai panašus.
TOMAS. Dabar – gili naktis... Negi nepastebi? O gal tu irgi...
SALAMAS. Tiek daug lubose lempų. Jau pamaniau – išaušo...
TOMAS. Ketvirta valanda nakties...

Pauzė. Tomas nenuleidžia nuo Salamo akių

SALAMAS. Beje, prastai vėdinat dėžę, štai ką aš tamstai pasakysiu.
TOMAS.  Vėdinam kai kada.
SALAMAS. Stovykloje man tvirtino ką kita. Atseit, pas jus – pavyzdinė tvarka. Karininkas iš paskirstymo tarnybos taip sakė. Ir kaip įmanydamas liaupsino jūsų prieglaudą. Melavo, šunsnukis... (Dirbtinai pakosėja) Dėžėje vos neužtroškau nuo dulkių!
TOMAS. Tu buvau stovykloje?
SALAMAS. O ką?
TOMAS. Dabar viskas aišku.
SALAMAS. Dėl Dievo meilės,  ko tamsta į mane taip  įkyriai spoksai? Gal gyvo žmogaus nesi matęs? Ir malonėk nuleisti lazdą!
TOMAS (nuleidžia lazdą). Klausyk, tu vienas lindėjai dėžėj?
SALAMAS. Patikėk, vienas. Susirietęs kaip sliekas...
TOMAS. Neankšta buvo?
SALAMAS (baksteli į dėžės ertmę pirštu). Pats tamsta įsitikink. O kodėl klausi?
TOMAS. Galvoju, nelabai būtumėt tilpę dviese...
SALAMAS. Dviese?
TOMAS. Taigi.

Ilga pauzė

SALAMAS. Keistas tamsta kažkoks. Užduodi idiotiškus klausimus...
TOMAS (rodo į langą). Tu iš ten?

Pauzė

SALAMAS. Ką tamsta turi omeny?
TOMAS. Klausiu, kaip čia patekai? Gal įlipai pro langą?
SALAMAS. Berods. Dabar tikrai taip greit nepasakysiu. Ar esi girdėjęs ką nors apie klaustrofobiją? Paprastai ja suserga žmonės ilgai kankinti  nevėdintose dėžėse...
TOMAS. Mes tavęs prievarta į dėžę nekišom.
SALAMAS. Ta liga akimirksniu suėda atmintį...
TOMAS. Vadinasi, atkulniavai iš miestelio?
SALAMAS. Kaip čia pasakius... Keliaudamas aplankiau jų begalę. Priklauso nuo to, apie kurį miestelį šneki.
TOMAS. Kalbu apie mūsų miestelį. Trisdešimt kilometrų nuo prieglaudos... Iš ten mums kasdien atveža maistą.
SALAMAS. Aaa... Ko iškart tamsta nesakei? Buvau trumpam ten apsistojęs. O paskui man pasiūlė vykti į kažkokį ubagų kumetyną Rytų užkampy, bet atsisakiau... Teko bėgte grįžti į stovyklą.
TOMAS. Atsisakei?
SALAMAS. Užteko proto. Juk iškart sulėkė keli spuoguoti vaikinai ir nė nepasilabinę griebėsi kamantinėt apie mano tikėjimą, šeimą ir kokius mokslus esu baigęs. O patys, matau – normalia žmonių kalba nesugeba suregzt sakinio. Iš lapelių mūsiškai skaitė klausimus. Gali įsivaizduot? Bet čia buvo tik apšilimas... Paskui tie vyrukai jau atvirai griebėsi plauti man smegenis. Sako, norėtumėm, kad tu būtum krikščionis, kad tu būtum mokslų daktaras... Tada aš tų gudročių ir paklausiau: jei tokie reikalavimai, tada kokio dydžio jūsų suknistoje šalyje pašalpos? Tiesiai šviesiai išdrožiau, nes kantrybė irgi turi ribas... Būtum matęs, kaip jie susimėtė. Keli net mikčiot pradėjo... Nepagražinu nė per nago juodymą. O paskui ėmė atsiprašinėt, sako, pas mus, deja, reikės tau dirbti, brolau. Taip ir išsireiškė! Tada aš jiems ir pasakiau: ne tam rizikavau gyvybe, irkline valtimi skrosdamas pietų jūras drauge su visokiais apdriskėliais ir teroristais!
TOMAS. Tu plaukei su teroristais? Ponas valdytojau! Girdėjot?
SALAMAS. Ko tamsta šūkauji. Juk stovykloje mums buvo pažadėta ori senatvė. Laimė, miestely radau skelbimą apie jūsų įstaigos integracijos programas. Tada pamaniau – kodėl ne? Iškart pėsčias patraukiau tiesiai pas jus.

Virš spintelės išlenda valdytojo galva, rankos. Siunčia Tomui kažkokius ženklus

TOMAS. Miką pažįsti?
SALAMAS. Ką tokį?
TOMAS. Miką iš mūsų prieglaudos. Jis į miestelį naktimis slapčia vaikštinėja.
SALAMAS. Tegul vaikštinėja sau sveikas! Sakyk meldžiamasis, prie ko čia aš?
TOMAS. Jis irgi iš Rytų... Gal sakau, judu kartu?..
SALAMAS. Su tuo jūsų Miku?
TOMAS. Būtent.
SALAMAS. Durnių laivas kažkoks!
TOMAS. Vadinasi, tu jo nesi matęs?
SALAMAS. Jau sakiau tamstai. Pirmą kartą tokį vardą girdžiu.
TOMAS. Galėjo kitu vardu pasivadinti...
SALAMAS.  O kaip jis atrodo?
TOMAS (galvoja). Kaip atrodo?
SALAMAS. Na taip. Gal tas jūsų Mikas turi kažkokių ypatingų požymių? 
TOMAS. Miko su nieko nesumaišysi!
SALAMAS. Eik, eik.
TOMAS. Tik neišsigąsk... Miko abi akys stiklinės!
SALAMAS.  Nori pasakyt, kad jis visai nieko nemato?
TOMAS. O ką? Vaikystėje strakaliojo kažkokiam viešam parke ir netyčia išsidūrė abi akis. Dukart atsitrenkė į kažkokį ekshibicionistą praskleistu paltu...

Pauzė

SALAMAS (abejodamas). Juk sakei, kad Mikas naktimis į miestelį varinėja?
TOMAS. Gali pagalvot? Beveik trisdešimt kilometrų į vieną pusę!
SALAMAS. Savo gyvenime girdėjau begalę neįtikėtinų istorijų. Regėjau visokių keisčiausių stebuklų. Tačiau tokio kieto aklo bičo man dar neteko sutikti. Kita vertus, traukdamas per Eurazijos dykumas, taipogi mačiau daugybę apsimetėlių. Tamsta čia man aiškini, kad to jūsų vaikino abi akys dirbtinės. Iš stiklo, tos akys, tamsta mane tikini... O juk stiklas –  perregimas... (Pauzė) Gal jis tik vaidina neregį, a?
TOMAS. Kaip tu jį patikrinsi?
SALAMAS. Nepergyvenk. Yra keletas patikimų būdų. Kai pasitaikys laisvesnė valandėlė, pasistengsiu pasidomėti šituo klausimu.
TOMAS. Vadinasi tu jį pažįsti?
SALAMAS.  Aš taip nesakiau.
TOMAS. Nedidelis toks. Su juodais  akiniais... Naktį lovoje po kaldra garsiai perdžia, bet visai nebūna kvapo... Įsivaizduoji? Turėtum pažinot, jeigu tu tikrai iš stovyklos.

Už spintelės kažkas reikšmingai krenkšteli

SALAMAS (pažvelgia lango pusėn). Klausyk, brolau.  Gal pasakysi, kokie čia pas jus vyksta fokusai? Susidaro toks įspūdis, kad kambaryje be mūsų dar kažkas yra?
TOMAS. Tikrai nenustebčiau. Dažnai iš kiemo pas mus atklysta viena kita žiurkė... Turim tokių. Ištroškusių meilės ir glamonių.  Paskui vargšės duodasi po namą ir ieško poros...
SALAMAS. Stovykloje beveik mėnesį man kalė į galvą apie jūsų aukštus gyvenimo standartus. Higieną, padorų maistą ir dideles pašalpas... Žiurkių tikrai neminėjo.
TOMAS. Matai, anksčiau pas mus buvo katinas...

Salamas nusėlina prie lango ir užkiša abi rankas už spintelės. Kurį laiką ten grabinėja. Pradžioj girdisi kikenimas, po to – klyksmas. Valdytojas muistydamasis pakyla iš savo slėptuvės. Mikas, pasinaudojęs sumaištimi, keturiomis nuropoja į scenos pakraštį

SALAMAS (rodo į valdytoją). Koks čia mėšlas?
TOMAS. Prieš tave – šitos prieglaudos valdytojas. Nepažinai?
SALAMAS. Eee... Na, buvo kilusi tokia trapi, lyg sakalo skrydis dykumoje mintis... Bet kadangi tamsta kalbėjai apie žiurkes... Pamaniau...
VALDYTOJAS (Tomui). Pakviesk Miką.
TOMAS. Mikai! (Pauzė) Išlįsk, Mikai! (Pauzė) Neatsiliepia, ponas valdytojau. (Nubėga ir kyšteli galvą už spintelės) Matyt, kažkur pasislėpė. Norit, nubėgsiu paieškot?
VALDYTOJAS. Geriau lik su manim.

Pauzė

SALAMAS (pagarbiai nusilenkia). Vienu žodžiu, labai malonu susipažinti.
VALDYTOJAS. Tu atidarei langą?
SALAMAS. Blogai pasielgiau?
VALDYTOJAS. Vadinasi, prisipažįsti?
SALAMAS. Žinoma. Kuriems galams tokią menką nuodėmę turėčiau po devyniais užraktais slėpti. Kelias valandas vaikščiojau aplink pastatą. Lietus, blyksintys žaibai, purvas... Klampojau ir niekaip neaptikau durų. Kas man beliko daryti?
VALDYTOJAS. Ko tau čia reikia?
SALAMAS. Juk sakiau – trisdešimt kilometrų! Ne juokas bristi tokį kelią pažliugusiu miško taku pėsčiomis! Be to, man liepė nedelsiant tamstai prisistatyti.
VALDYTOJAS. Liepė?
SALAMAS. Sakė, keliauk ir tuoj pat prisistatyk prieglaudos valdytojui. (Dar kartą žemai nusilenkia) O ką? Tada aš... basas...  kupinas vilties, kitaip tariant... Tegu man liežuvis nudžiūsta, jei tamstai ką nors pamelavau!
VALDYTOJAS. Siuntimą turi?
SALAMAS. Kažkur turėjau, prisiekiu! (Rausia kišenes) Tokia nedidelė, europinio standarto paauksuoto popieriaus skiautelė kišenėje gulėjo. Sakė, paduosi valdytojui, ir nekils daugiau jokių klausimų. Matai, tamsta, originalius dokumentus aš pamečiau... Pasą, vairuotojo pažymėjimą, magistro diplomą... Sulaukę palankaus vėjo, sukalbėjom maldą, pakėlėm bures ir išplaukėm prabangia irkline valtim iš Basros. Kelionė pradžioje nieko blogo nežadėjo. Bet netrukus kilo baisi audra, kapitonas krito ant denio ir griebėsi iš sielvarto rauti sau barzdą, o tada mūsų gelda iškart apsivožė. Mačiau, kaip mano dokumentai iš lėto grimzta į dugną, bet reikėjo rinktis. Užtat išgriebiau šimtus išsigandusių vaikų, dešimtis klykiančių moterų... Tik po to nėriau ieškoti dokumentų. Regėjau dumbliais apvešėjusius istorinius laivus, paskendusius senovinius jūsų miestus... Pažinau jūsų kultūrą ir išmokau jūsų nuostabią kalbą nardydamas. Bet savo paso... Veltui stengiausi.... O kai išnirau, valtį radau tuščią. Kitaip sakant, visas triūsas nuėjo perniek. Nei kapitono, nei išgelbėtų vaikų, nei moterų... Būtumėt girdėję, kaip aš vaitojau – nuo ašarų net jūra patvino. Tačiau niekas neatsiliepė. Matyt, visus bendrakeleivius čepsėdami sudorojo rykliai. Štai tokia nemaloni istorija mums plaukiant pas jus į Šiaurę  nutiko. Vis tik už drąsą pabėgėlių centre man tuoj pat išdavė naujus popierius. Et, tik kur aš juos nukišau? A, štai...

Paduoda suglamžytą popieriaus gniutulėlį valdytojui

VALDYTOJAS (išvynioja ir skaito). Salamas? Tavo vardas, Salamas?
SALAMAS. Atseit.
VALDYTOJAS. O pavardė? Pavardės nematau...
SALAMAS. Neįrašė? Vadinasi, tie uniformuoti šunys stovykloje mane bus apgavę!
VALDYTOJAS (rodo skiautę). Pats įsitikink. Čia tik vardas kažkieno kreiva ranka pakeverzotas.
SALAMAS. Kad aš nemoku skaityti.
VALDUTOJAS. Aiškinai, kad turi universiteto diplomą?
SALAMAS. Diplomas nuskendo jūroje, tamsta. Žmones gelbėjant... Juk pasakojau – vaikai, žiauriai užsivedę alkani rykliai, bejėgės moterys...
VALDYTOJAS (iš abiejų pusių pavarto popierėlį). Pavardės tikrai nerandu. Net neužsiminta dokumente apie pavardę...
SALAMAS. Ot angių išperos!

Pauzė

VALDYTOJAS (dvejoja). Matai, be pavardės mes negalim... Pavardė mirtinai reikalinga, supranti? Prieglaudos gyventojus mes registruojame knygoje. Turim įrašyti joje pavardę...

Prisiartina Tomas

TOMAS. Popieriai netvarkoj?
SALAMAS. Pavardės neįrašė! Įsivaizduoji?
TOMAS. Nepavydžiu tau. Reikės belstis atgal  į stovyklą...
SALAMAS. Iš proto išsikraustei?
VALDYTOJAS (Tomui). Neskubėk! Mes juk ne laukiniai kokie. Matei, žmogus pateikė dokumentą. Kuo jis dėtas, jei pareigūnai užmiršo įrašyt pavardę. (Pavarto suglamžytą skiautę, žvilgteli į Salamą) Beje, kokia tavo profesija?
SALAMAS. Ką reiškia profesija, tamsta?
VALDYTOJAS. Na, kokiu amatu savo šalyje verteisi?
SALAMAS. Aš – profesionalus pabėgėlis. Bėgu nuo karo. 

Ilga pauzė

VALDYTOJAS. Jei taip, laikinai galėsi gyventi mūsų krašte kiek širdis geidžia. Bet ryt paštu pasiųsim miestelio valdžiai raštą. Paklausim, kokia tavo pavardė.
SALAMAS. Gal čia yra telefonas?
VALDYTOJAS. Laiškas geriau. Lieka susirašinėjimo istorija, dokumentų kopijos ir panašiai... Mes – biudžetinė įstaiga, brolau.
SALAMAS. Apie Europoje įsišaknijusį popierizmą mane perspėjo dar tėvynėje. Patarė pasisaugot. Sakė, bijok tenykščio biurokrato kaip džinas ąsočio.
VALDYTOJAS. Dabar mes randamės teisinėje valstybėje. Tomai, užregistruok naujoką knygoje!

Tomas atsineša gyventojų registracijos knygą

SALAMAS (rodo į Tomą). Kas jis toks? Nejau jūsų įstaigos raštininkas?
VALDYTOJAS. Kodėl ne? Tomas turi įgimtą kaligrafo talentą.
TOMAS (nekantraudamas). Aš pasiruošęs, ponas valdytojau.
VALDYTOJAS. Pirmoje grafoje rašyk. (Diktuoja skiemenimis) Sa-la-mas.
TOMAS (stovėdamas rašo ir kartoja skiemenis). Sa-la-mas. Atlikta, ponas valdytojau.
SALAMAS (stebi registracijos procedūrą). Oho! Gražiai jūsų tarnas raito raides. Net sunku patikėti, kol savo akimis neįsitikini!
VALDYTOJAS. Antroje grafoje... Eee... Ką ten turėtume įrašyti?
TOMAS. Pavardę, ponas valdytojau.
VALDYTOJAS. Gerai, antrą grafą palik tuščią. Trečioje... (Pavarto suglamžytą popierių. Nustebęs spokso į Salamą) Klausyk, žmogau! Kažkokia nesąmonė. Čia parašyta, kad tu be kojų?
SALAMAS. O ką? (Pakelia  nuo  grindų ramentus) Netekau kojų bėgdamas nuo karo...
VALDYTOJAS. Žinai, nepanašus tu į luošą! Vienu žodžiu...
SALAMAS. Kaip tai nepanašus? Tamsta nori pasakyti, kad stovyklos pareigūnai kažką supainiojo?
VALDYTOJAS. Tu juk puikiausiai vaikščioji.
SALAMAS. Vaikštau? Ir tamsta tą apgailėtiną šliaužiojimą grindimis vadini vaikščiojimu? Na taip, vaikštau, jei tamsta taip nori. Su protezais ir ramentais... Dantis sukandęs! Stenėdamas, kitaip sakant...

Ramstydamas ramentais, Salamas pasileidžia demonstratyviai šlubčioti skersai-išilgai  scenos

VALDYTOJAS (Tomui). Bala nematė! Trečioje grafoje parašyk: „Luošas“.
TOMAS. Gerai, ponas valdytojau. Pirmoje rašau: „Salamas“, antrą grafą palieku tuščią, trečioje rašau: „Luošas karo invalidas“.
VALDYTOJAS. O kur dingo Mikas? Nepastebėjai?
TOMAS (užverčia registracijos žurnalą). Matyt, susigėdo, ponas valdytojau. Mikas visada labai didžiuodavosi savo išskirtiniu invalidumu. Manydavo, jog jis čia svarbiausias ubagų ubagas! O kai Salamas, siaučiant audrai, atklampojo be kojų naktį į prieglaudą... Ir dar žmones iš apvirtusios valties gelbėdamas... Vienu žodžiu...
VALDYTOJAS (dairosi). Mikas lindėjo už spintelės. Kartu su manim.
TOMAS (abejingai). Jau žiūrėjau. Ten nieko nėra. Kaip prasagstytam mergos kelnių klyne – tik vėjai švilpauja...

Pauzė

VALDYTOJAS. Gerai. Vėliau pats jo paieškosiu. Nuvesk Salamą į mano kambarį ir paklok ant grindų matracą. Tegul nors keletą valandų pamiega. 
SALAMAS. Ant grindų? Su tokia negalia? Iš proto išsikraustei, tamsta? O jeigu mane prispirtų reikalas?
VALDYTOJAS. Nesijaudink,  prie lguolio tau pastatysim myžpuodį. Paskolinsiu savo...

Pauzė

TOMAS (abejodamas žiūri į Salamą). Sakau, gal į Miko lovą jį paguldom?
VALDYTOJAS. Išprotėjai? Juk Miko neinformavom! Neduokdie, dar apsireikš ir patamsy įsiropš į savo mygį vienais apatiniais! Salamas ir Mikas vienoj lovoj? Kaži... Kultūriniai skirtumai ir panašiai... Pats supranti... Mes Vakaruose į tokius naktinius nuotykius žiūrim atlaidžiau...

Dėžės dangtis staiga pasikelia, ir į svetainę liuokteli mylimiausia Salamo sesuo Lublubah. Apsidairo ir iškart skuodžia į kulisus. Valdytojas stovi nugara, tad atvykėlės nepastebi. Tomas palydi moterį akimis

TOMAS (apstulbęs). Matėt, ponas valdytojau?
VALDYTOJAS (dairosi). Ką turėjau matyt?
TOMAS. Iš dėžės išlindo moteris! 
VALDYTOJAS. Užteks svaičiot nesąmones!
TOMAS. Aš juk sakiau, kad dėžėj tupi pana. Ji nubėgo pas Miką.
VALDYTOJAS. Nepergyvenk, aš jo paieškosiu. Vesk Salamą į mano kambarį ir pats gulkis miegot.

Tomas ir Salamas išeina

VALDYTOJAS (prislopintu  balsu). Mikai, gal jau galėtum  išlįsti iš savo slėptuvės! Kur tu? (Iškėlęs galvą klausosi. Tyla) Ar tu girdi mane? (Pauzė)  Svetainėje daugiau nieko be mudviejų nėra. Tik tu ir aš... Jei vis dar esi čia... (Nueina prie lango, dirsteli už spintelės) Mikai, jau užteks slapstytis! (Su lazda keliskart pabeldžia į grindis) Girdi, aš laikau rankoje tavo lazdą. Žinau, kokia tau ji brangi. Ne kartą man jau pasakojai... Prieš vienuolika ar dvylika metų su ja tu atėjai į prieglaudą. Spaudei savo delnuose kaip beisbolo lazdą, kada atidariau prieglaudos duris. Prisimeni? Jei dabar pasirodysi, aš tau ją iškart atiduosiu. (Vaikšto po kambarį ir apžiūrinėja visus užkampius) Ir dar. Jei nori žinot, tas naujokas visai nėra teroristas. Tad neverta taip jaudintis... (Pauzė) Jis nėra ir koks nors savižudis -sprogdintojas. Žmogus nekentėjo kare, suprask ir jį. (Pauzė) Tai ką dabar mums daryti? Neteko abiejų kojų, gali įsivaizduot? Taip jis sakė... Rodė  popierius... (Pauzė) Vaikšto su protezais, įsivaizduoji? Su tikrom dirbtinėm kojom. Vos paeina, beje! Bet gi ropinėja, šliaužioja grindimis, gelbėja skęstančius žmones... Visom keturioms kabinasi į gyvenimą, kitaip sakant... (Pauzė) Girdi, Mikai? Jį pasiuntė mums pabėgėlių skirstymo punkte. Išrašė reikalingus dokumentus. Tu juk žinai, ten labai viską labai kruopščiai tikrina, po kaulelį tave išnarsto – nieko nuo tų tarnybų nenuslėpsi. (Pauzė) Tai va... Tikrina aukščiausios klasės Vakarų profesionalai. Mačiau reportaže per televizorių. Sakė, greičiau kupranugaris pralis pro skylutę... (Pauzė) Apie skylutes ne tau man aiškinti... Taigi. O mūsų naujokas atnešė iš stovyklos raštelį. Vardas ten pakeverzotas... Na, tokį dokumentą mums parodė... Iš kur man žinot. (Pauzė) Ir pažadėjo nesusprogdinti prieglaudos... Davė pabėgėlio garbės žodį... Vis šis tas, argi ne? (Pauzė) Tai va... Vienu žodžiu, kurį laiką jis nakvos pas mus. Tik keletą sumautų naktų... (Pauzė) Tik kurį laiką, supranti?

Dėžės dangtis vėl pasikelia. Į sceną iššoka du Lublubah sūnūs: Abdula ir Jusufas. Krykšdami abu pasileidžia į kulisus

Tai va... O juk kažkur ir toliau vyksta karas... Pasaulis – kupinas mėšlo... (Pauzė) Žmonėms kare nutraukia kojas, jie netenka regėjimo, ir mes Vakaruose negalim... (Pauzė) Ateina pas mus žmonės be kojų, be rankų, be galvų... Mūsų vertybės... (Ilga pauzė.) O mes tavo lazdą... (Pauzė) Na, pats supranti... (Ilga pauzė) Tavo lazdą, kurią dabar spaudžiu rankoje... Jei tik išlįsi...

Ilga pauzė


Scena temsta. Uždanga
Pirmo veiksmo pabaiga
2021-08-10 15:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą